BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
XIX. PASKUTINIEJI LAISVĖS METAI
Kai 1923 m. T. Kipas atsisveikino su s'Heerenbergo naujokynu ir norėjo vykti į Lietuvą, T. Mönnichs, didelis anų laikų katekizmo autoritetas, jam taip tarė: "Nebūkite labai susirūpinęs. Jūsų darbas Lietuvoje bus tik vienas epizodas Jūsų gyvenime".1 Bet jaunas ir energingas jėzuitas tos pranašystės nepaisė ir tikėjosi kalnus nuversiąs.
Praėjus lygiai dešimčiai metų nuo to įvykio, T. Kipas dalyvavo Berlyne provincijos pasitarime, kurio metu jis išgirdo tamsesnę pranašystę. Dėstant T. Bley Lietuvos provincijos reikalus, Estijos jėzuitų atstovas T. Henrikas Werling, geras vienuolis, bet apkartęs žmogus, nei iš šio, nei iš to įterpė tokią pastabą: "Mes nuoširdžiai stengiamės padėti Baltijos kraštams, kurie po keleto metų tikrai bus rusų užimti. Tada viskas bus baigta".2 Pažindami to tėvo būdą, pasitarimo dalyviai nereagavo į jo pastabą, bet 1940 m. jo pranašystė išsipildė.
Kai 1939 m. spalio 10 dieną Lietuva atgavo Vilnių, to paties mėnesio 19 dieną T. Generolas, lenkų kilmės grafas, pavedė Vilniuje esančius lenkus jėzuitus Lietuvos jėzuitų provincijolo jurisdikcijai. T. Andruška, priglaudęs keletą pabėgusių jėzuitų Kaune ir Bajėnuose, pradėjo nuoširdžiai rūpintis ir vilniškiais. Norėdamas sueiti į kontaktą su T. Andruška, 1940 m. sausio 11 dieną į Kaimą atvyko Šv. Kazimiero kolegijos rektorius T. Wladislaw Wantuchovskis. Kadangi T. Kipas rūpinosi studentų ir akademikų pastoracija ir turėjo daug pažįstamų Vilniuje, jis paklausė T. Wantuchowskį, kokiu būdu galėtų gauti Vilniaus arkivyskupo sutikimą rūpintis jų sielovada. T. Wantuchowskis jam atsakė, kad jis pats tuo pasirūpinsiąs. Deja, po keliolikos dienų atėjo neigiamas arkivyskupo atsakymas, nes esą Vilniuje lietuvių pastoracijai kunigų užtenka. Gavęs tą laišką, T. Kipas kreipėsi į prel. Burzio, nuncijaus patarėją. Šis jam atsakė, kad reikalą jis pats sutvarkysiąs. Iš tiesų, praėjus kelioms dienoms, T. Kipas gavo T. Wantuchovskio kvietimą atvykti į Vilnių.
Nuvykęs į Vilnių, T. Kipas labai nustebo, kad stotyje niekas jo nelaukė, nors buvo parašęs, kada atvažiuos. Tuokart jis nuėjo pas kun. Alfonsą Lipniūną, kur rado susirinkusį studentų būrelį. Keli studentai palydėjo jį į jėzuitų kolegiją ir atsisveikino. Kai T. Kipas kartu su T. Wantuchowskiu užėjo pas arkivyskupą Romualdą Jalbzykowskį, šis jiems pasakė, kad jurisdikcijos klausimu įvykęs nesusipratimas. Savaime aišku, T. Kipas galįs rūpintis studentų ir inteligentų pastoracija ir vesti rekolekcijų kursus. Iš vyskupo rūmų T. Kipas nuėjo pas kun. Kristupą Čibirą, kuris jį informavo apie nepaprastai painią vilniškių padėtį.
Vasario 11 dieną T. Kipas vėl aplankė Vilnių ir kun. Lipniūną. Šis jam pranešė, kad arkivyskupas jau paskyręs vieną koplyčią studentų pastoracijai ir rekolekcijoms. Tur būt, sekančią dieną T. Kipas skaitė studentams paskaitą. Jos klausė apie 50 studentų.
Sugrįžęs į Kauną, T. Kipas dirbo gimnazijoje ir paprašė konfratrus, kad parūpintų gerą ryšulį sviesto, nes Vilniuje jėzuitams trūksta maisto. Vasario 18 dieną jis vėl išvyko į Vilnių, įteikė kauniškių dovaną lenkams jėzuitams ir vakare skaitė paskaitą studentams. Šį kartą jis turėjo 70 klausytojų. Be to, Vilniuje jis davė instrukciją seselėms lietuvaitėms, kurios ten buvo perėmusios mokyklą ir bendrabutį. Praėjus porai savaičių, kovo 4 dieną T. Kipas aplankė Vilniaus įgulos karo kapelioną ir susitarė su juo vesti karininkams ir kareiviams rekolekcijas. Kadangi tuo pat laiku jis turėjo vesti rekolekcijas ir studentams bei akademikams, buvo sutarta, kad kai kurios konferencijos studentams ir kariams bus bendros. Tą dvasinį atsinaujinimą jis užbaigė Šv. Kazimiero bažnyčioje. Kadangi buvo labai šalta, kareiviai trypė kojomis ir vos galėjo suprasti rekolekcijų vedėjo žodžius.
Kauno jėzuitų gimnazijos 1940 mokslo metų užbaigimas.274
Balandžio 24 dieną į Kauną atvyko naujas nuncijus, arkivyskupas Aloyzas Centoz. Stotyje jį sutiko jėzuitų gimnazijos vadovybė ir mokiniai. Balandžio 26 dieną T. Kipas vėl lankėsi Vilniuje ir, pritariant studentams, laikė jiems pamaldas Aušros Vartų koplyčioje. Gegužės 2 dieną jis vie-šėjo pas nuncijų ir ilgai aptarė Vilniaus padėtį. Kadangi lietuviai piktinosi, kad arkivyskupas pakeitė lotynišką Aušros Vartų įrašą "Salve Regina, Mater Misericordiae" lenkišku, nuncijus darė žygius, kad senas įrašas būtų grąžintas.3 Gegužės 4 dieną švietimo ministeris Kazimieras Jokantas pakvietė T. Kipą pas save aptarti Vilniuje steigtinos lietuvių jėzuitų gimnazijos klausimą. Kai gegužės mėnesio 7 dieną T. Kipas aplankė Vilniuje T. Wantuchovskį, jam pranešė, jog švietimo ministeris pageidaująs, kad tuose pačiuose Šv. Kazimiero kolegijos rūmuose būtų įsteigta ir lietuvių jėzuitų gimnazija. Matyt, kad tam planui pritarė ir T. Andruška. Rašydamas T. Kidykui gegužės 25 dieną, jis sakė, kad tai gimnazijai apsiėmęs vadovauti T. Kipas. "Kadangi trys tėvai (Borevičius, Masilionis, Smilgevičius), kurie turėjo išvykti į tercijatą, tur būt, negalės išvykti, ir kadangi dar grįžta į Lietuvą T. Beleckas ir T. Krištanavičius, tai atrodo, kad mes ir Vilniui turėsime jėgų. Pranešk Tamsta žinią, kad Vilniaus kolegijai gresia dispersio. Tėvui Matzliui ir paprašyk jį, kad jis dar rūpintųsi mums padėti vilniškius išmaitinti. Kada ta dispersio (išsklaidymas) įvyks, dar nėra žinių. Atrodo, kad šiomis dienomis. Tik girdėjau, jog nuncijus norįs daryti žygių, kad tai neįvyktų, tai gal dalykas nusitęs vėlesniam laikui".4
Gegužės 24 dieną T. Kipas nuvyko į Vilnių ir geležinkelio stotyje sutiko T. Wantuchowskį, grįžusį iš Kauno, kur jis nugirdo gandą apie lenkų jėzuitų ištrėmimą iš Vilniaus. Paskaitęs paskaitą studentams ir inteligentams, T. Kipas grįžo į Kauną. Gegužės 29 dieną jį vėl pakvietė ministeris K. Jokantas ir pranešė, kad jėzuitų ištrėmimo dekretas yra atšauktas. Tačiau ministeris reikalavo, kad jis, pasilikdamas Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorium, kartu perimtų ir Šv. Kazimiero kolegijos vadovybę. Tris dienas jis turįs praleisti Kaune, tris dienas Vilniuje.
Gegužės 31 dieną T. Kipas rašė savo dienoraštyje: "Iškilmingos pamaldos inteligenčių sodalicijos "Marijos, visų malonių
Arkivysk. Aloyzas Centoz, Vatikano nuncijus Lietuvai.
tarpininkės", šventės proga. Po to tuojau į Vilnių. Pasikalbėjimas su klebonu Čibiru. Vėliau su mūsų kolegijos rektorium, kuriam viską pranešiau, taip pat ir ministerio pageidavimą atidaryti lietuviškas klases. Apžiūrėjom visą kolegiją, ypač patalpas, reikalingas lietuvių klasėms. Vakare paskutinis susirinkimas prieš atostogas su studentėmis ir keliais studentais. Tai buvo rimtas, net tragiškas posėdis. Mano paskutinieji sakiniai maždaug buvo tokie: "Kada pasimatysime? Kur? Čia ar Kaune? O gal niekuomet daugiau. Kai grįžau į kolegiją, rektorius buvo pas mane iki 12. Jis prašė mane gelbėti iš vyriausybės kolegijai, ką būtų galima išgelbėti. Vilniuje perversmo ženklai". Tais žodžiais baigiasi T. Kipo dienoraštis, pradėtas 1922 metais spalio mėnesį.
Važinėdamas tarp Vilniaus ir Kauno, T. Kipas neapleido Kauno Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pareigų. T. J. Venckaus liudijimu, 1939-1940 mokslo metais jėzuitų gimnazijos darbas ėjo įprasta tvarka. Gimnazija turėjo 472 mokinius. Jų dalis po Kalėdų persikėlė su tėvais į Vilnių. Bendrabutyje gyveno 80 mokinių. Vyresniųjų bend-rabutiečių daliniui vadovavo kl. Alfonsas Petronis, jaunesniųjų — brolis Jonas Šalčius. Per baigiamuosius gimnazijos egzaminus jėzuitų abiturientai taip pasižymėjo matematikos žiniomis, kad jie toje srityje laimėjo visų Lietuvos gimnazijų pirmąją vietą.5 Okupavus rusams Lietuvą, 1940 m. birželio 15 dieną gimnazija užbaigė savo darbą, ir mokiniai išsiskirstė atostogų. Paskutiniaisiais laisvės metais Kauno Jėzuitų gimnazijoje dirbo 11 tėvų, 6 klierikai ir 16 brolių. Be to, 4 klierikai ėjo gimnazijos kursą. Du broliai ir vienas klierikas sirguliavo.
Aprašius suglaustai jėzuitų namų steigimą, provincijos atkūrimą bei vyresniųjų pasikeitimus ir užsiminus apie kai kurių tėvų darbus, reikia susipažinti su kitais jų pastoraciniais darbais, kuriais tėvai, klierikai ir broliai stengėsi atlikti savo pašaukimo uždavinį. Apie tai bus rašoma sekančiuose skyriuose. Jie sudarys pilnesnį jėzuitų apaštalavimo vaizdą nepriklausomoje Lietuvoje.
1. Kipp, Litauen, 82 p.
2. Kipp, Litauen, 82 p.
3. Kipp, Litauen, 108 p.
4. T. Andruškos laiškas T. Kidykui, 1940 m. gegužės 25 dieną.
5. Kauno Historia Domus, 1939 m., 6 p.