A. Paškus (Tęsinys)
Jei apgaulingieji sekso mitai remiasi daline (biomorfologine) žmogaus samprata, tai tikrasis sekso idealas grindžiamas pilnutine (biologine, psichologine, dvasine) jo samprata. Jei sekso išplėšimas iš žmogiškųjų vertybių konteksto nuskurdina asmenybę ir barbariškumu grasina visuomenei, tai pilnoji meilė praturtina individą ir neša palaimą bendruomenei. Tikrieji mitai duoda seksui prasmę ir kryptį. Tai atsitinka, įjungiant juos į žmogiškųjų vertybių simfoniją. Sveikata, ekonominės gėrybės, profesija, poilsis, charakterio bei asmenybės bruožai (draugiškumas, dosnumas, pasitikėjimas, dėkingumas, rūpestingumas, supratimas), tiesa, grožis, gėris, religija — tai ir yra tos vertybės, kurios sudaro laimingo gyvenimo pagrindus. O kokia vieta toje vertybių skalėje tenka seksui? Atsakymo aiškumas visuomet priklauso nuo terminų ryškumo.
Pirmiausia skirkime seksą nuo meilės (romantinės-erotinės ir etinės). Skirkime "aš geidžiu tavęs" nuo "aš myliu tave". Asmuo gali kito geisti, visai jo nemylėdamas. Lytinis geismas yra psichofizinis poreikis, sukeliąs vidinę įtampą ir stumiąs ieškoti priešingos lyties įtampos pašalinimui. Atolaidos sukeltas malonumas priklauso nuo lytinį aktą supančių aplinkybių. Žmogaus lytinis poreikis taip pat yra gerokai lankstus. Jis gali būti patenkinamas įvairiausiais būdais. Užtat jame yra daug vietos visokiems mėginimams ir mokymuisi. Todėlbręsdamas individas ir gali įsigyti fizinių, emocinių bei protinių įpročių, kurie ateityje kliudys arba gelbės ne tik sekso, kaip reproduktyvinio akto, pasisekimą, bet ir gėrėjimąsi juo.
Čia reikia pastebėti, kad geriausia sveiko lytinio gyvenimo garantija yra emociškai sveika asmenybė. Lytinis švietimas vargu ar daug ką pagelbės. Neleistina nei sekso sugyvulinti, nei suangelinti. Jei bandytume seksą sudvasinti, visai nesiskaitydami su tuo beveik nuogu lytiniu alkiu, padarytume individui bereikalingą kūnišką ir psichišką žalą. Žmogiškajai asmenybei pakenktume ir tada, kai į lytinę aistrą žiūrėtume kaip į žemą, gyvulišką reiškinį. Ir vienas, ir kitas kraštutinumas žmogų sulaužo. Abi laikysenos, ir lytinio potraukio užslopinimas (represija), ir visiškas jo nepažabojimas (ekspresija), įveda žmogų į bėdą. Bandyti visiems laikams atsikratyti "šlykštaus" lytinio geidulingumo reikštų atsisakyti progų, pamokančių, kaip jį tinkamai sukontroliuoti. Be to, toks stiprus patraukimas nesiduoda visam gyvenimui padedamas į šalį. Jo pamiršti negalime. Jis, kaip tas piktas šuo, pririštas prie grandinės, visada bandys nuo jos nutrūkti, visad mėgins išsiveržti į pasąmonės paviršių. Sveikiausias sekso apvaldymas yra susilaikymas (laikinas ar nuolatinis) dėl kitų vertybių, žinant, kokio malonumo atsisakoma ir dėl ko atsisakoma. Priešingai, nevaldomas seksas duos vis mažesnį, vis menkėjantį malonumą. Tokiu atveju individas vis ieškos naujų pakutenimo būdų, vis kitų savo meilės objektų. Palikta viena tokia seksualinių podirgių progresija gali privesti prie perversijos. Tokiu atveju lytinių problemų nebesumažins nė vedybos. Aplamai įvairių poreikių (taip pat ir lytinių) patenkinimas būna malonus, jeigu jis drauge sudaro progą ir kitų asmens interesų patenkinimui. Jo prasmė priklausys nuo to, ar jis taps žmogaus interesų bei vertybių grėsme ar pagalba. Tad seksas privalo būti palenktas (ne sunaikintas) pilnutinei žmogiškųjų vertybių skalei. Indas Radhakamal Mukerjee teisingai pastebi, kad "sekso pripažinimas ne kaip blogio, nuo kurio reikia bėgti, bet kaip pakeliančios jėgos, panaudotos dvasios bendravime, pakelia seksą nuo instinktų plotmės, o moterystę nuo grynos fiziologinės technikos" (The Theory of Art and Mysticism. Bombay, 1960, 259 p.)
Seksas pasilieka šviežias ir džiugus, tik eros maitinamas. Būdama karšta, kaip vulkano lava, erotinė romantika taip pat kuria savo mitus. Maždaug prieš 10 metų buvo labai populiarus vadinamasis "South Pacific" mitas, už kurio žolynų slepiasi apgaulingas vedybų misticizmas. Jo mintis tokia: kai vieną žavingą vakarą išvysi mergaitę, žinok, kad ji tau skirta. Nelauk, skrisk prie jos šono ir parsivesk ją visam gyvenimui. Neužmiršk — tu turi tik šį vakarą, tad neleisk jai išnykti. Ji yra tas magiškasis asmuo, kuris išgydys visas tavo žaizdas, palengvins visas sunkenybes, išspręs visas problemas. Deja, nei modernioji psichologija, nei sveikas protas šiam mitui įrodymų nepateikia. Yra daug žavingų vakarų, kuriuose sutiksi daug magiškų asmenų, bet nė vienas jų nenuramins to mistiško meilės ilgesio ir neišriš gyvenimo sunkenybių. Tarp daugybės žmogiškųjų būtybių, peržengusių individo gyvenimo taką, buvo nemaža tokių, kurios jį būtų aplieję žavinčia magika. Kaip dažnai tie laimę nešą susitikimai būna tokie pripuolami! Kokie tie susitikimai bebūtų, pastovūs (kaip moterystėje) ar laikini, romantinė meilė pasilieka tik viešnia. Ji arba pasitraukia, arba pereina į vadinamąją etinę meilę, į mylintį gyvenimo stilių. Kitaip tariant, lyčių meilė arba žengs pirmyn į žmogiškosios draugystės pakopą, arba trauksis atgal į daiktinį pasinaudojimą kitais.
Šioje meilės raidos pakopoje (romantinėje meilėje) dažnai mylimieji pakliūva į vidinį konfliktą, kylantį tarp romantinių -erotinių jausmų ir valingos etinės meilės arba platesnės vertybių sistemos. Nedaug yra asmenų, kur sentimentali meilė visai atitiktų mylinčio gyvenimo stiliaus reikalavimus. Skirtumai gali pasirodyti religijoje (ne tiek formalia, kiek įsitikinimų prasme), idealuose, charakterių kilnume, kultūroje ir t.t. Tokiems skirtumams paaiškėjus, individas atsistoja prieš sunkų ir skausmingą apsisprendimą. Jis gali baigtis tokiu sprendimu: "Aš jį myliu, bet jis nėra toks asmuo, už kurio turėčiau tekėti. Todėl abiejų labui aš už jo netekėsiu". Tas sprendimas gali baigtis ir kitaip: "Aš jį myliu, todėl už jo tekėsiu, nežiūrint kokie bebūtų tarp mūsų vertybiniai skirtumai". Nepasakoma, o gal net nenujaučiama, kad tai padaryta abiejų nelabui. Pirmojo sprendimo pavyzdys ryškiai matyti linksmame filme "The Bus". Amerikietė turistė, iki ausų įklimpusi į erotinę romantiką su italu, ekskursijos vadovu, pagaliau atsisako už jo tekėti. Žiūrovas jaučia, kad jos sprendimas buvo padiktuotas jos etinės meilės abiejų gerovei. Gaila, kad realiame gyvenime amerikietės turistės kartais prieina prie priešingo pasirinkimo. Greičiausiai abiejų nenaudai. Žinoma, romantinės ir etinės meilės konfliktas galėtų būti dar aštresnis mažumų, tad ir lietuvių, tarpe.
Jei lytinis geidulys įsilieja į romantines emocijas, jei romantinė meilė savo ruožtu derinasi su abiejų partnerių vertybinėm skalėm, tada toji pora gali tikėtis laimingos meilės. Meilės, kuri jų gyvenimą vis stipriau cementuos, vis labiau vienys. Perėjimas iš "aš geidžiu tavęs" į "aš tave myliu" tegali būti pasiekiamas vertybėmis, kuriom abu partneriai pasiveda. Juk žmogaus asmenybę išugdo tik vertybės. Užtat jei kalbame apie individo augimą, kalba-me apie jo vertybių skalės harmoningą plėtojimąsi. Juk vertybės padaro skirtumą tarp aistros ir meilės. O dviejų asmenų meilė yra tiek stipri, kiek stiprios jų vertybės. Kitą mylėti reiškia įsijungti į jo vertybių ieškojimą. Vesti kitą asmenį reiškia vesti ir jo vertybių turinį, duodantį gyvenimo kryptį žmogiškajai būtybei. Vienas kitą mylėti yra ne kas kita, kaip padėti vienas kitam atbaigti savo atsineštą vertybių simfoniją. Jei toji atsineštoji vertybių simfonija tėra tik keletas skurdžių garsų, jei asmenys neturi nei vaizduotės, nei charakterio, nei idėjų ar idealų, nei siekių ar transcendentinių troškimų, tai tokia pasiliks ir jų meilė — skurdi ir tuščia, lyg tundrų augmenija. Jei partnerių vertybės susikryžiuoja, tai susikryžiuos ir jų moterystė, nežiūrint kieno ir kur ji būtų palaiminta. Kartojame: lyčių meilė skleisis tik tada, kai seksu bus sakoma ne tik "aš tave myliu", bet ir išreiškiamas abipusis lojalumas platesnei vertybių schemai.
Šį principą patvirtina protestantų dvasiškių moterystės. Kur ministeris ir jo žmona pasiaukoję dirba Bažnyčiai, ten moterystės santykiai yra turtingi ir džiaugsmingi (žiūr. D.D. Walker, The Human Problems of the Minister. 1950, 86 psl.). Deja, toks bendravimas nėra dažnas net ir protestantų dvasiškių moterystėse. Iš 5000 apklausinėtų ministerių žmonų tik vienas penktadalis pasisakė drauge dirbančios ir veikiančios su savo vyrais (W. Douglas, Ministers, Wives. 1963, 46 psl.). Dar blogiau su pasauliečių moterystėmis. Apklausinėjus beveik 500 pasiturinčių porų, paaiškėjo, kad tikras ir platesnis bendradarbiavimas buvo ne tarp vyro ir žmonos, bet tarp vyro ir moters, dirbančių bendrą darbą, ypač kūrybiškesnį darbą. Išvada aiški: bendri interesai atidaro naują, šviesią dimensiją meilėje. Bet ši išvada dar aiškesnė: atsinešęs į meilės santykius tik erogenines zonas, laimės nesitikėk!
Tačiau net aukštos kokybės meilė, pavertusi seksą mylinčiojo gyvenimo stiliumi, negali vietoje sustoti. Ji, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, privalo augti. Kaip kiekvieno augalo, taip ir jos augimui reikalingas trąšus dirvožemis ir tinkamas klimatas. Išsivysčiusiose kultūrose toks dirvožemis yra pastovi monogamija šeimos židinio atmosferoje. Kur visuomenė jau išsprendė biologines bei ekonomines išsilaikymo problemas, ten, jau minėto indo Mukerjee nuomone, pastovi monogamija, paremta menu, religija ir visuomenės papročiais, plačiai atidaro vartus normalaus vyro ir moters augimui. Bet tik legalinė moterystė, be namų atmosferos, gali tapti neapykanta ir kančios vieta. Kalbėdami apie namus, turime galvoje dvasią maitinančią aplinką, o ne kūną šildančią pastogę. Namų židinys yra ne kas kita, kaip psichologinis klimatas, persunktas suprantančiu rūpesčiu ir protinga meile asmeniui, apdovanotam savais poreikiais ir sugebėjimais. Gyvenimo įtampos ir atlaidos, pergalės ir pralaimėjimai namų židinyje priimami kaip neišvengiama žmogiškosios egzistencijos dalis. Ten namų židinyje, tarsi kokioje priebėgoje, susitinka nuovargis ir nusivylimas, nedrąsa ir supratimas, užuojauta ir padrąsinimas. Namų židinyje pora švęs savo pergales ir gydys savo kovų žaizdas. Taigi monogaminės moterystės židinys ir sudaro vyro, žmonos bei vaikų asmenybių plėtojimuisi geriausias sąlygas. Bet nepamirština, kad moterystė reikalauja ir platesnės asmenų bendruomenės. Nepamirština, kad nei meilė, nei namų židinys, nei bendruomenė negalės atsilaikyti prieš nuolatinį nenorą aukotis draugystės, namų židinio ir bendruomenės labui. Meilei reikia laiko, pastangų, kantrybės, pasiaukojimo ir vaizduotės. Meilei reikia autentiškų žmonių. O būti autentišku žmogumi reiškia būti konflikte, grumtis už vertybių turinį. Bręsti autentiškam žmogiškume reiškia sugebėti atsisakyti vienų vertybių, neišskiriant nė sekso, dėl kitų aukštesnių vertybių. Toks jau yra gyvenimo dėsnis. Toks yra ir tikrasis sekso mitas. Be jo žmogiškasis individas paliks tuo amžinu paaugliu, kuriam pasaulis atrodo lyg ištisas erogeninių kūno dalių miškas. O miške visad labai lengva paklysti.