Spausdinti

 (Diskusinis)

Viktoras Nakas

     Kartą, bevartydamas knygą, užmečiau akį ant straipsnio apie Lietuvių Studentų Sąjungą. Tame rašinyje buvo apibūdinta sąjungos istorija. Labai įdomu buvo pastebėti, kad prieš 20 metų LSS turėjo atstovus Altoje. Pagalvojau, kad ironiška — kaip studentų ištikimybė pasikeitusi. Anais laikais studentai įsirašė į Altą, o šiandien jaunimo vadai uoliai remia Lietuvių Bendruomenę. Kažkodėl vis galvodavau, kad jaunimo prisijungimas prie tėvų organizacijų buvo šių laikų būdingas bandymas glaudžiau surišti mažėjančias ir silpnėjančias lietuvių visuomenės eiles. Sužinojus, kad tai yra tradicinis dalykas, pasidaro lengviau žvilgtelėti į ateitį ir pranašauti, kad taip jaunimas tikriausiai veiks ir už 20 metų.

     Įpročio tęstinumas ne būtinai reiškia, kad jis yra geras ar kad visada pasiliks naudingas. Taip galvodami, paegzaminuokime jaunimo sąryšį su vyresniųjų organizacijomis. Ar buvo gerai, kad prieš dvidešimt metų jaunimas savo organizacijas įjungdavo į tėvų organizacijas? Ar tai būtų patartina šiandien? Ar aplamai patartina, kad jaunimo sąjūdžiai glaudžiai dirbtų su vyresniaisiais? Atsakymo į pirmąjį klausimą negaliu duoti, nes pakankamai nepažįstu lietuvių visuomeninės veiklos tais laikais (prieš 20 metų). Kaip bus naudingiau ateityje (pvz. po 20 metų), dabar taip pat negalima nuspręsti, nes kas naudinga dabar, gali būti nenaudinga ateityje. Juk jeigu lietuvybės išsilaikymas išeivijoje atsidurs dideliame pavojuje, tai būtų jaunimo nusikaltimas, jeigu jis vis šauktų autonomijos. Tad čia stengsimės tik atsakyti į klausimą, kaip būtų geriau dabar, šiais laikais. Ar jaunimas dabar turėtų įsijungti į tėvų organizacijas? Ar jam nereikalingos atskiros, savarankiškos organizacijos? Žinoma, šis klausimas yra nekeliamas tokiu būdu, kad jeigu nuspręsime, jog jaunimas turi turėti savo atskiras organizacijas, tai jis jau visiškai nebendradarbiaus su vyresniaisiais. Ne, tai būtų anarchija, kuri niekam nenaudinga. Aišku, kad jaunimas turi būti kokio nors centro koordinuojamas, tačiau yra didelis skirtumas tarp koordinavimo ir valdymo. Pirmas atvejis reiškia, kad jaunimas gauna pasiūlymus, patarimus ir gaires iš vyresniųjų, bet, išskyrus krizės laikus, veikia savarankiškai. Antruoju atveju, jaunimas taptų tik vyresniųjų "sekcija". Jam būtų duodami ne tik patarimai, bet ir įsakymai. Jeigu tarp vyresniųjų ir jaunimo iškiltų konfliktai, nesutarimai, jaunimas visuomet turėtų nusileisti. Tokiu būdu jaunimo naujų idėjų srovė būtų užtvenkiama. Bet tais atvejais, kai jaunimas yra tik koordinuojamas, jo brangiausias elementas — originalumas turi progą išsivystyti. Tad atsakymas į mūsų esminį klausimą turi būti neigiamas — jaunimas negali atsisakyti savarankiškumo ir įsijungti į vyresniųjų organizacijas, tapdamas tik jų įrankiu. Jaunimas turi būti koordinuojamas, bet ne valdomas.

     Šiuo metu gal jaunimas vyresniųjų nėra nei visiškai valdomas, nei koordinuojamas, nes juk nėra tokios organizacijos išeivijoje, kuri galėtų koordinuoti ar valdyti visus lietuvius. Daug kas norėtų tai daryti, bet kadangi yra per daug norinčių, tai nė vienas negali pirmauti. Tarp Vliko, Altos ir Lietuvių Bendruomenės yra per maža bendradarbiavimo ir sutarimo. Vyresniųjų organizacijos tik tada galėtų koordinuoti jaunimo veiklą, jeigu tarp tų organizacijų būtų daugiau kooperacijos.

     Nors jaunimas dabar, kaip minėjome, nėra visiškai valdomas, bet vis dėlto jis yra daugiau valdomas, negu koordinuojamas. Dabar Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga ir jos padaliniai — Amerikos Lietuvių Jaunimo Sąjunga ir Kanados Lietuvių Jaunimo Sąjunga — yra Lietuvių Bendruomenės globoje. Turiu prisipažinti, jog niekad nesu girdėjęs, kad LB vadai vestų jaunimą už nosies ar jam įsakinėtų, kaip veikti. Priežastis gal yra ta, kad dabartiniai jaunimo vadai yra gana konservatyvūs, jie galvoja panašiai, kaip ir jų tėvai, tad iki šiol nekilo konfliktų. Nežiūrint visa to, valdymo galimybė yra reali. Jeigu ateityje koks nors radikalesnis jaunuolis perimtų jaunimo sąjungų vadovavimą, vyresnieji jaunimo sąjungas galėtų uždaryti labai paprastu būdu — nutraukdami lėšas. Gal taip niekad neatsitiks, bet galimybė yra, ir jaunimas apie tokią galimybę galvoja.

     Didžiausios problemos iškyla, kai nėra vieno centro, kai organizacijos konkuruoja visokiausiose srityse, pvz. dėl prestižo, dėl darbų pasiskirstymo ir net dėl paties jaunimo. Lietuvių Bendruomenė sugebėjo suorganizuoti Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungą. Tačiau kaip dabar Altą turi į tai žiūrėti, kad jaunimas yra susidėjęs su jos konkurente? Svarbu ne tai, kad Altą neremia jaunimo finansiškai — bėda yra ta, kad Altos nariai praranda viltį ir pasitikėjimą jaunimu, kuris jų akyse atrodo savotiškas priešas.

     Mano manymu, jaunimas dabar turėtų visas savo sąjungas ir sąjūdžius ištraukti ir iš Altos, ir iš Bendruomenės. Kol neatsiras vieno koordinuojančio centro, jaunimo masinis prisijungimas prie tėvų piautynių gali tas piautynes tik pratęsti. Tačiau jaunimas neturi kaip strausas galvą paslėpti smėlyje. Jo vaidmuo yra daug svarbesnis. Jis turėtų aktyviai dirbti, kad užsibaigtų tos savižudiškos vyresniųjų kovos. Tai galėtų pasiekti, nepalaikydamas nė vienos kovojančiųjų pusės, bet kritikuodamas kiekvieną, kur tik mato blogį. Idealai turi vesti jaunimo sąžinę, jo balsas turi suskambėti šaltu objektyvumu. Tegul mūsų kiti verčiau nekenčia, kad skleidžiame naujas idėjas, kad kartais perdaug idealistiškai nukalbame, bet neduokime jiems priežasties mus vadinti papirktais.