A. RUBIKAS
SUTUOKTUVIŲ MALDOSE
Tuokiant jaunavedžius, šv. mišiose po Tėve mūsų maldos būdavo kalbama viena ypatinga, išimtinai jiems skirta malda. Tos maldos turinys įdomus tuo, kad jis lietė beveik vieną moterį. Ten būdavo prašoma, kad moteris būtų ištikima ir skaisti, kad ji eitų šventųjų moterų pėdomis, kad ji būtų savo vyrui meili, kad būtų išmintinga, kad vengtų neleistinų ryšių, kad būtų drausminga, kukli, kad gerai nusimanytų tikėjimo tiesose ir pan. Tik maldos pabaigoje, linkint ilgiausių metų, ana malda prisimindavo ir vyrą. Ji iš vienaskaitos, skirtos vienai moteriai, pereidavo į dviskaitą ir taip baigdavosi: "Tegul jie abu mato savo vaikų vaikus iki trečiosios ir ketvirtosios kartos ir tesulaukia pageidaujamo amžiaus" (žiūr. Romos katalikų mišiolas, Chicago, 1967 m., psl. 938).
Malda, reikia pasakyti, tikrai graži ir reikalinga. Tik kyla klausimas, kodėl tų visų dalykų, kaip ištikimybės, skaistybės, meilumo, išminties, drausmės bei nusimanymo tikėjimo tiesose, būdavo prašoma tik moteriai? Kodėl toje maldoje nebūdavo prašoma, kad ir vyras eitų šventų vyrų pėdomis, vengtų neleistinų ryšių ir gerai nusimanytų tikėjimo tiesose bei būtų meilus savo moteriai? Nejaugi tų dalykų vyrui jau nebereikėjo?
Štai, žvelgiant į praeitį, galima paklausti, o kas dažniausiai pripildydavo bažnyčias, kas uoliau lankydavo pamaldas ir klausydavosi pamokslų: vyrai ar moterys? Jos dažniau eidavo ir šv. sakramentų. Lietuvoje net buvo kuriami anekdotai, kaip, atėjus gavėniai, žmonos savo vyrus "varydavo" velykinės.
O vis dėlto ana sutuoktuvių malda moterį laikė silpnesne religiniu atžvilgiu. Kodėl, nesunku įspėti. Štai toje maldoje yra įdėtas toks sakinys apie moterį: "iš josios veiksmų nieko tenelaimi sau piktoji dvasia" (ten pat). Ar nebus čia padaryta užuomina į aną didelį piktosios dvasios laimėjimą, Ievą sugundžius rojuje? Galimas daiktas, kad, tos maldos autorių (vyrų) nuomone, piktoji dvasia kaip tik "iš moters veiksmų" tada labai daug laimėjo: per Ievą, per pirmąją moterį, jai pasisekė sugriauti žmogaus laimę aname linksmybių sode, pavadintame rojum (plg. Prad 2,8).
Ir iš tiesų, atpasakodami gundymo istoriją, Šv. Rašto autoriai mini, kaip žaltys prikalbėjo Ievą valgyti vaisių nuo medžio "žinojimo gero ir pikto" (Prad 2, 9). Bet tai jau buvo uždrausto medžio vaisiai. Jie atnešė pirmiesiems tėvams nelaimes ir mirtį. O pirmoji tų vaisių siekė moteris. Taigi, paprastai galvojant, ji ir bus kalta dėl rojaus netekimo. Štai juk ir pirmasis vyras ne kitaip teisinosi Dievui: "Moteriškė, kurią man davei kaip draugę, man davė iš medžio, ir aš valgiau" (Prad 3, 12).
Ir taip prieš Šv. Raštą skaitančio žmogaus akis Ieva atsistoja, kaip ypatingai silpna, žalčio gundymui pasiduodanti moteris, įtraukianti nelaimėn ir savo vyrą. Tad kodėl, norint apsisaugoti nuo tolimesnių piktosios dvasios laimėjimų per moterį (!), nereikėtų ir maldose visą dėmesį skirti tai "spragai", pro kurią nuodėmė kartą jau įsiveržė rojun ir pro kurią gali toliau veržtis? Taip ir bus galvoję anos sutuoktuvių maldos kūrėjai, įdėdami moteriai skirtą sakinį: "iš josios veiksmų nieko tenelaimi sau piktoji dvasia". Šitaip jie vyrą teisino ir laikė atsparesniu pagundai.
DU ŽMOGAUS PUOLIMO BŪDAI
Dabar tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kodėl tam pasakojime ne abudu, ne vyras ir moteris, skinasi vaisių nuo medžio, o viena moteris jį pasiima, valgo ir paskui vyrui duoda? Ar tai jau reikštų, kad moteris yra silpnesnis, nuodėmingesnis Dievo kūrinys? Ar vyras čia tikrai yra pavaizduotas stipresniu už moterį?
Gundymo istorija yra padalinta į dvi dalis. Pirmoji puola moteris, po jos vyras. Taigi atrodytų, kad čia ir norėta pažymėti chronologinę įvykių eilę (kas po ko nusidėjo) bei parodyti ypatingą moters silpnumą pagundos atveju. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?
Anie aiškintojai, kurie moteriai čia primesdavo pačią didžiausią (jei ne vienintelę) kaltę dėl rojaus praradimo, buvo šį pasakojimą supratę grynai raidiškai, kaip kokį reportažą apie vienas po kito ėjusius įvykius.
Štai draudimas nevalgyti iš medžio "žinojimo gero ir pikto" buvo paskelbtas dar prieš Ievos sutvėrimą. Tada Dievas kalbėjo Adomui: "Valgyk iš visų rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk, nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi" (Prad 2, 16-17). Bet tada darosi neaišku, kaip Ieva galėjo žinoti, kad to medžio vaisiai uždrausti, jei, tą draudimą skelbiant, jos dar nebuvo.
Pasirodo, kad tas draudimas buvo paskelbtas dar prieš atskiriant lytis vieną nuo kitos, dar prieš išimant Adomo šonkaulį, iš kurio buvo padaryta Ieva. O tai jau reiškia, kad valgyti ano medžio vaisius yra uždrausta žmogui kaip tokiam, be lyčių skirtumo, ir kad Šv. Rašto autoriai visai nemano šį medį surišti su viena kuria lytimi (su moterimi). Štai ir žaltys gundo ne vieną moterį, o abudu. Jis kalba daugiskaita (!) ir sako: "būsite kaip dievai" (Prad 3, 5). lis gundo moterį ir vyrą, arba žmogų kaip tokį. O dėl to gundymo puola žmogus kaip toks, be lyčių skirtumo: moteris ir vyras. Jų abiejų nusikalstamas veiksmas yra žmogaus kaip tokio veiksmas. Čia iš tikrųjų uždraustą obuolį valgo ne moteris ir vyras, o žmogus abiejose lytyse, žmogus kaip toks.
Dabar mums rūpi klausimas: kodėl Švento Rašto autoriai leidžia Ievai pirmajai skintis obuolį ir paskui savo vyrui duoti? Kaip iš tolimesnės to pasakojimo sklaidos aiškėja, jie čia vaizduoja arba apibendrina du būdingiausius žmogaus puolimo būdus.
MOTERS KOVA SU ŽALČIU
Štai moteris ne tučtuojau pasiduoda pagundai. Ji su žalčiu ginčijasi. Pagundos pradžioje ji neabejoja Dievo žodžio teisingumu ir priešinasi žalčiui, sakydama: "Dievas mums įsakė nevalgyti ir neprisiliesti, kad kartais nenumirtumėm" (Prad 3,3). Tuo ji parodo, kad jos paklusnumas Dievui nėra aklas, o motyvuotas, pagrįstas, kad ji Dievo įsakymo laikosi sąmoningai, gerai žinodama, kas laukia už jo peržengimą.
Tačiau žaltys nenusileidžia ir pradeda aiškinti, kad tas draudimas turįs visai kitas priežastis: Dievas bijąs, kad juodu (moteris ir vyras), valgydami to vaisiaus, nepasidarytų patys kaip dievai.
Išgirdusi tokį žalčio aiškinimą. Ieva ir dabar dar negriebia už to vaisiaus, bet mąsto. Ji svarsto žalčio argumentus ir stebi patį medį. Šv. Raštas pasakoja: "Moteriškė matė, kad medis buvo geras valgyti, ir gražus akims, ir meilus pasižiūrėti" (Prad 3, 5). Dabar moteryje prasideda vidinė, bežodė kova. Ieva nekalba, ji žalčiui nieko neatsako. Bet ji yra plėšoma tarp Dievo žodžio "neišvengiamai mirsi" ir žalčio gundymo "būsite kaip dievai ir žinosite, kas gera ir kas pikta" (Prad 3, 5). Dabar joje bunda noras išsiveržti iš Dievo nubrėžtų rėmų ir pačiai bandyti, pačiai spręsti, kas gera ir kas ne. Dabar jai pradeda atrodyti, kad tas vaisius tikrai būtų "geras valgyti". Ir taip prasidėjusi dramatiška įtampa tarp gėrio ir blogio moteryje pasibaigia pasidavimu pagundai: "ėmė iš jo vaisių ir suvalgė" (Prad 3, 6).
PRISITAIKĖLIS VYRAS
Vyro elgesys pagundos atveju diametraliai skiriasi nuo moters. Štai moteris iš pradžios dar spiriasi pagundai ir argumentuoja Dievo žodžiu: "kad kartais nenumirtumėm". Ji prisimena Dievo perspėjimą: "tą dieną, kurioje iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi" (Prad 2, 17), o vyras pagundos metu jokio ginčo nė su žalčiu, nė su moterimi neveda, jokių argumentų už ar prieš nesvarsto ir jokių abejonių neturi. Apie jį Šv. Rašto autoriai tik tiek pastebi, kad "jis valgė" (Prad 3, 6). Vyras valgo taip, tarsi čia nieko ypatingo nebūtų, dėl ko reikėtų jaudintis, galvoti, mąstyti, svarstyti, argumentų ieškoti.
Dramatiškai kovai tarp žalčio ir gundomos moters pavaizduoti Šv. Rašto autoriai pavartoja daugiau kaip šimtą žodžių (lietuviškam vertime), o vyro puolimui aprašyti užtenka septynių: kad moteris jam davė ir kad jis valgė. Vyras gimdymo valandą visai negalvoja apie Dievo draudimą. Jis tik paima ir suvalgo. Palyginus tokį vyro elgesį su moters, ana — tegu ir savo puolime — vis dėlto dar mąsto, galvoja ir kovoja.
Šitam pasakojime nupieštas vyro kelias arba elgesys yra prisitaikėlio elgesys. Tai žmonės, kurie be kritikos priima kitų nuomonę arba pasiūlą. Jie tai priima ne dėl to, kad būtų įsitikinę jiems peršamos nuomonės teisingumu (apie tai jie visai negalvoja), o dėl to, kad kiti taip elgiasi, taip daro. Jei kiti valgo uždraustų vaisių, tai valgys ir jie, visai nekeldami klausimo, ar tai uždrausta ar ne. Ar ne tokius ir panašius yra labai tiksliai apibūdinęs Adomas Jakštas, sakydamas: "Tai vyrutis pilnas takto. Jis pasauly nepražus, moka niekinti mažus, prieš didžiūnus lenkia kaktą, ir, įeidams į jų rūmą, ne tik lazdą, kaliošus, bet ir nuomones palieka".
Tai žmonės, kurie visada linkčios ton pusėn, iš kurios galima gauti kokį nors "obuolį". Jie bendruomenėse ar bendrijoje kuria oportunistines nuotaikas, jas puoselėja, jas palaiko ir ragina kitus sekti savo pavyzdžiu. Kiek nelaimių jie šitokiu savo elgesiu yra atnešę žmonijai!
Bet negalėtume pasakyti, kad vyrai nusideda vien tik taip, kaip anam pasakojime apie pirmojo vyro puolimą yra pasakyta: vien moters sugundyti, vien moters suvedžioti. Juk kiek kartų patys vyrai sugundo, suvedžioja, apgauna moteris. Taip pat negalėtume pasakyti, kad Ievos puolimas yra būdingas vienoms moterims. Juk paprastai moteris yra linkusi pasivesti vyro sprendimams.
Tai Švento Rašto autoriai nė nenorėjo teigti. Jie tik norėjo parodyti, kaip žmogus dažniausiai puola.
TAI KODĖL MOTERIS?
Tačiau vis dėlto dar lieka vienas klausimas, būdingas XX amžiaus žmogui: jeigu jau Švento Rašto autoriai čia nenorėjo pažymėti ypatingos moters kaltės dėl rojaus praradimo, didesnės už vyro, o tik vaizdavo du žmogui būdingiausius puolimo būdus, tai kodėl jų pasakojime obuolio neskina vyras?
Klausimas yra pagrįstas.
Ir štai yra garsių Švento Rašto aiškintojų (egzegetų), kurie mano, kad tas pasakojimas apie moterį, skinančią uždraustą vaisių, yra kilęs labai seniai, kad jo užuomazgos reikia ieškoti dar matriarchalinėje kultūroje, tai yra tame žmonijos istorijos laikotarpy, kada visuomeniniam gyvenimui vadovavo ne vyras, o moteris. Tik daug vėliau tas pasakojimas buvęs perimtas, su atitinkamomis pataisomis, į Šv. Raštą, kaip priemonė Dievo apreikštai tiesai apie žmogų išsakyti.
Iš tiesų, toks "motiniškas" (matriarchalinis) žmonijos istorijos laikotarpis yra buvęs. Štai prof. Juozas Eretas aiškina, kad ir lietuvių kalba tokią mažybinių bei malonybinių žodžių gausą, kokios kitos kalbos (jau) nebeturi, yra atsinešusi kaip tik iš anos senos matriarchalinės kultūros, kurioje vadovaujantis vaidmuo buvo tekęs motinai.
Todėl labai galimas daiktas, kad ir ta gundymo istorija arba jos vaizdiniai bus kilę dar matriarchalinės kultūros metu, ir kad jie tik vėliau buvo perimti į Šventą Raštą. Tai rodytų ir kita tos pačios Šv. Rašto knygos vieta, kur yra pasakyta, kad "žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters" (Prad 2, 24). Čia eina kalba apie vyrą, sekantį savo moterį. Bet taip galėjo būti tik anoje matriarchalinėje kultūroje, nes mūsojoje — patriarchalinėje — yra priešingai: moteris seka savo vyrą; ji keliasi į jo gyvenvietę ir net perima jo pavardę.
MOTERS DISKRIMINACIJA
Antrasis Vatikano susirinkimas, kaip daugely kitų dalykų, taip ir pažiūrose į moterį įnešė pataisų. Jos jau matyti bažnytiniam gyvenime. Jis pabrėžė, kad negali būti diskriminacijos lytiniu atžvilgiu, nes tai prieštarautų Šv. Raštui. Susirinkimas įspėja, kad nėra jokios nelygybės ne tik dėl kilmės ar tautybės bei visuomeninės padėties, bet ir dėl lyties, ir primena apaštalo Pauliaus žodžius: "nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje" (žiūr. Bažnyčia, 32).
Šito įspėjimo vaisius yra naujos sutuoktuvių maldos mišiose. Jose Bažnyčia meldžiasi ne vien už moterį, kad ji būtų miela ir taiki, tarsi jai vienai tų dalykų tereikėtų. Dabar ji meldžiasi ir už vyrą, prašydama, kad ir jis būtų ištikimas vyras ir tėvas bei rūpintųsi savaisiais, kad ir jis pasitikėtų savo moterimi, kaip gyvenimo palydove, ir kad ją gerbtų ir mylėtų ta meile, kuria Kristus myli Bažnyčią. Dabar Bažnyčia meldžiasi, kad piktoji dvasia nieko nelaimėtų ne tik iš moters, bet ir iš vyro veiksmų, nes jiem abiem lygiai reikia Dievo malonės bei pagalbos. (b.d.)