J. Jakštaitis

     Šiltoje virtuvėje linksmai žaidė saulės spindulėlis. Kartais jis taip sužibėdavo, kad akys pačios užsimerkdavo. Palei krosnį sėdėjo senelė. Lūpos kažką šnibždėjo, ir neaiškūs garsai pasiekdavo mūsų ausis. Mes kartais su sesute neiškentę susijuokdavom. Tada mus senelė pradėdavo gąsdinti pamote, kurią tėvas greitai parvesiąs. Nei diržo, nei kitų senelės bauginimų mes nebijojome, bet pamotė mums buvo baisi.

     Vakare atsigulę su sesute tardavomės, kur čia reikės pasislėpti, kai ją parves. Jei koks kaimynas pasibelsdavo į duris, mes šokdavome prie senelės. Atrodė, kad tuoj į vidų įpuls suodina, susivėlusi pamotė ir mudu pavers kokiais nors gyvulėliais.

     Vakare, kai parveždavo prikastų bulvių maišus, mes su sesute matydavome, kaip tėvelis įkaitęs juos tempdavo į rūsį. Žinojome, kad žiemą tėvelis, turėdamas daugiau laisvo laiko, iškeps blynų. Jie bus gerai sukepę, nuo jų varvės taukai. Mums ne kartą tėvelis sakė, kad kepti jį išmokė mūsų mama. Kur ta mūsų mama, taip mes ir nežinojome. Sekmadieniais tėvelis nusivesdavo prie tokio supilto smėlio kauburėlio ir atsiklaupęs greta pasiklupdydavo ir mus. Tėvas pažiūrėdavo į mudu, ir per jo skruostus nubėgdavo didelės ašaros. Vis dažniau ir dažniau senelė mudu gąsdindavo ta pamote. Kartais taip įbaugindavo, kad, įlindę į kokį kampą, verkdavome iki vakaro. Tėvelis, parėjęs iš darbo, mudu vos nuramindavo ir gerokai apibardavo senelę. Pasakydavo, kad piktų pamočių dabar nėra. Yra tik geros, kurios vadinamos mamomis. Jis ir mums prižadėdavo parvesti mamą. Sunkus buvo mums tas žodis. Mamos netekome, kai dar nemokėjome ištarti jos vardo. Kai reikėdavo švelnesnio žodžio, mums jį pasakydavo tabaku pakvipęs tėvas.

     Atėjo žiema. Prigludę prie užšalusio stiklo, žiūrėdavome, gal pas mus ateis tėvelio žadėtoji mama. Bet kai pradėdavo pustyti, galvodavome, kad ji negalės šiandien atbristi. Ėjo diena po dienos, o mamos kaip nebuvo, taip nebuvo. Užėję kaimynai mus kartais paklausdavo apie pamotę, bet mes su sesute atsakydavome, kad jų dabar nebėra. Tada tie dėdės nusijuokdavo, ir tas juokas užkrėsdavo ir mus. Pagaliau prieš pat pavasarį tėvelis parvedė į namus vadinamąją pamotę. Nieko nelaukę, lyg susitarę, mudu su sesute šmurkštelėjom po senelės lova. Tėvas gavo pajudinti liežuvį, kol mudu išviliojo iš ten,

     Ilgai mes būtume laikę apkabinę tėvo rankas, bet busimoji mūsų motina paglostė mudviejų galvas, nušluostė ašarotus veidus. Aš atsargiai viena akimi pažvelgiau ir pamačiau linksmą ir gerą veidą. Man pasirodė, kad mudu be reikalo bijojome. Vakare naujoji mama užkaitė du puodus vandens, supratome, kad mudu gerai išpraus. Taip į mūsų namus įžengė ne pamotė, o tikroji mama. Kas dieną vis labiau jautėme jos meilę ir labiau mylėjome ją.