Spausdinti

Dr. F. Paškonienė

     Marga suknutė buvo labai aptempta ir labai trumputė, kojytės dailios, papurę plaukučiai žvilgėjo, kaip šilkiniai. Nežiūrint į visas šias neabejotinas vertybes, Gražinos tam šokiui niekas nepakvietė; o tas, apie kurį ji svajodavo ilgomis rudens naktimis, šoko su kita, kur kas mažiau išsigražinusia mergaite.

     —    Su šita cypdavatke, kuri ir plaukus tingi susisukti, kuriai tik sėdėti ir zubryti... Su šita...

     Septyniolikmetė duso nuo visokį gėrį naikinančios neapykantos:

     —    Kad taip imčiau ir ištekėčiau už aukšto pareigūno! — pagalvojo, išsitraukė iš rankinuko cigaretę ir, pribėgusi prie rūkančio jaunuolio, sušnypštė:

     —    Leisk pridegti.

     —    Sėsk ant kelių, pupyte, kartu parūkysime, — pasakė jis.

    Ji klestelėjo ir giliai užsitraukė. Užsitraukė ne pirmą kartą.

     Mergaitės motina, kukli moteriškė, nuraudo.

     —    Nenorėjau, kad taip greit pradėtų rūkyti, bet dabar tokia mada. Nerūkysi — nepritapsi prie mokytų. Ji žada mediciną studijuoti. Manoji bent nesislepia nuo žmonių. Ką daro, visi mato. O kitos... Jeigu mergaitė rūko, tai dar nereiškia, kad ji nerimta arba nepadori, — pasiguodė.

     —    Leiskite suabejoti.

     Šiandien nekalbėsime nei apie rūkymo žalą, nei apie jo padarinius. Pakankamai prikalbėta. Mokykloje jas gąsdino, kad nublanks veido skaistumas, paruduos pirštai ir dantys, pradės girgždėti balsas, anksti susidėvės kraujagyslės ir sausgyslės, plaučiuose įsikurs madinga liga — lėtinis plaučių uždegimas, o vėliau įsirangys vėžys ir sugrauš juos. Visa tai įvyks, dar neatšventus penkiasdešimtmečio. Kai kurias iš jų net juokas ėmė, klausantis šitų plepalų. Kada tai bus. Joms visai nesinorėjo sulaukti penkiasdešimtmečio. Jos norėjo būti jaunos ir mylimos, norėjo, kad visi į jas žiūrėtų ir stebėtųsi jų drąsumu bei grožiu.

     Tą vakarą mūsų Gražiną tuoj "pastebėjo" solidus dėdė, jau atšventęs penkiasdešimtmetį.

     Tai būta "geraširdiško" dėdės. Jis įtaisė Gražinutę sekretore. Ji tris mėnesius vienu pirštu barškino mašinėle, vėliau įsigudrino barškinti trimis pirštais ir tebebarškina iki šiol.

     "Dėdė" buvo "geras". Trečiadieniais jie išvažiuodavo pasivažinėti ir grįždavo vėlai. Tačiau šeštadieniais ir sekmadieniais Gražina likdavo be "globėjo", nes "dėdė" buvo pavyzdingas vyras ir tėvas trijų vaikučių.

     Poilsio dienomis Gražinutė susirasdavo draugių, eidavo į "Neringą", užsisakydavo kavos, sėsdavosi po palme ir rūkydavo.

     Jas pastebėdavo, jas pakalbindavo, palydėdavo ir pamylėdavo.

     Praėjo treji metai. Niekam nelaukiant ir nesitikint, Gražinutė ištekėjo. Rodos, ko ir betrūksta. Su vyru jie susipažino toje pačioje "Neringoje". Gražina viską prisipažino, bet vyriškis nenustebo. Jis pats turėjo kur kas didesnių nuodėmių. Po metų gimė sūnus, ir Gražina pirmą kartą sužinojo, kas tai yra tikroji, didžioji meilė. Šitas gležnutis padarėlis turėjo įgyvendinti visus jos neišsipildžiusius troškimus. Jis bus mokslininkas, gydytojas, inžinierius. Bus tuo, kuo panorės.

     Ji per naktis sėdėdavo prie jo lovelės, nes reikėjo sėdėti.

     — Pas mus neauga gėlės, daktare, — skundėsi Gražina atėjusiai apylinkės gydytojai. — Jūs liepėte auginti gėlių, kad kambario oras būtų drėgnesnis, bet jos tuoj nuvysta.

     Dvidešimt vienerių metų moters veidas buvo gelsvas ir liguistas. Šitą moterį galima demonstruoti paskaitoje apie rūkymo žalą. Ji sirgo lėtiniu bronchitu, neužuodė gėlių kvapo ir nejausdavo pavasario oro gaivumo.

     —    Ne tik gėlės. Jūsų ir vaikas neauga, ir jūs pati sunykusi, — pasakė gydytoja.

     —    Jūs prirūkot kambarį ir nuodijat ne tik save, bet ir vaiką, dar negimusį, nuodijot.

     —    Ką daryti? — moteris grąžė rankas.

     —    Viską padarysiu.

     —    Pirmiausia, abu su vyru meskite rūkyti.

     —    Kad tai būtų įmanoma! Nejaugi negalima išrasti kokių vaistų. Vyras rūko nuo dvylikos metų, aš nuo penkiolikos... O, žinote, daktare, vidurinėje mokykloje ketverius metus buvau pirmoji mokinė, mediciną norėjau studijuoti, — pasigyrė.

     —    Manau, kad nuo tos dienos, kai pradėjote rūkyti, nebebuvote pirmoji mokinė? —    paklausė gydytoja.

     —    Iš kur jūs žinote?

     Tai žinoti lengva.

     Rūkymas ir anksti pradėtas lytinis gyvenimas pamažu išsekino jos organizmą, atėmė iš jos pasitikėjimą žmonėmis ir tuos draugus bei drauges, kurie būtų pagražinę jos gyvenimą. Šita ankstyva yda nenubloškė jos į visišką bedugnę, bet ji atsidūrė tarp tokių žmonių, kur daug daugiau paviršutiniškumo, daug mažiau tikrų jausmų ir tikrų vertybių, kur daug skurdesnis žmonių vidus, jų siekiai ir svajonės. Grąžinti to, kas prarasta, nebegalima.

     Ši šeima negyvena kartu. Praeitis sugrįžo, nuolatiniai tarpusavio priekaištai, nesibaigiančios sūnaus bei jų pačių ligos ir senieji vyro ir žmonos įpročiai padarė savo. Motina liko su sūnumi.

     Mažasis Valdas niekada nebus profesorius. Gerų geriausiu atveju jis mokysis pagalbinėje mokykloje, dažnai lankys polikliniką, ilgus metus gers vaistus, o jo mamytė keiks gydytojus ir jų bejėgiškumą.

     Vartau medicinišką knygelę "Priešnuodžių lentelė". Štai kas joje rašoma apie apsinuodijimo nikotinu reiškinius: "Vėmimas, šleikštulys, pulso padažnėjimas, sąmonės netekimas, traukuliai, širdies veiklos susilpnėjimas, mirtis".

     Kaip gelbėti apsinuodijusį:

     "Uždėti ant galvos šaltą kompresą, plauti skrandį vandenine anglies suspensija, ant pilvo dėti šildomuosius kompresus, gerti pieną ir t.t.".

     Kavinėje sėdi trys mergaitės, tokios jaunos, gražios, kad norisi prieiti, paglostyti jų švelnius plaukus, pasakyti joms kokį nors gerą žodį, bet... mergytės išsitraukia cigaretes.

     Grožio burtai išnyksta, ir nebėra gerų žodžių.

     Kad jos žinotų, kokias dideles ir negrąžinamas vertybes paleis su dūmais. Kad jos žinotų, ką degina! Kaip jas gelbėti?

     Moteriai duota didžiausia pasaulyje teisė ir laimė dovanoti gyvybę. Kiekviena motina — kūrėja. Kiekviena motina atlyginama didžiausia dovana — mylėti savo kūdikį gražiausia, kilniausia ir nesavanaudiškiausia meile, kuri pagražina ir įprasmina gyvenimą. Gal būt, dėl to visais amžiais iš moters reikalaujama didesnių dorybių, didesnės atsakomybės ir didesnio prigimties dovanų tausojimo, negu iš vyro. Moterų ydos atrodo šlykštesnės, negu tos pačios vyrų ydos.

     Gal būt, dėl to taip biauru žiūrėti į mergaites su cigaretėmis lūpose.

     —    Mergytės, jūsų namuose, tur būt, neauga gėlės? — paklausėme rūkančiųjų.

     —    O iš kur jūs tai žinote? — susidomėjo viena iš jų.