Spausdinti

VYT. BAGDANAVIČIUS, MIC

     Šiais metais sukanka 250 metų nuo filosofo Emanuelio Kanto gimimo. Jis gimė Karaliaučiuje 1724.IV.22., o mirė taip pat Karaliaučiuje 1804.11.12. Dvi priežastys skatina mus sustoti prie šio asmens. Viena, kad jis turėjo ir tebeturi lemiančios įtakos Europos filosofiniam mąstymui, o antra, kad yra atviras klausimas, ar šis filosofas nebuvo lietuvis.

     1922 m. "Logos" žurnalas Kaune buvo paskelbęs tarptautinį konkursą, tema "Kanto santykiai su lietuvybe". Į jį atsiliepė W. Ehmer, pasisakydamas už pažiūrą apie Kanto kilmę iš Škotijos per Švediją. Straipsnis buvo paskelbtas "Logos" žurnale 1923 m. 90-93 psl. Žinoma, netenka praleisti iš akių, kad Kanto motina buvo Regina Reuterytė iš Nuerenbergo. Nepaisant to, M. Anysas "Lietuvių Enciklopedijoje" škotiškos kilmės legendą laiko nesiderinančią su faktais. O kalbininkas Ernestas Fraenkelis man rašytame laiške 1954 m. atsisako Kanto pavardę kildinti iš bet kur kitur, kaip iš lietuvių ar prūsų kalbų, pateikdamas tam apsčiai duomenų.

     Tad pasinaudodami minėtos sukakties proga, norime supažindinti skaitytojus su Kanto mokslu, su jo įtaka filosofijos istorijoje ir su jo lietuviškumo klausimu.

KANTO FILOSOFIJA

     Pažinimo mokslas. Pristatyti Kanto filosofiją trumpais žodžiais yra sunkus uždavinys. Jis yra sunkus ypač dėl to, kad negalima jo pristatyti dviem įprastiniais pristatymo būdais: visišku išgyrimu arba visišku sukritikavimu. Pagyrimu jo pristatyti katalikiškai visuomenei neįmanoma dėl to, kad jis Dievą laiko neįrodomu dalyku jokiais argumentais. Bet jo atmesti taip pat neįmanoma. Kantas nesutiko sakyti, kad Dievo nėra. Dievas Kantui labiau darosi prieinamas, kaip gera valia, kaip dorinis idealas, kurį žmogus patiria kažkaip kitaip.

Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas nuotraukomis iš neseniai Lietuvoje statyto baleto “Eglė žalčiu karalienė”.

     Ne tik Dievas Kantui yra nepažįstamas, bet ir visas aplink mus esantis pasaulis. Jis yra paskelbęs teoriją, kuri kasdieniškam galvojimui yra labai svetima, būtent, kad "daiktas savyje" (tai Kanto terminas) yra nepažįstamas, nežinia, kas jis iš tikrųjų yra. Tačiau kai vėlesnis filosofas Fichtė iš to teigimo padarė išvadą, kad daiktų aplink mus iš viso nėra, kad jie yra tik mūsų dvasios padaras, Kantas su tuo nesutiko. Sakydamas, kad daiktas savyje mums yra nepažįstamas, jis norėjo pasakyti, kad pažindami aplink mus esantį pasaulį, mes visus daiktus priimame į savo protines formas, kurias jis vadina kategorijomis. Pirmas dalykas, kurį mes darome, pažindami aplink mus esančius daiktus, yra tas, kad mes juos įvelkame į laiko ir vietos rėmus. Tačiau Kantas nesutiko sakyti, kad tie filosofai, kurie laiką ir erdvę laiko realiai egzistuojančiais dalykais, būtų klaidingi. Tai reiškia, kad šie dalykai yra realūs tik kartu su žmogumi.

     Šių keleto pastebėjimų dėka mes iš tikro galime pasijusti patekę į nuostabų Kanto pasaulį, kaip į labai komplikuotą labirintą, kuriame lengviau yra paklysti, negu susigaudyti, kur mes iš tikrųjų esame. Kodėl Kantas yra toks keistas? Kokios buvo priežastys, kurios jį skatino ieškoti problemų sprendimo tokiu komplikuotu būdu? Turime atsiminti, kad Kantas išaugo Prancūzų revoliucijos laikais. Antireliginė apšvietos dvasia buvo giliai sukrėtusi Europos šviesuomenę. Tuo pačiu metu pradėjo kilti tikslieji mokslai, žadėdami žmogui išspręsti visas jo problemas. Kantas pats dirbo ir tiksliųjų mokslų srityje. Jis paskelbė saulės sistemos susidarymo mechaninę teoriją, žinomą Kanto-Laplace vardu. Šis pastarasis ją pagrindė matematiškai. Filosofiniame galvojime tada vyravo vadinamasis deizmas, kuris sakė, kad Dievas, nors ir būtų pasaulio kūrėjas, su juo daugiau ryšių nebeturi ir yra palikęs jį jo paties likimui.

     Šitokioje pasaulio mokslų situacijoje Karaliaučiaus filosofui, norinčiam susigaudyti, kas teisinga ir kas klaidinga, reikėjo imti iš abiejų pusių tai, kas, jo manymu, buvo tikra. Tiksliųjų mokslų metodais jam nebuvo pagrindo abejoti. Visos religinės vertybės buvo sukritikuotos, ir jam atrodė, kad buvo pasilikęs tik vienas apčiuopiamas dalykas — tai moralinis gerumas. Dėl to ant šio pagrindo (gerumo) jis statė savo dorinę filosofiją. Žmogaus išradingumas jam, matyt, darė didelį įspūdį. Ant šio išradingumo jis pastatė savo pažinimo mokslą. Tačiau susitelkimas į žmogaus kūrybingumą jam neleido peržengti paties žmogaus ribos. Dėl to ne tik Dievas, bet ir kiekvienas daiktas (kas jis iš tikro yra savyje) jam pasiliko anapus žmogaus pažinimo ribų. Dėl to Kanto galvojimas yra suskilęs į dvi tarp savęs perėjimo neturinčias sritis: į teorinio žmogaus proto sritį, kur jis formuoja sąvokas, ir į praktiško proto sritį, kurion įeina dorinis žmogaus gyvenimas.    '

     Gera valia. Neradęs pagrindo Dievo buvimui teorinėje srityje, jis arčiau prie jo prieina praktiška galvosena. Savo mąstymą šioje srityje jis pradeda pareiškimu, kad jeigu kur nors yra kas nors gero, tai yra gera valia. Tos geros valios be savimeilės užteršimo žmonijoje jis neranda, įdomi yra jo paties sąžinės analizė, parodanti, kaip nepaisant viso norų gerumo, čia prisimaišo savimeilė.

     Gera valia yra toks įstatymas, esantis anapus patirtinių dalykų, kurio besąlygiškai reikia klausyti. Gera valia nėra tas pat, kas žmogaus valia arba jo noras. Žmogaus norai, siekią laimės, dažniau gerai valiai priešinasi, negu ją stato. Kantas daug pastangų deda, stengdamasis įtikinti, kad žmogaus norai tai ne tas pat, kas gera valia. Tai jam jau ne taip lengvai sekasi, nes vokiečių kalboje tam tėra vienas žodis der Wille, tuo tarpu lietuviškai mes turime visai skirtinius žodžius — norai ir valia. Iš "noro" sunku padaryti dorinį principą, jis yra asmeninis reiškinys. Tuo tarpu "valia" yra arti to, ką Kantas nori išreikšti savo gėrio principu.

     Taigi šio gėrio principo idealia forma nėra patirtiniame pasaulyje. Dėl to jį reikia laikyti idealinės tvarkos dalyku. Kantas labai įsakmiai pasisako prieš pavyzdžio reikšmę doriniame gyvenime. Pavyzdžiais jis nė kiek nepasitiki, nes tikrai idealių pavyzdžių žmonijoje nėra. Tačiau jeigu ir nėra žemėje tikro draugo, draugiškumas, kaip idealas, turi kur nors būti, nes jis yra žmogaus galvosenoje. Ir jeigu jo iš tikrųjų niekur nebūtų, tai žmogaus protui reikėtų jį išrasti. Čia galima pastebėti, kaip kūrybiškai galingas yra žmogaus protas, Kanto supratimu.

     Gerą valią, kiek ji reiškiasi žmonijoje, jis vadina doriniu imperatyvu. Dorinis imperatyvas, kuris kaip tam tikra struktūra ar schema egzistuoja žmonijos protuose, duoda atskiram žmogui įsakymus, ką daryti ir ko vengti. Tai yra veiksnys, kuris žmogių sako: tu privalai! Šio dorinio įsakymo pagrindinis turinys Kanto yra maždaug šitaip formuluojamas: turi veikti taip, kad tavo veikimo principas tiktų visai žmonijai.

     Skaitant Kanto geros valios mokslą, nesunku pastebėti jo dorinį nusiteikimą, einantį iki heroizmo. Jeigu anksčiau sakėme, kad Kanto mąstymas kilo tokiais laikais, kai apie Dievą nebuvo galimybės kalbėti universitetuose, tai reikia prisiminti kitą to laikotarpio dvasios bruožą, būtent, jo heroizmą. Apie Beethoveno muziką sakoma, kad ji negalėjusi būti sukurta kitame šimtmetyje. Tai yra herojinė muzika. Žmogus tais laikais, nepaisant visos dvasinės tamsos, stengėsi iš savęs išgauti daugiausia, kiek tik galima. Panašią herojinę nuotaiką randame Kanto dorovės moksle. Nei filosofija, nei mokslas negali mūsų pamokyti, ką mes turime daryti kilnumo ir gerumo srityje. Atskiro žmogaus norai patys iš savęs toli gražu nuo to, kad galėtų būti visuotinis žmonijos įstatymas. Tačiau praktiškas protas verčia žmogų reikšti didelę pagarbą doriniam imperatyvui, nors ir nesuprantant, kuo jis yra paremtas. Žmogus turi jo klausyti, nors jis uždėtų sunkias pareigas, ir nekelti klausimo apie jo teisingumą.

     Grožio idealas. Atskyręs žmogaus protą nuo kitos tikrovės, Kantas sukūrė gilią prarają. Tačiau toliau mąstydamas, jis užėjo ant objekto, kuris buvo nei tas, nei anas. Jis netilpo nei prote, nei šalia jo esančioje tikrovėje. Tai buvo meniškas žmogaus išgyvenimas. Jis, atrodo, sudarė progą Kantui peržengti tą prarają. Pažiūrėkime, kaip jis šią problemą sprendė.

     Jam buvo aišku, kad meniškas išgyvenimas nėra protinis pažinimas. Bet jam taip pat buvo tikra, kad meniškas pasigėrėjimas nieko bendro neturi nei su dalyko gerumu ar naudingumu, nei su žmogaus dorovingumu. Gėris ir grožis nesimaišo. Ieškodamas grožio prasmės, Kantas labai ryškiai jį atskiria nuo malonumo ar laimės išgyvenimo. Nors Kantas suprato, kad meniški žmonių palinkimai yra skirtingi, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad grožio išgyvenimas turi kažkokį būtinumo reikalavimą. Grožio išgyvenimas jam atrodė kaip kažkoks tikslingumas be tikslo. Kuo nors besigrožintis žmogus yra įsitikinęs, kad kiekvienas turi tuo gėrėtis. Grožis yra imperatyvus. Visa tai turėdamas prieš akis, jis prieina išvados, kad turi būti koks nors bendras grožio pagrindas. Šį pagrindą jis sutinka laikyti idealu. Bet tai nėra idėja, nes idėja būtų protinis dalykas.

     Kai jis nori iš arčiau aptarti šį idealą, gana arti prieina prie tokios sampratos, kurią galima būtų vadinti dieviškumu. Tačiau, deja, šio dieviškumo jis neturi kur kitur patalpinti, kaip tik žmonijoje. Štai jo žodžiai: "Grožio idealas yra galimas tik ant to pagrindo, kuris savo egzistencijos tikslą turi pačiame savyje, t.y. žmoguje". Kalbėdamas apie grožio apraiškas, Kantas padaro įdomių pastabų, tačiau sustojimas prie jų mus nuvestų į šalį nuo pagrindinės jo problematikos.

 

KANTO IDĖJŲ ATGARSIAI EUROPOS FILOSOFINIAME MASTYME

     Kanto reikšmę įvertinti ir jo filosofijos prasmę pažinti labiau galima ne tiek iš jo paties raštų, kiek iš jo įtakos Europos mąstymui. Jo raštai būtų likę tik keistų minčių rinkinys, jeigu jie nebūtų susilaukę visuotinio filosofų susidomėjimo. Ant jo svarstymų pagrindo susikūrė vadinamoji vokiškojo idealizmo srovė, kuri ligi šiai dienai turi reikšmės ne tik filosofiniuose raštuose, bet ir visuomeniniame, politiniame ir meniniame gyvenime. Tad norėdami susipažinti su šiais minčių sąjūdžiais, trumpai pažvelkime į pagrindinių 19 šimtmečio filosofų reakcijas, kurias sukėlė Kanto mąstysena. Iš jų pažinsime ne tik Kanto įtaką, bet ir tai, kaip jo mintys buvo pratęstos, dažniausiai jas iškreipiant. Dėl to ši apžvalga galės pasitarnauti iš dalies ir kaip Kanto kritika.

     Fichtė. Pirmasis griebęsis Kanto idėjų buvo Fichtė. Jis iš Kanto paskelbto dėsnio, kad daiktas savyje yra nepažįstamas, padarė išvadą, kad daikto savyje iš viso nėra. Dėl to vienintelė realybė pasilieka žmogaus dvasia ir ji viena yra verta dėmesio. Prigimtis Fichtei neatrodė reikšminga. Suvesdamas visą realybę į žmogaus sąmonę, Fichtė norėjo nugalėti Kanto sukurtą prarają tarp aukštesniosios ir žemesniosios žmogaus prigimties; tarp žmogaus — dvasinio veikėjo ir instinktų vergo.

     Ryškindamas Kanto iškeltą valios pirmenybę prieš protą, Fichtė atidarė kelią grynajam idealizmui. Kanto iškeltą klusnumą doriniam įstatymui jis sugretino su Rousseau mokslu apie visuotinę valią, kuri savo išraišką randa valstybėje. Tokiu būdu buvo atidarytas kelias modernių valstybių pretenzijai būti dorine gyvenimo norma. Dievo supratimu Fichtė pasiliko artimas Kantui. Dievą jis suvokia ne kaip prigimties jėgą, bet kaip aukščiausią dorinio idealo išraišką. Jis pirmas šį Kanto veiksnį pavadino transcendentiniu "ego". Jo manymu, ne malda, bet pareigos atlikimas yra tikroji religija.

     Schellingas. Kitaip Kanto mokslą sutiko miuncheniškis Schellingas. Kanto Dievo filosofija jam buvo visiškai nepriimtina. Jam buvo aišku, kad Kanto Dievas nėra religingo žmogaus Dievas, bet tik prielaida ar galimybė. Šitokiame galvojime nėra vietos tikrajai religijai. Religingas žmogus yra giliai įsisąmoninęs Dievo būtinumu ir jaučia ilgesį asmeniniam Dievui. Asmuo ieško asmens. Jis ieško Dievo ne kaip priemonės, bet dėl jo paties.

     Schellingas daugiau dėmesio kreipė į Kanto estetikos mokslą. Estetinėje žmogaus intuicijoje jis rado priemonę suderinti žmogaus fizinei ir dvasinei sričiai. Tęsdamas toliau šį mokslą, jis išryškino genijaus vaidmenį žmonijos gyvenime. Genijus įžvelgia tai, kas paprastam žmogui neprieinama. Dėl to genijui nereikia teisintis už savo įžvalgas. Dėl šios priežasties Vakarų Europoje susikūrė vadinamasis genijaus kultas, kuris leido vienam ar kitam vadui išeiti su visuomeniniais reikalavimais, nepriklausomai nuo to, kiek juos galima logiškai ar praktiškai pateisinti. Schellingo filosofija turėjo šiek tiek įtakos Rusijos panslavistų sąjūdžiui su Solovjovu priešakyje.

     Hegelis. Hegeliui buvo sunku priimti žmogaus suskilimą, kuris atsirado Kanto filosofijoje. Tačiau jam buvo priimtinas Kanto žmogaus dvasingumas ir dorovingumas. Vis dėlto Kanto dorovės moksle Hegeliui nepatiko pareigos atskyrimas nuo žmogaus laimės. Mąstydamas toliau, Hegelis sukūrė savitą Absoliuto sąvoką. Absoliutas, jo supratimu, yra centrinis teorinis protas, kuris tačiau reiškiasi kartu ir gamtoje, ir žmonijos istorijoje. Jo buveinė yra ne kur kitur, o tik žmogaus dvasioje. Nėra aišku, ar jis yra asmuo.

     Kaip šis Absoliutas galėjo peršokti tą dvasios ir daikto prarają, kurią išryškino Kantas? Atrodo, kad šiam reikalui Hegelis pasinaudojo žymaus rašytojo Schillerio išryškinta samprata. Pagal šią pažiūrą žaidimas yra tokia realybė, kurioje susiderina du žmogaus instinktai: jautimas ir linkimas formuluoti. Absoliutas yra žmonių gyvenimo būtinybė. Jo ilgisi visi žmonės. Jis žmonijos istorijon įeina, nesiskaitydamas su tikrovės reikalavimais. Dėl to galima suprasti, kad marksizmo žmogus, būdamas Hegelio filosofijos įtakoje, kuria gyvenimą, nesiskaitydamas su tikrovės reikalavimais. Kristaus dievystė Hegeliui atrodo, kaip vien tobula žmogystė. Hegelio Dievo sampratą gali gerai išreikšti Hoelderlino trieilis: Tai, ką aš vadinu "aš", išnyksta, aš pasiduodu neišmatuojamybei, aš esu joje, esu visas, ir esu ne kas kita, kaip ji.

     Tai reiškia, kad asmuo, kaip individas, išnyksta Absoliute, bet kartu reiškia ir tai, kad žmogus ir Absoliuto neišmatuojamybė yra tas pat.

     Schleiermacheris. Schleiermacheris, gilindamasis į Kanto filosofiją, buvo nepatenkintas, kad religija ten suprantama tik kaip dorovė. Bet jis sutinka su Kantu ta prasme, kad nenori tokio religijos supratimo, kuris būtų tik teorinis protavimas. Jo religijos sampratoje reikšmingą vaidmenį vaidina jausmas. Be religinio jausmo visa metafizika pakibtų ore. Šis jausmas arba intuicija turi sąlytį su begaline būtybe. Religingas žmogus jaučia savo priklausomybę nuo transcendentinės būtybės. Jausmo keliu jis prieina ir prie šventumo sąvokos. Dėl to jam yra nepriimtina Kanto rigoristinė tikrovė, kurioje nėra vietos jausmui. Nepriimtinas jam yra ir vien negatyvinis priėjimas prie Dievo. Schleiermacheris yra gimęs Breslau mieste, bet buvo išauklėtas Moravijos brolių sektos.

     Schopenhaueris. Kanto iškelta geros valios sąvoka visiškai priešingą turinį įgavo Schopenhauerio filosofijoje. Jeigu Kantas nežinojo, kas yra daiktas savyje, tai Schopenhaueris pasinešė pasakyti, kas jis yra. Tai yra ne kas kita, kaip įsikūnijusi valia. Būdingas šios valios bruožas yra tas, kad ji nori gyventi. Tai yra akla jėga. Tai yra įsikūnijęs egoizmas, kuris ryškiąsias apraiškas parodo valstybėje. Dėl to karas yra būtina žmonijos apraiška. Be jo žmonija patektų nuobodulin, kuris savo ruožtu vėl sužadintų karą. Kas yra ši valia savo metafizine gelme, Schopenhaueris nežino. Dievo buvimą jis laiko neįrodomu, taip kaip Kantas. Pakankamo pagrindo dėsnį pasaulio apraiškose jis laiko galiojančiu. Tačiau anapus gamtos jis nesiekia.

     Šitaip suprantant egzistuojančią valią, pats žmogaus buvimas Schopenhaueriui atrodo nusikaltimas. Tai yra Schopenhauerio gimtoji nuodėmė. Dėl to žmogaus išsigelbėjimas yra galimas, atsisakius noro gyventi. Tačiau savižudybės jis neskelbia. Žmogui išsigelbėti jis siūlo dviem būdais:

     1. grožine kontempliacija, 2. asketine praktika. Dorovė, jeigu ji iš viso žmogui galima, turi reikštis schopenhaueriškai suprastos valios atsisakymu. Aplamai Schopenhauerio filosofija yra atkreipusi savo dėmesį ne tiek į idėją, kiek į šios tikrovės apraiškas. Schopenhaueris gimė Danzige 1788 m. pirklio šeimoje.

KANTO FILOSOFIJOS VERTĖ

     Dabar, kai turime bendrą vaizdą, kaip išaugo ir išsišakojo Kanto filosofijos medis 19 šimtmetyje, esame labiau pasiruošę sustoti prie jos prasmės ir vertės klausimo. Viena, reikia pripažinti, kad šios filosofijos sukeltose bangose, norime ar ne, tebegyvename. Ta proga mums kyla pora klausimų: 1. kodėl Kantas pasidarė toks populiarus filosofų sluoksniuose ir 2. kodėl Kanto sukelto sąjūdžio rezultatai yra, palyginti, menki: nei religijos, nei pažinimo klausimai čia nesusilaukė pozityvių, visiems galiojančių atsakymų.

     Norint atsakyti į pirmąjį klausimą, reikia pastebėti, kad Kanto filosofavimas buvo labai nuoširdus gilinimasis į esamą realią problemą. Kantas nerašė apie tai, ką jis geriausiai žinojo ir kuo galėjo savo skaitytojus sužavėti, bet ėmėsi klausimo, į kurį atsakymo jis pats nežinojo ir kuris buvo visų to laiko mąstančių žmonių rūpestis, būtent: kaip rasti tinkamą pagrindą žmogaus pažinimui ir jo religijai. Tai yra geras pavyzdys kiekvienam tikram filosofavimui — svarstyti realų, gyvenime kylantį klausimą. Tai yra taip pat kiekvieno kūrėjo pasisekimo paslaptis. Kantas to pagrindo nerado kitur, kaip doriniame žmogaus nusiteikime. Žmogaus pažinimo galia jo galvosenoje virto ne tiek radimu ko nors žmogui šalia savęs, kiek jo paties dvasios kūriniu. Dėl to pažinimas jam išėjo greičiau savęs atidengimas, negu patirta tiesa.

     Norint atsakyti į klausimą, kodėl visas tas gyvas 19 šimtmečio filosofinis idealizmas nerado Dievo, reikėtų nurodyti dvi priežastis. Pirmoji yra ta, kad šis sąjūdis atsisakė Dievo ieškoti logiško įrodymo keliu. Šį kelią jis sau užsidraudė. Jau ta filosofija, kuri reiškėsi betarpiškai prieš Kanto laikus, buvo nutraukusi logišką ryšį tarp šio pasaulio ir antgamtės. Ta pažiūra buvo pasidariusi savotiška "dogma", kurstoma nepagarbos ir neapykantos viduramžiui. Ir Kantas jos nugalėti neįstengė. Tos dogmos, kad tiesa, galiojanti čia, principiškai yra negaliojanti visur, niekas nesirūpino nei patikrinti, nei įrodyti.

     Antroji šio nepasisekimo priežastis yra praleidimas iš akių tos realybės, kad yra toks visuotinis dalykas žmonijoje, kaip tikėjimas. Jis daugeliu atvejų iškreiptas, bet jo buvimas yra ne mažiau tikras, negu žmogaus dorovės faktas. Nepaisant nedorų žmonių, Kantas rado pakankamą pagrindą remtis žmonijos dorove, kaip Dievo buvimo galimybe, tačiau jis visiškai nerado progos remtis tikėjimo faktu. Tai atsitiko dėl to, kad jo laikais, kaip matėme, tikėjimo liudijimas buvo nustojęs populiarumo. Taip pat tenka pastebėti, kad Kanto laikais nebuvo išryškėjusi reikšminga antropologinė tiesa, kuri yra pakankamai išryškėjusi mūsų laikais, kad nėra tautos be religijos.

     Susipažinus su pagrindiniais Kanto epopėjos bruožais, kyla klausimas, ką Kantas reikš visoje žmonijos filosofijos istorijoje. Ar jis bus grynas nepasisekimas, ar vienas didžiųjų kelrodžių žmonijos minties raidoje. Į tai atsakant, galima pasinaudoti vieno pranašiausių mūsų amžiaus mokslininkų ir mąstytojų nuomone, būtent, Jean Piaget. Jo manymu, Aristotelio pažinimo mokslas išryškino žmogaus galią pažinti tiesą, kaip visur galiojančią vertybę. Kanto mokslas atkreipė dėmesį į paties pažįstančio žmogaus reikšmę ir vaidmenį šiame pažinime. Ar pakankamai jis šį asmeninį vaidmenį aptarė — tai kitas klausimas. Ar žmogus yra tik kurti struktūroms? Tačiau reikia sutikti, kad Kanto mokslas pažinimą padarė kūrybišką. Tokiu būdu jis atidarė kelią tiesos pažinimo pažangai. Tačiau, antra vertus, be Aristotelio pažinimo sampratos iš Kanto pažinimo mokslo pats pažinimas dingtų ir pasiliktų tik žmogaus kūryba. Ir nors ji prieitų prie Dievo, jis būtų taip pat tik žmogaus kūrinys.

KANTO SANTYKIS SU LIETUVYBE

     Baigdami šią apžvalgą, grįžkime prie Kanto ryšio su lietuvybe. Šiam ryšiui paremti turime du dokumentus, kurie yra verti dėmesio. Vienas jų yra Vokietijos kalbininko Ernesto Fraenkelio laiškas, kuriame jis atsisako Kanto pavardę kildinti iš kitur, negu iš lietuvių ar prūsų kalbos. Antras yra paties Kanto prierašas Ruigio žodyno naujai laidai, papildytai ir parūpintai Kristijono G. Mielkės, Pilkalnio vargonininko. Šiuos abu dokumentus čia norime prijungti. Jie duoda daug pagrindo į Kantą žiūrėti kaip į to lietuviško kultūrinio sąjūdžio daugiau ar mažiau aktyvų dalininką, kuris Karaliaučiaus universitete prasidėjo nuo Mažvydo ir ėjo iki Donelaičio.

FRAENKELIO LAIŠKO, RAŠYTO KUN.

V. BAGDANAVIČIUI, IŠTRAUKOS

     Aš ją (Kanto pavardę) laikau arba lietuviška, arba prūsiška, t.y. baltiškos kilmės. Iš kitų kalbų lobyno negalėčiau jos aiškinti. Ji negali būti nei vokiška, nei angliška. Tiesa, visada kartojama, kad Kanto šeima gyvenusi Škotijoje ir tiktai vėliau persikėlusi Vokietijon. Bet aš labai abejoju, ar yra tokio tvirtinimo tikrų duomenų. Antra vertus, Kanto pavardę labai gerai galima kildinti iš baltų kalbų. Kantas galėtų būti sutrumpintas iš tokių pilnesnių lietuviškų vardų, kaip Daukantas, Gedkantas, Viskantas arba atvirkščia tvarka Kantgala, Kantautas (iš senėlesnio Kanti-tautas). Yra toks miestelis Kantaučiai (Telšių apskrity), kaip matyti iš K. Būgos straipsnio.

     Ir senprūsių tarmėje yra daug vietovardžių, apimančių šaknį kint, kent, kant (liet. kęsti, kančia, žiemkentis, latv. ciest). Trautmannas mini tarp kitko irgi sutrumpintas pavardes Cantę, Cantelę, Cantikę, Cantil prūsų kalbos dokumentuose, o Gerulis savo knygoje kreipia dėmesį Rytprūsijos vietovėms Kanthayn, Kanthen, Kynthwang.

     Labai yra įdomu, kaip mano aukščiau minėta, kad iš tikrųjų Rytprūsijoj yra paliudytas sutrumpintas vardas Cante. Taigi garsaus filosofo Kanto pavardę kildinti iš lietuvių ar prūsų kalbų, t.y. iš baltų tarmių srities, nesudaro jokių sunkenybių. Taip pat Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vardas yra susijęs su veiksmažodžiu kęsti ir jam giminingais žodžiais. Yra gerai žinomas faktas, kad Kantas labai domėjosi lietuvių kalba ir tauta ir Ruigio bei Mielkės žodyno paskutinėj prakalboj (1800) ragina vokiečių visuomenę atkreipti dėmesį senoviškai lietuvių kalbai.

Ernestas Fraenkelis 1954 m. gruodžio 5 d.

E. KANTO PRIERAŠAS

     Kad Prūsijos lietuvis yra labai užsitarnavęs savo būdo savitumu ir kadangi kalba yra labai tinkama būdo auklėjimo priemonė, yra savaime aišku iš to, kas aukščiau aprašyta, kad ji visu savo grynumu būtų išlaikyta tiek mokykloje, tiek sakykloje. Prie to aš noriu pridurti, kad jis, kaip ir jo kaimyninės tautos, nustumtas į šalį, yra pratęs su savo vyresniaisiais kalbėtis nuoširdžiai ir atvirai, kaip lygus su lygiais, ir šie tai nepriima blogai ir neatsisako paduoti ranką, nes ir jie jį laiko visais atžvilgiais vertingu. Jis neturi tokio išdidumo, kaip kai kurios kaimyninės tautos žmonės; kai jie pasidaro pranašesni, pasižymi ypatingu išdidumu; o šis greičiau parodo savo vertės supratimą, užmenantį ir ryžtą kartu su ištikimybe.

     Nežiūrint to, kokią naudą gali turėti valstybė iš šitokio būdo tautos, dar yra didelė pagalba ir mokslui, ypač senovės tautų kilnojimosi istorijai, iš šitokios labai senos, dar nesumaišytos kalbos ir siauroje aplinkoje izoliuotos tautos. Dėl to jos savitumų išsaugojimas yra didelė vertybė. Buesching labai apgailestavo ankstyvą Halles profesoriaus Thunmann mirtį, kuris į šias studijas leidosi su per dideliu savo jėgų įtempimu.

     Apskritai, jei ne iš kiekvienos kalbos tenka laukti tokio didelio laimėjimo, tai kiekvienos tautelės auklėjimas tokiame krašte, kaip Prūsijos lenkų, yra reikšmingas; kad mokykloje ir sakykloje ji (lenkų kalba) gryna forma būtų prieinama, net jeigu ja būtų kalbama tik anapus šio krašto; nes tokiu būdu kalba labiau atitiks tautos savitumus ir jos samprata bus išryškinta.

E. Kantas

     Šiame Kanto prieraše verti mūsų dėmesio yra keletas dalykų. Visų pirma šis žodis yra geras pavyzdys Kanto filosofijos dėmesio centrui, būtent, žmonijos dorovei. Tauta yra tiek vertinga, kiek ji yra dora. O jos dorovingumas yra glaudžiai susijęs su jos kalbos grynumu. Toliau šiame prieraše pasirodo būdinga ano meto pažiūra į lietuvių kalbos reikšmę mokslui. Tai yra tas pat požiūris, kuriuo buvo persiėmę indoeuropiečių prokalbės ir jų kilmės tyrinėjimai. Šiose pastangose Karaliaučiaus universitetas bus vaidinęs reikšmingą vaidmenį. Ir trečia, šiame žodyje galima atpažinti tą pačią srovę, kuri sukėlė susipratimo sąjūdį pačioje lietuvių tautoje ir per romantikus bei "Aušrą" atvedė prie nepriklausomybės. Kanto mokinys ir įpėdinis Karaliaučiaus universitete, rektoriaus pareigose, Liudvikas Rėza, kaip sužinome iš Br. Genzelio (Mokslas ir gyvenimas, 1974 m., 4 nr., 12 psl.), pasirūpino Donelaičio "Metų" išleidimu. Taigi Kanto ryšiai su lietuvybe nėra sunkiai atsekami. Išsamios Karaliaučiaus universiteto istorijos studijos greičiausiai ir daugiau tų ryšių rastų.

Didžiausią malonumą suteikia tie džiaugsmai, kurie buvo pasiekti didelėmis pastangomis.

E. Kant