Eglė Juodvalkytė

     Nepretenduoju į literatūros kritikes, nes kol kas man trūksta ir literatūrinių žinių, ir objektyvumo. Tad šio rašinėlio nedrįsčiau pavadinti recenzija. Reikalui esant, pasakyčiau, jog tai yra tik minčių pasidalinimas su skaitytojais. Poezijai jaučiu nemažą meilę, todėl drįstu čia išdėstyti savo mintis apie Julijos Švabaitės-Gylienės neseniai išėjusią naują poezijos knygą "Septyni saulės patekėjimai".

     Prisipažįstu, kad pirmosios jos poezijos knygos, "Vynuogės ir kaktusai" nesu skaičiusi, tad jokių palyginimų nedarysiu ir nekalbėsiu apie poetės vystymąsi. Poeziją šitaip vertinu: jei, perskaičiusi eilėraštį, pajuntu kokį nors sielos virptelėjimą, ar jei po savaitės kitos staiga prisimenu kokią nors darnią mintį, kokį ypatingesnį išsireiškimą, arba jei užeina noras eilėraštį vėl perskaityti, išgvildenti jame paslėptas mintis, tai aš sakau, kad toks eilėraštis yra geras.

     Pirmu skaitymu Švabaitės - Gylienės knyga paliko man įspūdį. Skaičiau antrą kartą, nes norėjau artimiau susipažinti su jos mintimis. Tačiau trečią kartą jau skaičiau su nusivylimu. Aplamai, poezija tai yra minties apipavidalinimas žodžiais. Žodžiai yra tartum apdaras, kuriuo pridengta mintis (siela) įgauna formą. Tad lygi svarba priklauso ir minčiai (sielai), ir žodžiui (formai). Švabaitės poeziją skaičiau, tartum atsagstydama švarką, kurio sagos nevienodo dydžio, nugaroj, alkūnėj ir net po pamušalu įsiūtos. Ir kai pagaliau, atsagsčiusi visas sagas, praskleidžiau švarką, ieškodama paslėptos sielos — ten jos neradau. Nusivylimas buvo ypač kartus, nes įmantrus švarko susagstymas bylojo, kad po juo slypi siela. Tačiau ne visi eilėraščiai taip nuvylė. Kartais poetė parodo lakios poetinės fantazijos akimirkas:

     Prie mano virtuvės balto stalo
     alkanas, nervingas sėdi
     laikas.

          ----------

     Prieš du tūkstančius metų
     viena džiaugsmo minutė
     buvo lygi
     aštuoniom uncijom smėlio.

     Tačiau kaskart, tartum išsigandusi savo sukurto pasaulio, ji banalia tikrove panaikina padarytą įspūdį. Skaitytojas, įsiūbuotas tos parodytos fantazijos, tarsi sūpynės, yra be jokių ceremonijų išspiriamas ir dusliai žlegtelia į žemę:

     Juodais rūbais lakštingalos
     per naktį prie tavęs budėjo,
     nes miestui neužteko angelų;
     jų peršauti sparnai byrėjo
     virš turgaus išdraskytų palapinių,
     virš upės mėlynos krūtinės,
     virš telefono
     kabančių vielų,
     virš balso nukirsto:
     alio! .. alio!..

     Sakoma, kad nieko naujo nėra pasaulyje. Iš to galima padaryti teisingą išvadą, kad visi poetai rašo maždaug tomis pačiomis plačiomis temomis: mirties, meilės, nusivylimo, gyvenimo ir t.t. Tačiau poeto, labiau negu kitų literatų, pareiga yra įskiepyti tas temas savo pergyvenimu, sava mintimi. Šitokiu būdu poetas skiriasi nuo poeto ir išsireiškimus išima iš banalybių eilių. To nepadaro Švabaitė. Jos poezijos knygoje pasigedau savitumo. Pažinus jos eilėraščius, nepažinau Švabaitės, nepajutau jos sielos. Ji su skaitytoju nepasidalina savo siela, neparodo jam savo privataus pasaulio. Ji manęs nepagavo, neparodė savito žvilgsnio į gyvenimą, kuriuo pasikliaudama galėčiau praplėsti savo gyvenimo pajautimą ar supratimą. Ypatingai to gaila, nes kartais šmėkštelia kažkas tikrai neįprasto, bet vėl tuoj dingsta banalybių sūkury.

     Skirtumas tarp poezijos ir prozos dažnai glūdi sakinio struktūroje, žodžių sudėliojime. Keliuose eilėraščiuose ("Paskutinė klasė", "Tebeskaito istoriją") sakinio struktūra yra itin proziška. Atrodo, kad poetei savo talentą reikėtų į ten ir kreipti.

     Skaičiai šeši ir dvylika dažnokai kartojasi jos eilėraščiuose. Šešis poetė, atrodo, naudoja, kalbėdama apie savo šeimos narių skaičių:

     Šiltoj virtuvėj išaugo bulvė,
     kuri maitina mus visus šešis.

          ---------

     Mano meilė yra padalinta
     į penkias lygias dalis.
     O aš
     esu šeštoji
     savaitės diena,
     kurioje telpa visa,
     kas nuo jūsų atlieka.

         ..................
     Jo burna besotė
     iš šešių lėkščių, šešių ąsočių
     vagia paskutinį
     meilės lašą...

     Dvylika beveik visuomet reiškia laiko, pasaulio pabaigą:

     Tavo rankoj dvylikta
     ir paskutinė plunksna.

     Ištirps vaškinių rankų dvylika.

     Nors ir viso pasaulio laikrodžiai sustotų,
     rodydami dvyliktą...

     Eilėraščiuose "Vijoklis", "Kai sausos žolės pražydės", "Pavirs mano virtuvė dulkėm" ir dar keliuose poetė apsiriboja virtuvės sfera, tuo norėdama iškelti paprastų, kasdieniškų dalykų svarbą. Mintis visai nebloga, ir už tai poetę reikėtų tik sveikinti. Tačiau tie eilėraščiai pasilieka blankūs:

     Virtuvė yra šeimos palaima —
     vyro pagarbinimas —
     vaikų užuovėja —
     saldus gyvenimo akmuo,
     slegiąs nuo šimtmečių atsineštą
     naminės duonos rūgštį.
     Virtuvė — mano gyvenimo duona
          ir druska,
     kiekvieną rytą ir vakarą
     vis tokia pat
     šaukštų skambėjime
     ir puodų šveitime
     nepasibaigianti liūdno veido
          dainelė.
     O aš vis ieškau
     virtuvėje įkvėpimo
     ir kiekvienam mažam daiktely
     randu save ir savo visą buitį —
     žmogaus, moters ir motinos.

     Vienas kitas eilėraštis tikrai įdomus. Kur poetė nekalba nuvalkiotais išsireiškimais, kur kiekvienas žodis nėra skaitytojui, tarsi vaikui, išskiemenuojamas, jai pasiseka sukurti eilėraščius, kurie verčia skaitytoją galvoti. Čia ir glūdi tokių eilėraščių galia:

     Prieš du tūkstančius metų
     viena džiaugsmo minutė
     buvo lygi
     aštuoniom uncijom smėlio.
     Prieš du tūkstančius metų
     penkios skausmo minutės
     buvo nelygios,
     buvo nelygios šešiolikai uncijų
     smėlio.
     Prieš du tūkstančius metų
     smėlis buvo brangesnis
     buvo brangesnis
     už skausmą---

     Eilėraščiuose "Pailsėk" ir "Rašyti tavo gyvenimą" poetė pakartoja žodžius "gražų eilėraštį", dėl kurių, tur būt, mirtinai susiginčytume. Mano nuomone, žodis "gražus" niekuomet neturėtų būti prisegamas prie žodžio "eilėraštis". O pačiam poetui tai padaryti, net išreiškiant norą sukurti šedevrą, tikrai nedovanotina. Pagaliau ką poetei reiškia tas žodis? Ar ji jį naudoja perkelta prasme? Neatrodo. O ką reiškia šis žodis ne žodynine, bet gyvąja prasme? Visa tai poetas privalo žinoti.

     Perskaičius eilėraštį "Radome dvi žemės spalvas", vis tiek nežinau, ką tos dvi spalvos reiškia: "Ar juodas kraujas yra juodas? Ar baltas kraujas yra baltas?" Apskritai, spalvas poetė naudoja, apipavidalindama ne vieną daiktą, pvz.: žalia saulė, žalios nuskriaustos katės akys, žalsvos sienos, vejuos tave jauną ir žalią, žalias angelo sparnas, žalia pagalvė, žaliuoja svogūno galvutė, ant saulės delno žalio; arba: mėlynam žvilgsnyje vaiko, mėlyna ryto rasa, už tamsiai mėlyną vitražų saulę, virš upės mėlynos krūtinės, mano mėlyni batai, ir mėlyna kepuraitė pabėgėlio sūnui. Nagrinėjau, nagrinėjau, skaičiau, skaičiau, ir vis dėlto neišskaičiau, kodėl ir batai, ir kepuraitė, ir saulė — viskas mėlyna.

     Kai sakau, kad man atrodo, jog Švabaitės poezija banali, nuobodi ir lėkšta, tai dar nereiškia, kad nėra žmonių, į kuriuos ji neprabiltų.

     Ne manau, kad dėl šių kelių mano asmeniškų pastabėlių autorė galėtų įsižeisti, jeigu ir ji pati eilėraštyje "Pailsėk” taip save išdrįsta apibūdinti:

     Vargšė esu moteris,
     vargšė esu motina,
     ir dar didesnė vargšė
     esu poetė.