T. M.

     •    Mergytė, ištiesusi rankutes, bėgo pasitikti mamytės, atėjusios jos pasiimti iš vaikų darželio. Mergytei buvo ilga ilga diena be mamytės. Kai iki mamytės teliko keli žingsneliai, slystelėjo koja, ir mažoji išsitiesė. Pakilusi nuo žemės, užmiršusi net skausmą, ji valėsi purvinas savo kojinaites.

     —    Leki kaip akis išdegusi! Visai nesisaugai, žiople! — atskubėjusi mamytė tekštelėjo kartą kitą delnu į užpakaliuką.

     Taip susitiko mama ir duktė, nesimačiusios ilgą ilgą dieną...

     •    — Ir vėl iš rašymo ketvertą parsinešei! Dabar niekur iš kambario! Nei šiandien, nei rytoj! Sėdėsi ir rašysi. Tu privalai eiti tik penketukais, nedaryk tėvams gėdos!

     Mergaitė verkė, net petukai krūpčiojo.

     —    Man galvytę skaudėjo ir dabar dar skauda. Aš labai stengiausi, bet...

     —    Nieko! Kai pridėsiu diržo, visi skausmai išdulkės. Tuoj pat prie knygos! Ir prisimink: jokio lauko, jokio žaidimo!

     Trekštelėjusi raktu, griežtoji mama išėjo pasivaikščioti...

     •    Jie nusipirko naujus baldus. Brangius. Importuotus. Abiems kambariams. Dabar nuo ryto iki vakaro buvo girdėti mamos žodžiai:

     —    Nesėsk ant sofos — sutepsi! Kur dedi liniuotę — stalą subraižysi! Ko lendi prie spintos — visus stiklus baigi nučiupinėti...

     —    Tai kur, mamyte, man pamokas ruošti?

     —    Eik į virtuvę!

     —    Ten Augutis savo mašinomis važinėja ir šaldytuvas birbia.

     —    Dar drįsti ginčytis! Juk pasakiau: kambary pamokų neruoši. Marš į virtuvę!

     • Iširo šeima. Tai buvo lyg perkūno trenksmas iš giedro dangaus tiek artimiems giminėms, tiek jų geriems pažįstamiems. Paaiškinta buvo paviršutiniškai: vyras susirado kitą. Apkaltinus vyrus, čia būtų galima dėti tašką. Atsitiktinai susidarė sąlygos giliau pažvelgti į šios šeimos suirimo priežastis. Tiek vyras, tiek žmona pripažįsta, kad jie vienas kito nemylėjo nei prieš vestuves, nei ilgą laiką bendrai gyvendami. Bet žmonės šeimoje gyvena ne vien meile, jausmais, yra daugybė kasdieniškų, materialinių ir dvasinių rūpesčių, juo labiau auginant vaiką. Kaip paaiškėjo, žmona išsyk gana santūriai, labai nežymiai pradėjo "spausti" vyrą ne vien prašymu tą ar kitą darbą atlikti, bet ir savo jausmais. Jei tu, vyreli, dienos metu man buvai geras, įvykdei visus mano norus, prašymus, tai gali tikėtis mano meilės, jei ne — kaltink save. Ilgainiui tas įprotis išsikerojo ir tapo pastovia žmonos maniera. Ji pasidarė "egoistiškai šalta". O įtikti žmonai neleido ir ištekliai. Nuo materialinių poreikių buvo pereita į dvasinę plotmę: pradėta diktuoti, kur eisime su kuo draugausime ir t.t. Kaip matome, žmona savo jausmų pagalba tapo šeimoje viešpataujanti. Žmona savo švelniausius meilės jausmus "pardavinėja" savo artimiausiam gyvenimo draugui, savo vyrui.

     Užtat, norėdama pavergti savo gyvenimo draugą, moteris tik prarado vyrą, suardė šeimą. Jeigu mes žinotume, kad darome blogai, aišku, taip niekados nedarytume. Patys sau darome skriaudą, sumindžiodami ne tik savo, bet ir kito jausmus.

     Turėti gerą gyvenimo draugą ar draugę, darnią šeimą, krykštaujančius vaikus yra didelė laimė. Ji neateina savaime. Dėl jos reikia daug aukotis. Bet juk yra už ką.

     • Šventėme ponios Matildos vardines. Ji pati lakstė aplink stalą ir labai rūpinosi svečiais. Kai tik kurie nors ilgiau užsišnekėdavo, kai kuris nors pradėdavo pasakoti kokį įdomesnį įvykį, tuoj ponia juos pertraukdavo:

     — Sveteliai, kodėl jūs užmiršote išgerti? Juk matote, kiek dar pilnų butelių. Nebijokite —nepritruks. Ponas Petrai, kodėl neišgeriate iki dugno, tur būt, manęs nemylite? O jūs, ponas inžinieriau, atrodote, lyg būtumėte abstinentas. Gerkite, linksminkimės!

     Nuo jos neatsilieka ir šeimininkas. Pilsto lki pat briaunų šiek tiek patuštėjusius stikliukus ir vis ragina:

     —    Žinote, juk lietuviai pakalba, pakalba ir išgeria... Nejaugi nesilaikysitės mūsų tautos tradicijų?

     Ir taip tą vakarą gėrė visi: kurie norėjo ir kurie nenorėjo. Vieni daugiau pakėlė, kiti jau buvo visai girti ir neatsakingi už savo veiksmus.

     Kitą dieną šeimininkė telefonu skundėsi savo kaimynei:

     —    Žinai ką, brangioji, vakar turėjau svečių, bet (tik tarp mudviejų kalbant) jie buvo tikri kiaulės. Pasilakė, bliovė kaip gyvuliai, priteršė visur. Ne aš būčiau, jei kitą kartą juos kviesčiau. Tokių neišauklėtų žmonių dar nesu mačiusi.

     Dar daug ji telefonu kalbėjo ir aiškino, bet savo "nuopelnų" visai nepaminėjo.