Spausdinti

Danutė Bindokienė

Albinas Baranauskas. "Rudenys ir pavasariai". 1 dalis. Išleido Lietuviškos knygos klubas, Chicago, Ill. Viršelis dail. V. O. Virkau. Kaina 6 dol.

     "Rudenys ir pavasariai arba Užplynių Pultinevičius namie ir svetur" yra tokia knyga, kurią paviršutiniškai pervertus, norisi numoti ranka ir padėti į lentyną. Tačiau, kartą pradėta nuoširdžiai skaityti. Kažkaip netikėtai pagauna dėmesį ir išlaiko jį ne tik per visus pusketvirto šimto puslapių, bet jo užtektinai lieka, kad lauktum antros, o gal ir trečios dalies.

     Tas Užplynių Pultinevičius, kurio istorija labai pamažu išvyniojama knygos puslapiuose, tikrai paprastas, per pusamžį persiritęs ūkininkėlis, kuris, net daugelį metų praleidęs šiapus Atlanto, nedaug pasikeitė nuo anų dienų, kai Užplyniuose šeimininkavo savo 30 ha ūkelyje. Jo galvosena, jo gyvenimo būdas beveik iki smulkmeniškiausių smulkmenų liko tas pats, autoriaus pavaizduotas dažnu peršokimu iš dabarties į praeitį.

     Jeigu per pirmus 50 puslapių dar lauki kokio veiksmo, netikėtumo ar kitos, būdingos romanams, "prašmatnybės", tai netrukus autorius priverčia paklusti savo valiai ir toliau labai lėtai, labai kruopščiai ir su neslepiama meile tapo to paprasto Suvalkijos ūkininko portretą. Tame portrete ne mažiau atidos skiriama ir aplinkai, kuri suformavo mums kaip tik tokį, o ne kitokį Pultinevičių. Baranauskas neaplenkia nė vieno kaimyno, kaimo, valsčiaus, lankos, kauburėlio, barstydamas vardus, pavardes ir pavadinimus tokiu gausumu, kad dažnai sunku net susigaudyti. Veikėjai ateina ir išeina, nepalikę įspūdžio, iš pirmo žvilgsnio nereikalingi, tačiau po kiek laiko kažkaip savaime įsijungia į visumą, kuri yra Pultinevičiaus gyvenimas. Šalia Pultinevičiaus mes stebime ir begalinį autoriaus norą suminėti kiekvieną kaimą, miestelį, pavardę, užsilikusius atminimuose nuo jaunystės dienų, kad metų eilė tų atsiminimų neištrintų, nenublukintų.

     Visi tie vardai ir vietovardžiai ir man atsiliepia tarytum aidas iš pačios giliausios vaikystės, tarytum didžiųjų "jomarkų" Bartininkuose fragmentas, kada apylinkių ūkininkai užsukdavo vandens atsigerti, botagų pasidėti, ir visą dieną namuose skambėdavo tokios pat pavardės, vietovardžiai.

     Tik kažin ar skaitytojui iš kurios kitos Lietuvos vietos tai padvelks nostalgija, o gal tik nuoboduliu?

     A. Baranauskas mūsų literatūroje nebe naujokas — laimėjęs "Draugo" romano (1965) ir "Aidų" (1969) premijas, išleidęs novelių ir eilėraščių rinkinius. "Rudenys ir pavasariai" savo puslapiuose slepia daug vertybių: gražių, panoramiškų gamtos aprašymų, vykusių dialogų, šmaikštaus humoro ir nepaprsto įžvalgumo į vyresniosios kartos lietuvio išeivio dvasią. Gaila, kad A. Baranauskas per dažnai sau leidžia nugrimzti bereikalingame žodžių dumble ir pasikartojime. Jeigu anekdotinis humoras apie voldemarininkus, tautininkus, liaudininkus ir pan. du, gal dar tris kartus iššaukia šypseną, tai dešimtą ar trisdešimtą kartą beskaitant darosi pikta. Knyga taip pat apsunkinama ir sunuobodinama bereikalingais intarpais, pvz. apie Skireltauno atsiradimo istoriją. Tą patį galėtume pasakyti apie kai kuriuos dialogus. Pvz.:

     —    Aš negaliu vežtis namo.

     —    Negalit vežtis namo?

     —    Negaliu vežtis namo. (341 ir 343 psl.)

     —    Iš manęs neatėmė nieko.

     —    Iš jūsų neatėmė nieko.

     —    Iš manęs neatėmė nieko. (320 psl.)

     Tokių dialoginių "deimančiukų" knygoje apstu. Neatleistina A. Baranauskui, o gal reikėtų sakyti — knygos kalbos taisytojui, už kalbos klaidas. Visi barbarizmai ir tarmiškumai tiesioginėje kalboje atrodo natūraliai, prie to niekas prikibti negalėtų, tačiau vartojimas "senai" vietoj "seniai", "neužilgo" vietoj "netrukus" ir pan. jau nepateisinamas.

     A. Baranauskas, atrodo, pasiryžęs įrodyti, kad paprasto žmogaus paprastas gyvenimas, gerai pavaizduotas, yra tiek pat įdomus, kaip didelių žygdarbių ar sukrečiančių įvykių aprašymas. Pirmoji jo pasiryžimo dalis jau įvykdyta, telieka laukti tolimesnių Pultinevičiaus gyvenimo vaizdų atsiskleidimo.

     Janina Narūne. "Mūsų žvirblis". Iliustracijos Zitos Sodeikienės. Spaudė Tėvų Pranciškonų spaustuvė, 341 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y.

     Tai paprastutė, eiliuota pasakėlė apie iškritusį iš lizdo žvirbliuką, kurį slaugė ir augino Algis su Ule.

     Pasakėlės eiliavimas nesiskiria nuo visų kitų Narūnės eiliuotų knygelių vaikams. Iliustracijos gana patrauklios. Vaikui, kuris labiau domėsis mažo paukštelio nuotykiu, o ne eiliavimo nesklandumais, knygelė, be abejo, patiks, tuo labiau, kad kiekvieno puslapio pusę užima vaizdus piešinėlis.

Bronys Raila. "Paguoda". III dalis. Nida Press, London. Viršelis Kosto Jezersko.

     Nė vieno lietuvio, kurio rankose sava spauda ne viešnia, o namiškė, nereikia supažindinti su Broniu Raila — taikli ir įžvalgi jo publicistika lydi mus išeivijos spaudoje jau daugelį metų. Tereikia tik džiaugtis ir sveikinti Nidos leidyklą, kad dalis tos publicistikos surinkta trijose "Paguodos" knygose (pirmosios dvi išleistos 1974 m„ III-ji — 1975).

     III-je dalyje B. Raila "užgriebia" įvairius mūsojo gyvenimo aspektus be jokio ypatingo plano: nuo literatūros kritiko (Tarulis, Gliaudo) iki teatro, lietuviško filmo, dailininkų, politikos ir kt. Nežiūrint, kad tie šeši įvairaus ilgio straipsniai rašyti bent prieš dešimtmetį, jų temos nepasenę, įdomumas nenublukęs. Net B. Pūkelevičiūtės "Aukso žąsies" filmo premjera bei aktualijos (1965) neprarado savo patrauklumo, nors ta "Žąsis" jau seniai "išskridusi" iš lietuviško ekrano.

     Railos "Paguoda" tikrai to vardo verta. Kaip gali neguosti inteligento skaitytojo tas džiuginantis faktas, kad štai turime tokį smailaplunksnį žurnalistą kritiką, kuris nebijo, per dažnai tik į gražius žodžius vyniojamam, išeivijos gyvenimui pažvelgti į akis ir parodyti jį tokį, koks iš tikrųjų yra.