Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

JŪS, TAMSTA IR TU

     Pagarbiai kreipiantis į žmogų, lietuvių kalboje dažniausiai vartojami žodžiai jūs ir tamsta, o kartais ir tu. Laiškuose šie žodžiai paprastai rašomi didžiąja raide.

     Įvardį jūs šiam tikslui daugiausia vartoja ta Lietuvos teritorjios dalis, kuri yra į pietų vakarus ir pietus nuo Kretingos, Veiviržėnų, Kvėdarnos, Skaudvilės, Raseinių, Jonavos, Širvintų. Nuo minėtų vietų į šiaurę bei šiaurės rytus ir daug kur Dzūkijoje tokiu atveju vartojamas žodis tamsta (tamista, ta-mysta). Kai kuriose vietose jūs ir tamsta yra vartojami greta kaip sinonimai, kartais su tam tikrais skirtingais reikšmės niuansais.

     Apie Marijampolę ir Vilkaviškį įvardžiu jūs, reiškiant pagarbą, vaikai kreipiasi į tėvus, jaunesnieji į senesnius, mokiniai į mokytojus, o taip pat į nepažįstamą ar mažai pažįstamą suaugusį žmogų, pvz.: Tėteli, kur jūs buvot? Ką jūs, močiute, darysit? Kviečiame ir jus, mokytoja, pas mus atsilankyti. Kas jūs toks būsit? Šiose apylinkėse žodis tamsta yra retai vartojamas. Kartais jis pavartojamas tik mokytesnių žmonių tarpe arba labai oficialiai kalbant, susipykus, pajuokiant ir pan. Pvz. ponia į savo tarnaitę paprastai čia kreipiasi tu arba jūs, bet kai užpyksta, pradeda vartoti tamsta.

     Panašiai yra ir su žodžiu jūs tuose kraštuose, kur iš seniau daugiausia buvo vartojamas tamsta. Pavyzdžiui, apylinkėse į šiaurės rytus nuo Raseinių kreipimasis į garbingą asmenį įvardžiu jūs buvo ir yra laikomas įžeidimu.

     Taigi atskirose Lietuvos teritorijos vietose pagarbai reikšti vienur vartojamas žodis jūs, kitur tamsta, o kai kur jie vartojami lygiagrečiai kaip sinonimai. Be to, vienas ir kitas, besibraudami į svetimą teritoriją, kartais įgauna ir neigiamą reikšmę. Dabar, ypač jaunimo tarpe, jau labiau visur įsigali jūs. Toks, atrodo, yra ir bendrinės kalbos vartosenos polinkis.

     Kai kuriose dzūkų šnektose (pavyzdžiui, į rytus nuo Ignalinos ar Švenčionių) šalia tamsta ir jūs pagarbai reikšti vartojamas ir tu. Taigi nereikėtų įsižeisti, jeigu nuoširdus dzūkas, kreipdamasis į mažai pažįstamą asmenį ar už save vyresnį, pavartoja įvardį tu.

     Dabar dažniausiai inteligentų šeimose vaikai, kreipdamiesi į tėvus, vartoja tik tu. Taip į vienas kitą kreipiasi ir artimi draugai bei pažįstami. Jeigu jie pradėtų vartoti jūs arba tamsta, tai galėtų reikšti ne pagarbą, o tik šaltumą arba pajuoką.

     Gal čia dar bus naudinga iškelti klausimą, kaip yra derinamos įvairios sakinio dalys, vartojant minėtas pagarbos ar mandagumo formas. Tiek šnekamojoje liaudies kalboje, tiek ir literatūroje galima pastebėti tam tikrą įvairavimą. Pažvelkime į keletą pavyzdžių: Jūs pats tai galite padaryti. Jūs patys tai galite padaryti. Kodėl tamsta taip galvoji? Kodėl tamsta taip galvojate? Tėte, jūs esate labai geri. Tėte, jūs esate labai geras. Tamsia, tur būt, juokauji. Tamsta, tur būt, juokaujate.

     Be abejo, mes negalime smerkti nei vienos, nei kitos vartosenos, tačiau bendrinei kalbai būtų pageidautinas vienodumas. Vartojant įvardį jūs, tarinį reikėtų reikšti daugiskaita, o kitas sakinio dalis vienaskaita. Pvz.: Jūs, būdamas toks mokytas, tą uždavinį lengvai išspręsite. Jūs pats galėsite geriau tai atlikti. Su tamsta reikėtų visur vartoti vienaskaitą. Pvz.: Ateik tamsta rytoj. Kodėl tamsta taip blogai apie tai galvoji?

     Nereikėtų maišyti įvardžių jūs ir tamsta, kreipiantis į tą patį asmenį, pvz.: Tamsta esi labai pavargęs, atrodo, kad ilgai keliavote. Šį sakinį taip reikėtų pataisyti: Tamsta esi labai pavargęs, atrodo, kad ilgai keliavai.

AR VARTOTINAS ŽODIS ĮSISAVINTI?

     Veiksmažodis Įsisavinti yra vertinys iš rusų kalbos, bet Lietuvoje jis taip įsigalėjo, kad pateko net ir į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną. Kalbininkai jau leidžia jį (ir iš jo kilusį daiktavardį įsisavinimas) vartoti, bet vis dėlto kai kurie primena, kad jo vartoseną reikėtų apriboti ir neleisti, kad jis išstumtų kitus panašios reikšmės žodžius: išmokti, mokytis, įprasti, išmokti naudotis ir pan.

     Dabar Lietuvoje leidžiama periodinė spauda mirgėte mirga tais "įsisavinimais": Spėjo ne tik įsisavinti (—išmokti, įsigyti) specialybę, bet ir tapti pirmūne. Jis lengvai įsisavino (—išmoko) antrąją kalbą. Darbininkai lengvai įsisavino naujų mašinų techniką (=išmoko naudotis naujomis mašinomis).

DAR DĖL MŪSŲ POTERIŲ KALBOS

     Jau daug kartų mūsų spaudoje buvo rašyta apie poterių kalbą, buvo duota naudingų pasiūlymų, bet visi tie geri pasiūlymai nelabai greitai prigyja. Geriausiai prigijo "neleisk mūsų gundyti", vietoj pirmiau buvusio "nevesk mus į pagundą". Tas pirmiau buvęs pasakymas ir kalbiniu požiūriu buvo nevykęs. Su neiginiu lietuvių kalboje yra vartojamas kilmininko linksnis, tad turėjo būti sakoma "nevesk mūsų į pagundą".

     Kitas daug ginčų sukėlęs klausimas yra, kaip geriau sakyti: "kaip danguje, taip ir žemėje" ar "kaip danguje, taip ir ant žemės". Kalbininkai nėra pasmerkę posakio "kaip danguje, taip ir ant žemės", bet vis dėlto beveik visi teigia, kad geriau būtų sakyti "kaip danguje, taip ir žemėje". Taip yra visur vartojama Lietuvoje išleistose religinėse knygose: Apeigyne, Maldyne ir kt. Čia, išeivijoje, vis dar daugelis negali atprasti nuo to "ant žemės", bet reikėtų stengtis visiems tą kalbininkų labiau siūlomą pasakymą vartoti — "kaip danguje, taip ir žemėje".

     Maldoje "Sveika Marija" taip pat yra pora kontroversinių posakių. Šv. Tėvui buvo pateikta patvirtinti žodžius "ir pagirtas tavo sūnus Jėzus", vietoj pirmiau buvusių "ir pagirtas tavo įsčiaus (arba įsčios) vaisius Jėzus". Šv. Tėvas tą pasiūlytą pakeitimą patvirtino. Vis dėlto daugelis mūsų tautiečių, net ir dvasiškių, nenori atsisakyti to buvusio posakio. Naujasis, be abejo, yra skoningesnis ir, ypač mažiems vaikams, suprantamesnis. Taip pat dar galima pastebėti, kad mūsų dabartiniuose žodynuose nėra nei žodžio "įsčius", nei "įsčia", bet tik daugiskaitinė forma "įsčios". Tad ir tie, kurie jau būtinai nori laikytis senosios formos, turėtų sakyti "ir pagirtas tavo įsčių vaisius Jėzus".

     Tos pačios maldos pabaigoje pirmiau sakydavome "mūsų mirties valandoje". Dabar yra taisyklingiau sakoma "mūsų mirties valandą". Čia tai jau negali būti jokių ginčų ar skirtingų nuomonių, nes šiuo atveju reikia vartoti laiko galininką, o ne vietininką. Juk paprastai nesakome "ateik penktoje valandoje", "aš ten buvau antradienyje", bet "ateik penktą valandą", "aš ten buvau antradienį" ir pan. Tad pirmiau sakant "mūsų mirties valandoje", buvo tikra kalbos klaida, kurios daugiau neturėtume kartoti.

•    Ukrainiečiai siekia iš Sovietų Sąjungos kalėjimų išleistą kard. Slipyi padaryti patriarchu; Vatikanas šio žygio vis dar nesiima.

•    Naujas Nikaraguos ambasadorius Vatikane, įteikdamas popiežiui savo paskyrimo raštus, pažymėjo, jog valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas Nikaraguoje stiprina vidinę taiką, padeda spręsti krašto ūkines ir socialines problemas. Atsakydamas Paulius VI pažymėjo, kad Bažnyčia siekia sukurti naują dvasią tautų ir žmonių santykiuose ir juos pagrįsti nauja žmogaus ir jo likimo samprata.