Spausdinti

Dr. S. Raciūtė

     Kūdikių, turinčių blogą apetitą, pirmaisiais gyvenimo metais esti nedaug. Maži vaikai pradeda blogai valgyti, jeigu jiems valgis kemšamas per greit — jie nespėja jo sukramtyti ir nuryti, arba nesilaikoma pertraukų tarp maitinimų, ir vaikas nespėja išalkti.

     Daug dažniau vaikai pradeda blogai valgyti antraisiais, trečiaisiais gyvenimo metais. Blogo apetito priežastis gali būti maisto kokybė arba netinkama maitinimo tvarka. Neskaniai pagamintas bei vienodas maistas labai įgrįsta, ir vaikas pradeda blogai valgyti. Dėl to maistas turi būti įvairus, skaniai pagamintas, tvarkingai ir gražiai paduotas. Antraisiais gyvenimo metais vaikas nori valgyti pats, ir jam tai reikia leisti.

     Apetitą mažina gausus ir koncentruotas maistas — grietinėlė, varškė, kiaušiniai, riešutai, šokoladas, labai riebus bei labai saldus maistas. Vaikui, kuris valgo blogai, nereikia iš karto pripilti pilnos lėkštės sriubos, prikrauti daug košės bei kito patiekalo, nes didelė porcija tik suerzina. Geriau, suvalgius nedidelę porciją, įdėti pakartotinai.

     Apetitą mažina ir maisto gausumas bei perteklius namie. Kai visko pilna, vaikas nebežino, ko norėti. Kai vaikas apelsiną, saldainį ar obuolį gauna ne kasdien, tai teikia jam didelį džiaugsmą. Karo ir suiručių metu paprastai nei suaugusieji, nei vaikai blogu apetitu nesiskundžia.

     Be to, apetitą mažina netinkama maitinimo tvarka. Vaikui pavalgius, iki sekančio maitinimo galima duoti atsigerti tik vandens. Jeigu vaikas praalko ir nori valgyti, reikia jam pasiūlyti kokį nors įdomų užsiėmimą ir palaukti, kol ateis valgymo laikas. Neduoti tame tarpe pieno, kisieliaus, kompoto, obuolių, saldainių, pyragaičių, net duonos gabaliuko. Bet koks valgis, suvalgytas tada, kai netrukus reikės pietauti ar vakarieniauti, nuslopina apetitą. Vaikas, atsisėdęs prie stalo, nebenori valgyti, o po valandos kitos vėl naršo po spintą, ieškodamas ko nors užkąsti. Taip vaikas įpranta netvarkingai maitintis, o netvarkingas maitinimasis trukdo virškinimo trakto veiklą. Tėvams reikia žinoti, kad skrandžio susirgimai nėra tik suaugusiųjų liga — jais serga ir mokyklinio amžiaus vaikai.

     Yra vaikų, kurie nemėgsta sriubos. Sriuba ypatingu maistingumu nepasižymi, todėl nereikia vaiko versti valgyti pilną lėkštę. Sriubos visai pakanka pusės lėkštės, tačiau tiek sriubos vaikas būtinai turi suvalgyti, nes ji skatina virškinimo sulčių pasigaminimą.

     Vaikus iš mažens reikia pratinti valgyti įvairius patiekalus. Kartais vaikai nenoriai valgo neįprastą maistą. Prie naujo maisto vaikus reikia pratinti pamažu, be prievartos. Jeigu suaugusieji yra neišrankūs, o valgo tai, kas pagaminta, tai ir vaikai nesunkiai prie tokios tvarkos pripranta.

     Jeigu vaikas, pradėjęs valgyti, ima prie stalo maivytis, nenoriai valgo, reikia jį ramiai įspėti, kad, jeigu nevalgys kaip reikia, maistas bus nuo stalo nuimtas, ir jis liks nevalgęs. Jeigu įspėtas vaikas nepasitaiso, maistą ramiausiai reikia atimti. Tokiu atveju jokiu būdu nereikia vaiko barti, pykti ant jo bei parodyti, kad širdį skauda dėl to.

     Priešingai, reikia parodyti, kad į vaiko nevalgymą niekas net dėmesio nekreipia. Jeigu tik vaikas supras, kad kam nors dėl jo nevalgymo skauda širdį, nevalgymas taps priemone erzinti bei tapti dėmesio centru.

     Sekantį kartą vaikui siūloma valgyti, kai ateina valgymo laikas, t.y. maždaug po 4 valandų. Geriausia pasiūlyti tą patį patiekalą (žinoma, nepamokslaujant ir nepriekaištaujant) arba kitą, kurį visi tuo laiku valgo.

     Vaiko apetitą kartais labai gadina netinkama tėvų taktika. Negalima, vaikui girdint, nuolat aimanuoti, kad vaikelis nieko nevalgo ir pan. Tokiomis kalbomis vaikui įkalbama, kad jis nieko nevalgo ar negali valgyti. Yra motinų, kurios griebiasi visokių išmonių, kad vaikas, įsižiūrėjęs ar užsimiršęs, nurytų nors vieną kąsnelį. Vaikas, pajutęs, kad jis yra visų dėmesio centre, kasdien reikalaus naujos išmonės už tai, kad jis nors truputį teiktųsi valgyti.

     Nenaudingi ir įkalbinėjimai bei maitinimas per prievartą. Tokiu atveju vaikas, jau vien pamatęs maistą, nori vemti. Kartais tėvai griebiasi gąsdinimų ir bausmių, versdami suvalgyti visą sriubą, arba žada dovanų. Visos šios priemonės neduoda norimų rezultatų ir žalingai veikia vaiko charakterį.

     Geram vaiko apetitui turi reikšmės ne tik patiekalų įvairumas ir skonis, bet ir stalo padengimas bei aplinka, kurioje valgoma. Suprantama, nemalonių kalbų, priekaištų dėl vaiko elgesio bei tarpusavio ginčų prie stalo neturi būti. Šiems dalykams reikia rasti patogesnį laiką, ne valgymo metu.

     Mažų vaikų tarpe pasitaiko tokių, kurie maistą labai lėtai kramto dėl to, kad jiems per mažai seilių ir nuolat džiūsta burna. Versti tokius vaikus maistą kramtyti ir ryti greičiau nereikia, tai juos tik erzina. Jiems reikia duoti užsigerti vandens.

     Vidurių užkietėjimas taip pat sumažina apetitą, todėl chroniškai besitęsiantį vidurių užkietėjimą reikia gydyti.

     Blogo apetito priežastis gali būti ir judėjimo stoka. Vaikai, kurie nuolat sėdi kambaryje, nepabėgioja, arba mokiniai, kurie labai ilgai sėdi prie knygų ir nesportuoja, paprastai turi blogą apetitą.

     Blogas apetitas ir nepakankamas miegas būdingi nervingiems vaikams, kurie vėlai gulasi, ilgai neužmiega, nepakankamai išsimiega, o rytą atsikelia suirzę ir nepailsėję. Tokie vaikai pablyškę, verksmingi, greit pavargsta, perdėtai jautrūs, užsispyrę, agresyvūs. Tokiu atveju tėvai turi rūpintis ne tik blogu apetitu, bet ir tartis su vaikų nervų ligų gydytoju.

     Vaikui susirgus kuria nors liga, karščiuojant, apetitas visada pablogėja, vaikas mažai valgo. Tai yra natūralus reiškinys. Ligos atveju vaiką reikia palepinti — duoti tokius patiekalus, kuriuos jis mėgsta, ir neversti valgyti daugiau, negu jis gali. Ligai praėjus, apetitas pagerėja, ir vaikas greit pasitaiso. Ligai užsitęsus, jeigu vaiko apetitas negerėja, tėvams lieka tik atkreipti į tai gydytojo dėmesį.

     Kalbant apie vaiko apetitą, negalima nepaminėti ir per didelio apetito. Yra mamyčių, kurių nuomone, sveikatos ir grožio idealas yra perpenėtas ir nutukęs vaikas. Nutukimas nėra sveikatos požymis, ir nereikia stengtis, kad vaikas būtų nutukęs. Žinoma, nutukimas gali būti ir dėl vidaus sekrecijos liaukų sutrikimo, tačiau mūsų sąlygomis neretai nutukimo priežastis yra nesaikingas valgymas.

     Prasidėjus brendimo laikotarpiui, kai mergaitės itin pradeda rūpintis savo išvaizda, kartais klasėje įsivyrauja badavimo manija. Badauja tokios, kurios neturi jokio svorio pertekliaus, jokių nutukimo požymių, o tik dėl to, kad nesveikai įsikala sau į galvą, jog joms būtinai reikia "suplonėti". Su šiuo reiškiniu kovoti yra labai nelengva, nes tokių "gražuolių" užsispyrimas badauti kartais yra labai atkaklus ir mamos patarimai bei pamokymai turi labai mažą poveikį. Daugiau padėti gali klasės auklėtojo ar mokyklos gydytojo pokalbiai apie grožio idealą (būkime lieknos, bet ne liesos), apie maisto reikšmę organizmui ir panašiai. Paauglei ilgiau badaujant, organizmas gali visiškai išsekti, ir dėl to reikia tartis su nervų ligų gydytoju ir gydytis.