Spausdinti

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.].

XVIII. T. ANDRUŠKOS PROBLEMOS

     Baigiantis T. Kipo valdymo kadencijai, T. B. Andruška tikėjosi, kad Lietuvos Jėzuitų provincija bus atskirta nuo Rytų Vokietijos provincijos, bet pasiūlė T. Generolui palikti T. Kipą Lietuvos provincijos vyresniuoju.1 Tačiau T. Generolas apsisprendė kitaip ir pavedė provincijos vadovybę T. B. Andruškai.

     Tapęs netikėtai provincijolu, T. Andruška visų pirma susirūpino pašaukimais ir ryžosi prašyti konfratrus ir seseles, kad melstųsi ta intencija. Rašydamas T. Kidykui 1937 m. sausio 2 dieną, jis nusiskundė ir kita negerove: kairioji jo akis buvo per daug pavargusi nuo spaudos darbo naktimis ir joje išsiliejęs kraujas iš gyslų. Todėl ta akimi beveik nematąs.2 Tačiau kai Lisieux, Prancūzijoje, ir Lietuvos seselės atliko už jo sveikatą noveną, akis pradėjo eiti geryn, ir gavėnios metu jis apsiėmė vesti 10 kursų rekolekcijų. Gerai apgalvojęs Lietuvos provincijos padėtį, spalio 1 dieną jis paprašė T. Kidyką, numatytą naujokų magistru Pagryžuvyje, vykti į JAV ir tęsti T. Bružiko darbus. Jis patarė jam apsigyventi netoli New Yorko, bet dėl visa ko parašė Čikagos ir Marylando provincijolams, kad, reikalui esant, leistų jam apsigyventi jų provincijose. Kad neatrodytų, jog T. Kidykas atvyko į JAV rinkti aukų, jam įsakė pasitenkinti tuo, ką gaus už kunigo patarnavimus. Be to, patarė priimti geradarių depozitus, skelbti savo atliktus ar numatytus darbus spaudoje, rūpintis sveikata ir retkarčiais jam pranešti, kaip stovįs finansiniu atžvilgiu. T. Kidyko uždarbiu tikėjosi galėsiąs padengti klierikų mokslo išlaidas.3 Deja, pradžioje patarnavimų buvo taip mažai, kad T. Fengeris turėjo jį aprūpinti net mišių intencijomis. Praėjus vieneriems metams, T. Kidykui pradėjo sektis geriau. 1938 m. sausio 8 dieną T. Provincijolas jį paprašė siųsti 100 dolerių jėzuitų kurijai Romoje apmokėti Lietuvos provincijos išlaidas, 100 dolerių į Lyoną, kl. Jono Kubiliaus studijoms, o likusius pinigus į Insbruką ten studijuojančių klierikų išlaidoms padengti. Panašių nurodymų T. Andruška duodavo T. Kidykui iki 1940 m. balandžio 4 dienos.

     1938 m. vasario 23 dieną T. Andruška išvyko į Estiją susipažinti su ten esančių jėzuitų darbais. Estijoje apaštalavo T. Profittlich, apaštališkasis Estijos katalikų administratorius, dar nepašvęstas vyskupu. Jis ėjo namų vyresniojo ir klebono pareigas, redagavo "Kiriku Elu" (Bažnyčios Gyvenimas) laikraštį ir buvo knygų cenzorius. Jam padėjo T. Henrikas Werling, parapijos vikaras, bendrabutiečių mokytojas ir provincijos kunsultorius. Klierikas Guntneris Stipa studijavo estų kalbą, vadovavo bendrabučiui, 1932 m. įsteigtam kl. J. Borevičiaus, ir ten dėstė tikybą. Be tų trijų vokiečių jėzuitų Estijoje dirbo ir T. Karolis Bourgeois, vadinamas tėvu Wassilij. Šis prancūzas jėzuitas apaštalavo slavų apeigų katalikų tarpe ir redagavo "Ūhine Kirik" (Viena Bažnyčia) laikraštį. Susipažinęs su tėvų darbais ir negalėdamas jiems padėti, T. Andruška apsisprendė prašyti T. Generolą, kad juos išimtų iš jo jurisdikcijos ir pavestų kam kitam.


Lietuviai jėzuitai Insbruke 1938 m. Sėdi iš kairės į dešinę: A. Šeškevičius, B. Krištanavičius, J. Bružikas, P. Masilionis, J. Sukackas. Stovi: J. Arbačiauskas, J. Vaišnys, S. Jurkštas, A. Petronis, K. Raudeliūnas.

 

     Tų pačių metų kovo, balandžio ir gegužės mėnesį T. Andruška dalyvavo Romoje generalinėje jėzuitų kongregacijoje. Kadangi jam skaudėjo koją, išskyrus mišias, pusryčius, pietus ir vakarienę, jis praleido visą laiką lovoje. Nuo kojos žaizdos gavo gyslų uždegimą ir pradėjo galvoti net apie mirtį. Kartais skausmai buvo tokie dideli, kad neužmigdavo nei dieną, nei naktį. Bet ligonių slaugytojas užtikrino, kad mirties pavojaus nėra. Iš tiesų, balandžio pabaigoje sveikata taip pagerėjo, kad galėjo išeiti net į miestą. Kongregacijos metu T. Andruška pakalbino Bostono provincijolą, kad leistų T. Aukštikalniui grįžti į Lietuvą. Jis apramino ir New Yorko provincijolą, kuris, T. Kidykui atvykus į JAV 1937    m. spalio mėnesio pradžioje, liepė jam nešdintis iš jo provincijos. New Yorko provincijolą buvo užgavęs T. Bružikas. Apie T. Kidyką jis atsiliepė labai gražiai ir 1938   m. nieko neturėjo prieš, kad apaštalautų jo provincijos ribose. Grįždamas iš Romos į Lietuvą, T. Andruška aplankė Mittelsteino naujokyne tris lietuvius brolius, besiruošiančius važiuoti į Afrikos misijas. Brolis Stasys Tamkvaitis turėjo sėsti į laivą gegužės 31 dieną, o brolis Mykolas Andriejauskas ir brolis Bronius Aulinskas rudeniop. Į Kauną T. Andruška sugrįžo gegužės mėnesio 15 dieną.

     Peržiūrėjęs įvairius provincijos reikalus iš arti, T. Andruška pastebėjo, kad provincijos kasa vedama netvarkingai. Todėl liepos mėnesį jis perėmė ją į savo rankas. Kai rudeniop į Lietuvą grižo T. J. Danyla, atlikęs tercijatą Amiens, Prancūzijoje, jis paskyrė jį provincijos ūkvedžiu. Mirus Sofijai Vieščinskaitei, T. Provincijolas paprašė seseles širdietes perimti Anykščiuose tėvams jėzuitams paliktos nuosavybės administraciją ir pradžios mokyklą, nes Šv. Kryžiaus seselės pasitraukė į Šveicariją. Rugpiūčio 18 dieną T. Andruška prašė T. Kidyką siųsti į Insbruką stambesnę pinigų sumą klierikų išlaikymui. Insbruke tuomet studijavo 13 Lietuvos provincijos narių. Tame pačiame laiške T. Provincijolas jam rašė, kad apie jėzuitus buvo susidariusi neigiama nuomonė, bet dabar Jėzaus Draugija Lietuvoje esanti gerbiama. Finansiniais sumetimais pasiūlęs T. Generolui steigti filosofijos studijų namus Lietuvoje ir jau gavęs principinį jo sutikimą. Nors Rytų Vokietijos provincija nubraukusi visas Lietuvos provincijos skolas, bet jį bauginąs valiutos suvaržymas. Tačiau jis tikėjosi, kad pavasarį bus paskirtas naujas provincijolas, ir tuo tikslu Romoje jis padaręs kai kuriuos žygius. Tuo tarpu jis džiaugėsi, kad Dievas laiminąs jėzuitų darbus Lietuvoje ir kad Kaune brolių tarpe padaryta didelė dvasinė pažanga. Jis patarė T. Kidykui priimti 1940 m. misijas, nors jas tektų vesti kitam tėvui.4

     1938 m. vasarą, dar prieš mokslo metų pradžią, kl. Juozas Vaišnys rašė provincijolui, kad būtų protingiau čia, Insbruke, nepradėti naujų mokslo metų, bet keltis kitur, pvz. į Italiją ar Prancūziją, nes Austrijoje tikrai nebus galima baigti šių mokslo metų — naciai, užėmę Austriją, tikriausiai visus svetimtaučius išvarys. T. provincijolas jam atsakė, jog nemanąs, kad būtų koks pavojus. Jis patarė pasitikėti Dievo apvaizda ir pasilikti Austrijoje. Deja, provincijolas apsiriko. Nepraėjus nė trims mėnesiams nuo mokslo metų pradžios, lapkričio mėn. 24 d. buvo gautas įsakymas, kad visi filosofiją studijuoją svetimtaučiai paliktų Austriją per 24 valandas. Mūsų lietuviai studentai per naktį susipakavo ir kitą rytą traukiniu išvažiavo į Italiją — į Gallarate (netoli Milano) Filosofijos Institutą. Nuoširdūs italai čia juos priėmė kaip kankinius. Vakare jų garbei suruošė iškilmingą akademiją su dainomis ir muzika. Nors čia buvo svetima kalba ir nauji filosofijos dėstymo metodai, bet mūsų studentai greitai prie visko priprato ir galėjo ramiai tęsti studijas.

     Tą patį lapkričio mėnesį T. Andruška norėjo steigti T. Generolo pageidautą "seminarijos fondą". Jo pajamos turėjo padengti klierikų studijų išlaidas. Kai T. Provincijolas tuo reikalu sukvietė tėvų pasitarimą, T. Kipas ir T. Fengeris pasipriešino jo planui. Negalėdamas pravesti savo valios, lapkričio 22 dieną T. Andruška parašė T. Generolui, kad jį atleistų iš einamų pareigų ir provincijos vyresniuoju skirtų T. Stasį Gruodį arba T. Joną Kidyką. Jis pats norėjo darbuotis "toli nuo valdžios ir tų žmonių, su kuriais taip sunku bendradarbiauti".5

     Likimo buvo taip lemta, kad tomis dienomis į Romą turėjo vykti T. Kolfschoten, Latvijos jėzuitų vyresnysis. T. Generolas paprašė jį stabtelėti Kaune, atsiklausti T. Andruškos ir kitų tėvų nuomonės ir jam viską pranešti. Surinkęs reikalingas informacijas, T. Generolas nusprendė, kad provincijolu turi pasilikti T. Andruška. Kauno namų vyresniuoju paskyrė T. J. Ritmeisterį, labai tvarkingą, teisingą ir pareigingą vienuolį. T. Ritmeisteris buvo paskirtas T. Provincijolo pagalbininku ir, vietoj T. Kipo, provincijos konsultorium. Kalėdų atostogoms T. Generolas pakvietė T. Kipą į Romą. T. Kipas be jokios pertraukos buvo Kauno namų vyresniuoju 15 metų, ir tos bei kitos pareigos gerokai nusilpnino jo sveikatą. Sugrįžusiam iš Romos T. Kipui buvo paliktos gimnazijos direktoriaus ir tikybos mokytojo pareigos.

     Norėdamas pagerinti finansinę Lietuvos provincijos padėtį, T. Generolas paskyrė T. Kolfschoten Kauno namų finansų revizorium. Jis ir T. Provincijolas turėjo paruošti planą, kaip būtų galima papildyti provincijos kasą. Kad ir Kaimo namai išbristų iš finansinių bėdų, T. Generolas sutiko, kad T. J. Smilgevičius perimtų iš T. Fengerio namų ūkvedžio pareigas. Pagryžuvyje vietoj T. Smilgevičiaus naujokyno ūkvedžiu buvo paskirtas T. J. Juškevičius. Sis kartu su T. Bieliūnu buvo pradėjęs tercijatą Lavanttal, Austrijoje. Sugrįžęs gavėnios darbams į Kauną, jis gavo naują paskyrimą ir baigė tercijatą Pagryžuvyje.

     Lietuviai jėzuitai Gallarate (Italijoje) Filosofijos Institute 1939 m. Stovi: K. Raudeliūnas. A. Šeškevičius, estas Dordett, S. Jurkštas, J. Sukackas. Žemai: A. Petronis ir J. Vaišnys.

     Galvodamas apie naują provincijos pajamų šaltinį, T. Andruška sumanė leisti naują laikraštį ir pradėjo rinkti medžiagą. Mat, provincijos išlaikymui kasmet reikėdavo apie 70.000 litų. Apie 15.000 litų atsiųsdavo T. J. Kidykas. Dėstydamas moralinę teologiją Kauno Kunigų Seminarijoje, T. St. Gruodis gaudavo kasmet 9.000 litų algos. Kitas provincijos pajamas sudarydavo aukos ir parduotų knygų pelnas. 1939 m. T. Andruška tikėjosi išleisti 5 ar 6 naujas knygas.

     Paplitus po Lietuvą T. Andruškos giesmynui — "Naujos religinės giesmės" — T. Provincijolas rašė T. Kidykui, kad jo pasisekimas buvo didelis. "Jos plačiai giedamos po įvairias bažnyčias (tik ne pas jėzuitus Kaune, — nes čia esu boikotuojamas) ir daugelyje kitų gimnazijų. Labai daug padėkos gaunu už tas giesmes, o muzikai nori mane įkelti į didelius kompozitorius. Kai kur gimnazijos chorai, sakysime Kupiškyje, pagieda su didžiausiu žmonių pasigėrėjimu, nes gražūs chorai, ir gieda keturiais balsais. Sukomponavau ir naujų kančios giesmių su labai gražiais žodžiais ir melodijomis. Taip pat sukomponavau ir tautinį religinį himną — Maldą už tėvynę, kuri jau giedama kai kur bažnyčiose, — buvo ir radiofone giedama, — ji greit paplis po visą Lietuvą. Tik dabar reikalaujama iš manęs išleisti naują giesmyno laidą keturiems balsams, aš gi to nebeįstengsiu, nes per mažai išsilavinęs muzikoj. Taigi muzikai verčia mane studijuoti muziką, žadėdami man nemokamai duoti pamokas, o aš atsisakau: muzika ne mano tikslas. Už tai tenka išgirsti gana kietų priekaištų. Laikraščiai ne kartą mini tas giesmes kaipo didį įnašą į Lietuvos kultūrinį-religinį gyvenimą. O man tik rūpėjo, kad Kristus ir Marija taip pat ir giesmėmis būtų garbinami. Giesmyno pirmoji laida beveik jau išsisėmusi; neišmanau, kokią antrąją laidą sugebėsiu parengti''.6

     Pasidalinęs džiaugsmu su nuoširdžiu bendradarbiu, T. Andruška atidengė T. Kidykui ir būsimojo laikraščio paslaptį. Kadangi ji liudija apie gudrų žemaitį ir uolų kunigą, bus pravartu su ja susipažinti.

     "Knygeles", taip rašė T. Andruška T. Kidykui tame pačiame laiške, "skubu leisti ne tik žmonių religinimui, bet ir finansiniais sumetimais, nes Area Seminarii (seminarijos fondas) turi tvirtai atsistoti ant kojų. T. Bružikas per vasaros misijas turės ką platinti. Taigi antraeilis tikslas yra finansai. Nors ir nedaug nuo knygelės, bet vis esti pelno. Toks antraeilis tikslas yra ir mano sumanytojo laikraščio, kurį manau leisti nuo Kalėdų. Koks tas laikraštis bus, kol kas tai mano paslaptis. T. Paukštys būkštauja, kad aš jam sudarysiu konkurenciją. Ne pro šalį jam tokia baimė: jis daugiau rūpinsis "Žvaigžde". Bet jam konkurencijos nebus: ir aplamai niekam, — nes laikraštis bus savotiškas. Tamstai savo sekretą pasakysiu, tik mūsiškiams Lietuvon nerašyk, kol sutvarkysiu. Pasiryžau imti pavyzdį iš Queens Work Press, vadinas, 12 knygelių per metus, kiekviena bus užbaigtas traktatėlis apie kurį nors nuodugniai išgvildentą klausimą. Formatas mažai ką didesnis, tik puslapių skaičius iki 64. Jei prenumerata neitų, tai knygeles bus galima visados atskirai parduoti. Gal jau liepos ar birželio mėnesį nustatysiu visiems metams knygelių turinį ir išsiuntinėsiu dvylikai Tėvų, Tamstai bent vieną, jei ne daugiau, ir paskirsiu terminą, kada knygelės rankraštis turi jau būti mano rankose. Medžiagą jau beveik surinkau: prancūzų, vokiečių, anglų ir lenkų kalbomis. Nustatysiu kiekvienai knygelei maždaug sinopsę, kad lengviau būtų rašyti. Lapeliai, kuriuos Tamsta man prisiuntei iš Prancūzijos, taip pat gerai patarnaus sinopsei sudaryti. Taigi tokio laikraščio leidimas sunkumų negali niekam sudaryti, o dvasios nauda gali būti labai didelė, taip pat ir piniginė nemaža. Taigi važiuosim!"

     Balandžio 3 dieną nacių valdžia ištrėmė iš Insbruko visus svetimtaučius klierikus, išskyrus italus. Negalėdami susisiekti su T. Andruška, T. Bružikas ir T. Masilionis grįžo į Lietuvą, o kl. Br. Krištanavičiui klierikų vyresnysis T. Ferdinandas Weiss patarė vykti į Romą. Kadangi T. Bružikas skundėsi nugaros raumenų sukalkėjimu, T. Provincijolas įsakė jam gydytis ir ilsėtis. Abu ištremtus tėvus jis nusiuntė į Pagryžuvio naujokyną ruoštis baigiamiesiems teologijos egzaminams. Kaune jis paprašė T. Rimkevičių perimti namų kasą. Silpnėjant T. Paukščio sveikatai, T. Andruška norėjo siųsti jį į užsienį gydytis, bet T. Paukštys nenorėjo ir pasiliko Lietuvoje. Jis gydėsi Kulautuvoje gydytojo priežiūroje. Kadangi ir T. Aukštikalnio sveikata buvo menka, T. Provincijolas sutiko, kad vasarą grįžtų į JAV. Tuo tarpu Olandijos provincijolas jam parašė, kad du lietuvius klierikus priims į savo provincijos filosofijos studijų namus ir už juos nieko nereikės mokėti. Tai buvo geras finansinės naštos palengvinimas, nes už kiekvieną klieriką reikėdavo mokėti kasmet tarp 2.000 ir 3.000 litų.7 T. Andruška džiaugėsi dar ir tuo, kad, sklandžiai bendradarbiaujant T. Smilgevičiui ir T. Rimkevičiui, Kauno jėzuitų namai galėjo 1939 m. išmokėti 30.000 skolos. Birželio 19 dieną jis sušaukė provincijos pasitarimą ir svarstė, kaip būtų galima užkišti spragas, atsiradusias dėl T. Bružiko, T. Paukščio ir kl. Aleksandro Markevičiaus ligos. Balandžio mėnesį T. Bružikas buvo persikėlęs į Kauną, kur jo kalkėjanti ranka buvo gydoma elektra. Liepos mėnesį jis tiek pasveiko, kad jau galėjo vesti misijas. Kl. A. Markevičiui buvo nusilpę nervai, bet birželio mėnesį jautėsi geriau. Pasitaisius T. Paukščio sveikatai, T. Provincijolas numatė skirti jį Šiaulių rezidencijos vyresniuoju. Tikrai, darbo ir vietos pakeitimas jam išėjo į naudą. Vasarą T. Antanas Bieliūnas ir T. Wilhelmas Austas grįžo iš tercijato. T. Bieliūnui T. Andruška pavedė "Misijų" redakciją, o T. Austą paskyrė jėzuitų gimnazijos mokytoju ir namų knygininku.

     1940 m. turėjo sukakti 400 metų nuo Jėzaus Draugijos įsteigimo. Ta proga T. Generolas pageidavo, kad kiekviena jėzuitų provincija paminėtų tą jubiliejų ypatingu veikalu. Negalėdamas išleisti anksčiau sugalvoto laikraščio, T. Andruška tikėjosi galėsiąs spausdinti T. P. Boegnerio paruoštus jėzuitų šventųjų gyvenimo aprašymus. Iš savo pusės T. A. Fritzen ruošė Jėzuitų Kalendorių 1940 metams. Be to, prof. dr. Zenonas Ivinskis žadėjo parašyti didesnę studiją apie senąją Lietuvos Jėzuitų Provinciją.

     Kilus antrajam pasauliniam karui, T. Kidykas pasišovė vykti į Afriką ir ten apaštalauti. Bet T. Provincijolas jį nuramino ir prašė toliau apmokėti užsienyje studijuojančių kunigų ir klierikų išlaidas. Italijoje jų buvo 6, Prancūzijoje 5, Čekoslovakijoje 2, Vokietijoje 1. Karo pradžioje T. R. Blažys buvo nuvykęs į Liubliną gilinti filosofijos. Pabuvęs ten tik pusę dienos, jis grįžo į Lietuvą, atsisakė studijų ir pradėjo tercijatą Pagryžuvyje. Negalėdami išvykti į užsienį, rudeniop 3 klierikai pradėjo teologijos studijas Kauno universitete. Du studijavo ten pat filosofiją. Kad būtų lengviau susisiekti, T. Andruška paprašė T. Kidyką siųsti jam laiškus per Švediją, o 1939 m. gruodžio 7 dieną per Romą.

     1939 m. spalio mėnesio 19 dienos dekretu T. Generolas pavedė Vilniuje gyvenančius lenkus jėzuitus Lietuvos provincijolo jurisdikcijai. Vilniuje Šv. Kazimiero

J. Riethmeister, S.J

kolegijoje mokytojavo 16 tėvų ir 1 klierikas. Vilniaus universitete ir kunigų seminarijoje studijavo 20 klierikų. Be to, kolegijoje dirbo 11 brolių. Vilniuje apsigyveno ir iš Pinsko pabėgę lenkai naujokai. Jų skaičius niekur nepažymėtas.

     Norėdamas padėti lenkams jėzuitams, T. Andruška paprašė lenkų rezidencijos vyrsenįjį Čikagoje, T. Ernest Matzel, siųsti jam mišių intencijų. Mišių stipendijas turėjo pasilikti sau T. Kidykas, o T. Andruška norėjo sušelpti vilniškius jėzuitus litais.

     1939 m. pabaigoje ar 1940 m. pradžioje du lenkai klierikai džiovininkai ir vienas senas tėvas apsigyveno Bajėnuose. T. Dambrauskas prisiglaudė Kaune, prisiminė lietuvių kalbą ir po truputį įsijungė į apaštalavimo darbą. Šv. Kazimiero kolegija, prisitaikiusi prie Lietuvos įstatymų, veikė toliau. Ji turėjo 420 mokinių. Jos direktorius buvo prel. Viskantas.

     Nemažai problemų turėjo ir jėzuitų gimnazija Kaune. Kai 1936 m. Lietuvos Jėzuitų Provincija tapo savarankiška, daugumas vokiečių jėzuitų, dirbusių anksčiau Kaune, nebenorėjo grįžti į Lietuvą. Tik vienas T. W. Austas, mokytojavęs Kaune 1932-1934 m., 1939 m. rudenį grįžo į Lietuvą ir įsijungė į gimnazijos darbą. Jam buvo pavestos namų dvasios vado ir knygininko pareigos. Be to, jis dėstė vokiečių kalbą jėzuitų gimnazijoje ir tikybą vokiečių realinėje gimnazijoje. Prieš tai, 1938-1939 mokslo metais, jėzuitų gimnazijoje dirbo tik 6 tėvai jėzuitai: T. Kipas, T. Ritmeisteris, T. Fulstas, T. Fengeris, T. Rimkevičius ir T. Venckus. Kl. A. Liuima studijavo Kauno universitete ir buvo nuo mokytojo darbo atleistas. Neturėdamas užtektinai savų jėgų, T. Kipas buvo priverstas samdyti 18 pasauliečių mokytojų.9 Kadangi švietimo ministerija privačių mokyklų mokytojams nebuvo numačiusi pensijų, nelengva buvo rasti mokytojų, ypač su geromis kvalifikacijomis. Minėtais mokslo metais Kauno Jėzuitų gimnazija turėjo 11 klasių (7 buvo pagrindinės ir 4 paralelės) ir tik 377 mokinius. Pradžios mokykla turėjo 5 skyrius, 4 mokytojus ir 139 mokinius. Finansinė gimnazijos padėtis buvo nepavydėtina, nes trūko savų jėgų. Todėl net T. Ritmeisteris prašė T. Kidyką pasiteirauti, ar koks nors JAV provincijolas negalėtų priimti vieno lietuvio klieriko į teologijos studijų namus be jokio mokesčio ir tokiu būdu padėti "seminarijos fondui".10 Provincijos kasa turėjo išlaikyti ne tik klierikus, bet ir "Žvaigždę", kurios metinė prenumerata buvo tik 2 litai. Išvykstant T. Paukščiui į Šiaulius, "žvaigždės" redakciją perėmė T. Andruška. Jam padėjo kl. Antanas Šeškevičius. Kadangi "Misijų" žurnalas 1939 m. turėjo tik 2.000 prenumeratorių ir davė nuostolių, T. Provincijolas apsisprendė nuo 1940 m. pradžios jo nebeleisti, bet vėliau pakeitė nuomonę ir išleido. Baigdamas 1939 m., T. Provincijolas taip rašė T. Kidykui į JAV: "Mes gyvename ramiai ir turime daug pastoracinių darbų. Taip pat ir Vilniaus kolegijoje, pavestoje mūsų jurisdikcijai, viskas einasi gerai. Tikiuos, kad Jūs galėsite išlaikyti visus mūsų studentus, studijuojančius kitose provincijose. Todėl dažnai prašykime šv. Juozapo pagalbos. Nepraraskite drąsos ir pasitikėkite Dievu."11 Spręsdamas įvairias Lietuvos Jėzuitų provincijos problemas ir T. B. Andruška neprarado drąsos ir pasitikėjimo Dievo apvaizda, nors tiršti karo audros debesys dengė Lietuvos padangę.

1.    Plg. T. Andruškos laišką T. J. Kidykui 1936    m. balandžio 8 dieną.

2.    Plig. T. Andruškos laišką T. J. Kidykui 1937    m. sausio 2 dieną.

3.    Plg. T. Andruškos instrukcijas T. Kidykui 1937 m. lapkričio 5 d.

4.    Plg. T. Andruškos laišką T. Kidykui 1938 m. rugpiūčio 18 dieną.

5.    Plg. T. Andruškos laišką T. Kidykui 1938 m. lapkričio 23 dieną.

6.    Plg. T. Andruškos laišką T. Kidykui 1939 m. kovo 27 dieną.

7.    Plg. T. Andruškos laišką T. Kidykui 1939 m. gegužės 19 dieną.

8.    Plg. T. Andruškos laišką T. Kidykui 1939 m. lapkričio 11 dieną.

9.    Plg. brolio Kazimiero Urbono, T. Kipo sekretoriaus, laišką, rašytą T. J. Kidykui 1939 m. vasario 6 dieną.

10.    Ten pat.

11.    Plg. T. Andruškos atviruką T. Kidykui 1939 m. gruodžio 7 dieną.