(600 metų nuo jo mirties proga)

A. TYRUOLIS

     Pranciškus Petrarka (Francesco Petrarca) — šalia Dantės žymiausias italų poetas. Jo literatūrinė ir mokslinė veikla turėjo įtakos pasaulinei literatūrai net kelis amžius. Gimė 1304 m. liepos 20 d. Arezzo mieste, kur jo tėvas ėjo notaro pareigas, bet, kaip ir Dantė, buvo ištremtas iš savo tėviškės dėl politinių ar asmeninių priežasčių. Vėliau persikėlė į Avinjoną Prancūzijoj. Tėvui pageidaujant, jaunasis Petrarka studijavo teisę Montpelliero ir Bolognos universitetuose, bet labiau buvo linkęs į kalbas ir literatūrą. Po tėvo mirties priėmė žemesniuosius šventimus, bet kunigu neįsišventė. 1327 m. balandžio S d. šv. Klaros bažnyčioj Avinjone pirmą kartą pamatęs madoną Laurą, kuri giliai įstrigo į jo širdį ir turėjo žymios, nors ir ne visuotinės, reikšmės jo gyvenimui ir kūrybai. Ji buvusi Audiberto di Noves duktė, ištekėjusi už Hugo di Sadės, nors galutinai jos kilmės ir gyvenimo problema nėra išaiškinta. Bet pats Petrarka kai ką mini apie pirmąjį susitikimą su ja ir apie jos mirtį 1348 m.

     Rinkdamas ir tyrinėdamas senus rankraščius, Petrarka daug keliavo po Prancūziją, Belgiją, Vokietiją. Gyvenimas Avinjone moksliniu atžvilgiu jam buvo žalingas. Tuos jaunystės klystkelius vėliau gyvenime jis labai apgailėjo, stengėsi juos atitaisyti griežta religinio ir moralinio gyvenimo disciplina. Išsiilgęs ramybės, 1337 m. pasitraukė į Vancluse, netoli Avinjono, kur eilę metų rašė savo kūrinius. 1341 m. Romos Kapitoly buvo vainikuotas laurų vainiku. Ilgesnį laiką dirbo kardinolo Colonnos dvare Avinjone. Po to, galutinai palikęs Provansą, 8 metus ėjo diplomatines pareigas grafo Visconti dvare. Tada tarp kitko aplankė ir imperatorių Karolį IV Prahoje, kur po kelerių metų lankėsi ir gyveno Kęstučio sūnus Butautas (apdainuotas Schondocho poemoj "Lietuvos karaliaus krikštas"). Kunigaikštis Butautas 1368 m. lydėjo Karolį IV į Italiją, kai Petrarka gyveno Paduvoj ir su Paduvos vyskupu vyko pasitikti Karolio IV, kurį lydėjo Butautas. Tad galimas Petrarkos ir Butauto susitikima. Prahoje.

     Petrarka bus girdėjęs irgi apie Lietuvą, nes Karolio IV tėvas Jonas Liuksemburgietis buvo netekęs vienos akies, besikaudamas Lietuvos laukuose. (Žr. "Nemarioji žemė", Lietuva pasaulinės poezijos posmuose, 1970). Lietuva tada kaip tik buvo savo galutinio krikšto išvakarėse. Nuo 1362 m. Petrarka gyveno Venecijoj ir Paduvoj. Mirė Arquoj 1374 m. liepos 18-19 d. naktį.

     Petrarka laikomas pirmuoju moderniuoju Europos poetu. Savo "Canzoniere" (Dainynu) jis iškilo į žymiausiųjų Italijos poetų gretas. Lotyniškai parašytais veikalais jis grindė humanizmą, žmogaus vertės sampratą pagal antikinį pavyzdį. Bet Petrarkos humanizmas nieku būdu nebuvo pagoniškas, priešingai, Petrarka troško krikščionybės atgimimo pagal šv. Augustiną, kurį didžiai gerbė ir mylėjo (jo "Išpažinimus" visad nešiojęsis kišenėj).

     Italų kalba parašytas "Canzoniere (arba "Rime") apgieda madoną Laurą. Tai daugiausia sonetų ir konconų rinkinys. Vien sonetų yra apie 300, tai yra dukart daugiau kaip Šekspyro. Petrarkos poezija tebėra įtakojama Provanso poetų trubadūrų ir "naujo malonaus stiliaus" ("dolce stil nuovo", pagal Dantę). Bet Petrarkos mylimoji jau nebėra tik "donna angelicata" (angeliška moteris) — ji jau įkūnija ir pasaulinio grožio idealą prasidedančio Renesanso-atgimimo metu. Dantės pavyzdžiu tercinais parašyti "Triumfai" apgieda tokias temas, kaip meilę, skaistybę, mirtį, garbę, laiką ir amžinybę, kur viskas savo galutinę vertę gauna tik Dievuje. Čia Lauros rolė mažesnė kaip "Canzoniere", kur ji daugiau apgiedama iš prisiminimų, ir mirusioji poetui daros artimesnė kaip gyvoji. Petrarkos meilės poezija įtakojo naująją poeziją net kelis šimtmečius, ir čia kalbama apie vad. Petrarkizmą. Ypač paveikta buvo prancūzų, ispanų ir anglų poezija. Lietuvą Petrarkos poezija mažiau tesiekė, ir tik paskutiniais laikais kai kas buvo išversta iš jo gausaus poetinio lobyno. (A. Churgino, V. Mačernio ir kitų vertimai). Petrarkinę žvaigždę šiek tiek temdė dantiškoji.

     Lotyniškai Petrarka parašė epą "Afriką". Jame apgiedama patriotinė tema, Scipijono pergalė Kartaginoj, kurios vadas Hanibalas vienu metu buvo nusiaubęs beveik visą Italiją, įsibrovęs per Alpes (iš to priežodis: "Hannibal ante portas!" — Hanibalas, t.y. priešas, prie vartų, užpuolė).

     Petrarka yra parašęs ir daugiau poetinių kūrinių lotyniškai, pvz. "Epistolae metricae" (poetiniai laiškai) arba "Bucolicum carmen" (pastoralės). Kiti Petrarkos lotyniški raštai, kaip "De contemptu mundi" (Apie pasaulio paniekinimą) arba "De vita solitaria" (Apie vienuolišką gyvenimą) artimi šv. Augustino "Išpažinimams". Renesanso meto istoriografijai artimas Petrarkos veikalas "De viris illustribus" (Apie garsiuosius vyrus), o jo knyga "De remediis ut-riusgue fortunae" (Apie laimės ir nelaimės vaistus) kelia paguodos reikšmę, laimei išvirstant nelaime. Šis raštas buvo išverstas į daugelį Europos kalbų ir turėjo didelės reikšmės net iki mūsų laikų. Nors Petrarka ir nėjo vienu keliu su scholastika, bet savo rašte "De sui ipsius et multorum ignoran-tia" (Apie savo paties ir daugelio ignoran-ciją) jis stojo prieš panteistinį averoizmą, kurį ir Bažnyčia buvo pasmerkusi. Vienu metu, įsivėlęs į ginčą su medikais, Petrarka parašė "Invectiva contra medicum" (Išpuoliai prieš mediką), bet Petrarkos pasipiktinimas vienu ar kitu atveju suprantamas, atsimenant, kad anų laikų medicinoj būta nemaža šarlataniškumo.

     Petrarka stovi ant naujųjų, moderniųjų laikų slenksčio. Jo reikšmė moderniosios ir krikščioniškosios Europos kultūrai didelė. Jis — pirmasis modernusis poetas, atskleidęs savo sielos virpėjimus, jis — vienas iš pirmųjų humanistų, ieškojęs antikinės praeities ir krikščioniškosios dabarties sintezės, bet iš tikrųjų pirmiausia — krikščionybės atgimimo iš šv. Augustino dvasios. Su broliu (vėliau įstojusiu į kartūzų vienuolyną) pasikėlęs į Ventrouxo kalną, Petrarka, iš akies atsivertęs "Išpažinimus", skaito: "Žmonės keliauja pamatyti aukštų kalnų ar plačių vandenynų gelmių ar beribio dangaus kelių, bet užmiršta patys save". Šie žodžiai tampa jo tolimesnio gyvenimo motto: pirmiausia tirti save, gilintis į save, ieškoti žmogaus vertės jį supančio kolektyvo ir daiktų pasaulio akivaizdoj ir net grėsmėj. Prieš mūsų laikų kolektyvinio žmogaus filosofijas Petrarka stoja ne vienu savo raštu. Jo poezija pilna subtilumo ir iškilumo, kartu atskleidžianti kenčiančios sielos gelmes. Vienas iš didžiausių tos poezijos nuopelnų iki pat mūsų dienų — moters garbės ir vertės iškėlimas, jos gynimas nuo jos "nužeminimo", kuris mūsų laikais pasiekė negirdėtų dimensijų. Ne veltui Petrarka savo poeziją užsklendžia himnu Švč. Marijai, anot Macaulay, vienu iš gražiausių pasaulinėj poezijoj.