(20 metų nuo jo mirties)

J. VENCKUS, S.J.

     Teilhard de Chardin, S.J., mirė 1955 m. balandžio mėn. 10 d., Velykų sekmadienį. Iš ryto dalyvavo katedroje iškilmingose mišiose. Po pietų buvo New York City operoje "Pagliacci" ir "Cavalleria Rusticana". Paskui pavaikščiojo po parką ir sugalvojo užeiti pas savo gerą draugą, su kuriuo buvo atlikęs moksliškas ekspedicijas Azijoje. Visi buvo linksmi, maloniai nusiteikę, nes juk tai buvo Kristaus prisikėlimo šventė — ji simbolizavo jam nuolatinį žmogaus prisikėlimą šventumui ir krikščioniškam džiaugsmui. Šeimininkė pasiūlė kavos. Imdamas kavą, staiga pargriuvo aukštielninkas. Kiek atgavo sąmonę, bet greitai mirė. Tai buvo nebe pirmas jo širdies smūgis, bet šis buvo jau paskutinis. Laidotuvės buvo labai kuklios. Roma jo nemėgo, todėl ir jėzuitai per daug neskambino varpais. Jis buvo palaidotas jėzuitų naujokyno kapinėse Poughkeepsie, apie 60 mylių nuo Niujorko. Dabar jėzuitų naujokyno ten nebėra — toji vieta yra parduota.

     Per 20 metų daug kas pasikeitė Teilhard de Chardin atžvilgiu. Pirmiausia pasikeitė Romos nusistatymas. Pijus XII 1950 m. išleido encikliką "Humani Generis". Žinovai mano, kad toji enciklika buvo paruošta, norint apginti Teilhard de Chardin mokslą. Šioje enciklikoje popiežius pirmą kartą parodė, kad Bažnyčia nekovoja prieš evoliuciją. Ji kovojo tik prieš Darwino evoliuciją, kuri skelbė, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės ir kuri neigė bet kokį Dievo vaidmenį evoliucijos tėkmėje. Bažnyčia pasielgė labai protingai, kad nepasiskubino priimti teorijos, tvirtinančios, kad žmogus kilęs iš beždžionės. Dabar jau beveik niekas šios teorijos negina. Bažnyčia niekad nesakė, jog reikia tikėti, kad žmogus yra nulipdytas iš molio. Tai yra tik Šv. Rašte vartojamas simbolis. Bažnyčia ir gavėnios pradžioje sako: ''Atsimink, žmogau, kad esi dulkė ir dulke pavirsi". Kiekvienas, šiek tiek skaitęs katekizmą, žino, ką tai reiškia.

P. Teilhard de Chardin, S.J.

     Kalbėdami apie evoliuciją, dabar gamtininkai paprastai sako, kad žmogus yra kilęs (arba Dievo sutvertas) iš organizuotos medžiagos. Kokia buvo toji "organizuota medžiaga" — į šį klausimą nesigilinama. Teilhard de Chardin kartais vartodavo tokius terminus, kurie kitiems labai nepatikdavo, pvz. sakydavo, kad žmogus yra kilęs iš gyvulio. Kartą jis buvo pakviestas į Boston College universiteto iškilmes, baigiant mokslo metus ir teikiant akademinius laipsnius. Buvo norėta šiam garsiam biologui suteikti garbės daktaro laipsnį. Buvo pakviestas ir Bostono kardinolas O'Connell. Kardinolas griežtai atsisakė dalyvauti, jeigu de Chardin skaitys paskaitą. Jis net atsisakė drauge su juo sėdėti garbės tribūnoje. T. de Chardin nuėjo atsisėsti drauge su publika. Žinoma, jam nebuvo šia proga suteiktas nė garbės doktoratas.

     Šv. Raštas, pasakodamas apie sutvėrimą, sako, kad sutverti pasauliui, vandenims ir gyvuliams užteko Dievo žodžio "fiat" (tebūna, tepasidaro), bet kai priėjo prie žmogaus sutvėrimo, jau Dievas nepasitenkino tuo paprastu "fiat", bet jam įkvėpė "spiraculum vitae" (gyvybės pradą). Tad čia ir yra žmogaus iškėlimas aukščiau visos tvarinijos, suteikiant jam tam tikrą dievišką garbę, padarant jį visos kūrinijos valdovu. Visa kūrinija jam turi tarnauti.

     Prisimenant Teilhard de Chardin gyvenimą, kartais atrodo, kad jis buvo tikras bažnytinės vyresnybės ir savo ordino kankinys. Kai kurių jis buvo laikomas eretiku, bet jis visuomet norėjo pasilikti ištikimas ir paklusnus Bažnyčios narys, jis norėjo šiai dieviškajai institucijai padėti ir tarnauti.

     Per paskutiniuosius 20 metų daug kas pasikeitė Katalikų Bažnyčoije. Kai T. de Chardin buvo gyvas, nė viena jo knyga nebuvo išspausdinta. Kai jis buvo išsiųstas į Niujorką, kilo klausimas, ką daryti su jo raštais: sunaikinti, palikti ordinui ar kam nors kitam. Pasitarus su kanonistais, jo raštai buvo palikti tvarkyti sekretorei Jeanne Mortier. 1962 m. Roma išleido įspėjimą, kad T. de Chardin raštai yra pavojingi skaityti. Visai kitokia pažiūra į jo mokslą ir į jo raštus viešpatavo II Vatikano susirinkime. Kard. Feltin, Paryžiaus arkivyskupas, labai gražiai susirinkime kalbėjo apie Chardino "kosminę viziją", pavadindamas ją nuostabia, pavergiančia žmogaus protą, kur visa kosmoso medžiaga ir dvasia, kūnas ir siela, gamta ir antgamtė, mokslas ir tikėjimas atranda vienybę Kristuje. Susirinkime labai pozityviai apie Chardiną kalbėjo daugelis vyskupų ir teologų. Čikagos arkiv. kard. Meyer ištarė šiuos žodžius: "Visas kosmosas turi būti išaukštintas, ne tik žmogus... Šita galutinė pasaulio transfiguracija jau prasidėjo žmogaus darbo dėka".

TEILHARD DE CHARDIN IR JĖZUITŲ ORDINAS

     Jau minėjome, kad T. de Chardin su savo ordinu turėjo konfliktų. Tai buvo tikra tragedija, nes juk visą savo mokslą ir išsilavinimą jis yra gavęs iš Jėzuitų ordino. Ordinas jam stengėsi duoti visa, ką turėjo geriausia. Baigus jėzuitų kolegiją ir naujokyną, jis buvo išsiųstas filosofijos studijoms į Angliją. Baigęs filosofiją, buvo pasiųstas į Egiptą mokytojauti. Teologiją baigė taip pat Anglijoje. Protarpiais jam leido studijuoti Sorbonos universitete. Čia jis baigė gamtos mokslus su visomis savo pasirinktomis šakomis ir gavo daktaro laipsnį. Gavus daktaro laipsnį tame garsiausiame Sorbonos universitete, jam atsivėrė plačiausios galimybės. Buvo paskirtas universiteto profesorium, kur pradėjo dėstyti evoliucijos teorijas, kurios anų laikų konservatyviesiems katalikams buvo per drąsios. Bažnytinė valdžia pasipriešino, vyresnieji turėjo jį atleisti iš profesoriaus pareigų. Daugelį jis žavėjo savo viešomis paskaitomis. Draugavo su didžiausiais to meto mokslininkais. Daugiausia jis kentėjo nuo konservatyviųjų katalikų, kurie manė, kad jo mintys pavojingos tikėjimui. Bet Chardinas jiems sakydavo: "Stenkitės pasidaryti draugų tarp protestantų ir žydų, nes po mirties turėsite su jais gyventi visą amžinybę!"

     Amerikos jėzuitai šiais metais išleido specialų žurnalo "America" numerį paminėti Chardino 20 metų mirties sukakčiai. Čia patys mokyčiausi savo srities spscialistai aprašė Chardiną kaip religinį filosofą, teologą, mistiką, gamtininką.

     Tikrai keista, kad kai kurie teologai su tokiu nepasitikėjimu žiūrėjo į T. de Chardin mokslą. Atrodo, kad jo mokslas visiškai derinasi su Šv. Raštu. Jis sako, kad "žemė ir dvasia subėga į Omegą, kaip į vieną tašką". Argi tai nėra tas pat, ką šv. Jonas Apreiškimo knygoje (1, 8) sako: "Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir galas, — sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis. Visagalis". Taip pat jo mintys labai panašios į Povilo žodžius: "Jis (t.y. Kristus, pagal T. de Chardin Omega. J.V.) yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima" (I Kol 1, 15-16). Pagal T. de Chardin, Kristus, įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, paėmė į savo dieviškąjį kūną šios žemės atomus, molekules, kaip ir mes visi, maitindamasis šios žemės vaisiais ir kitais produktais. Tokiu būdu Jis pašventino ir sudvasino žemę. Kristus sudvasino ir žmogaus kūną. Jis gali jį stiprinti ir gydyti, padarydamas, reikalui esant, net stebuklą. Ir fiziški, ir fiziologiški žmogaus veiksmai yra sudvasinti: jo valgis nėra toks, kaip gyvulio ėdimas, bet kažkokia dvasiška funkcija, kurią būtų galima atlikti ir ant altoriaus. T. de Chardin tiki, kad žmogus gali savo kūną gaivinti Kristaus dvasia, kuri jame yra visados, gali jį išgydyti ir pašventinti. Jam pasaulis yra lyg koks altorius, ant kurio gali mišias laikyti. Jam aukojamoji ostija yra visos žmonijos darbo vaisiai ir skausmas. Po jo knygos "Pasaulio himnas" (Hymn of the Universfe) mintimis galėtų pasirašyti ir mistikas šv. Kryžiaus Jonas.

TEILHARD DE CHARDIN — GAMTININKAS

     T. de Chardin žymiai pagilino evoliucijos ir gamtos sampratą. Žinoma, jis galutinai painios evoliucijos problemos neišsprendė, bet bent davė minčių paaiškinti įvairiems klausimams, kol bus surasta geresnių. Kritikai dažniausiai kimba prie atskirų minčių, nesistengdami suprasti jo mokslo visumos ir esmės. Chardinas niekad nepretendavo į neklaidingumą, jis niekad nemanė, kad visos jo mintys būtų teisingos. Norint kokią nors mokslo šaką patobulinti, labiau priartėti prie tiesos, reikia galvoti, skelbti įvairias teorijas, įvairias mintis, daryti išvadas. Ateityje paaiškės, kas buvo teisinga, kas ne. Kas teisinga — bus priimta, kas klaidinga — bus pataisyta. Tik tokiu būdu yra galima pažanga.

     Šv. Pranciškus Asyžietis rašė himną saulei, o Chardinas — žemei, kuri želdo augalus ir gėles, maitina gyvulius ir žmogų. Sukurdamas žemę, Dievas įvykdė gražiausius ir nuostabiausius planus. Žemė skelbia Jo garbę. Apie tai galvodamas, Chardinas bučiuodavo žemę.

     Jis laikėsi griežto moksliško dėsnio — gamtos reiškinius reikia aiškinti gamtos dėsniais. Seniau gamtininkai, negalėdami išaiškinti pvz. dėl ko visi dangaus kūnai sukasi, sakydavo, kad juos stumia angelai, vykdydami Dievo įsakymą.

     Chardinas sutinka, kad evoliucijoje yra daug neaiškių, kritiškų momentų: pasaulio, gyvybės ir sielos atsiradimas. Jis mėgina pateikti kai kurias hipotezes. Daiktai atsirado iš kosminės energijos, susidarė maži kūneliai. Vadink juos, kaip nori: protonais, jonais, neutronais. Kai cheminiai junginiai pradėjo glaustis vienas prie kito, kurie pirmiau veikė atskirai, dabar grupėje pradėjo veikti sutartinai ir tokiu būdu atsirado gyvybė. Kai tvariniai pasiekė tam tikro tobulumo, Dievas jiems įkvėpė sielą. Dievas kiekvieną kartą tveria sielą atskirai, kai motinos kūne įvyksta tam tikri procesai.

     Chardinas sako, kad kiekvienas gyvis turi tam tikrą sąmonę, savęs pajautimą (consciousness). Pvz. jeigu po mikroskopu padėsi amebą ir paliesi tik vieną mažą jos taškelį, tuojau visas kūnas susitraukia, reaguoja, kaip viena visuma. Jeigu susijungia didesnis celių skaičius, tai ir toji sąmonė yra didesnė. Toliau tas procesas jau vyksta nervų įtakoje. Nervai grupuojasi galvoje. Šis procesas vadinamas cefalizacija, susidaro galvos smegenys.

     Darwinas sakydavo, kad visi kūno pasikeitimai įvyksta pripuolamai, o Chardinas tvirtina, kad organizmas, patekęs į sunkias sąlygas, kovoja už savo egzistenciją, prisitaiko prie naujų sąlygų, ką nors pakeičia, kad būtų išsaugota gyvybė. Kartais tokie pasikeitimai gali vesti prie naujos rūšies atsiradimo. Mažiausia evoliucijos vyko jūros minkštakūniuose, vėžiniuose gyviuose, jūros žvaigždėse, koraluose. Jie per šimtus milijonų metų išsilaikė tokie pat. Didžiausi pasikeitimai vyko žinduoliuose. Mokslininkai mano, kad mes dabar gyvename tarpledyniniame laikotarpyje. Būsiąs kitas ledyno laikotarpis, tada išnyksiančios vienos formos ir atsirasiančios kitos.

     Labiausiai mokslininkus, tad, žinoma, ir T. de Chardin, domina žmogaus atsiradimas. Šiam tikslui Chardinas dalyvavo įvairiose ekspedicijose ir antropologiniuose kasinėjimuose. Yra atrasta iš labai senų laikų griaučių, kurie yra panašūs į žmogaus griaučius, bet kartu yra ir skirtingi. 1891 m. Javoje buvo atrasti griaučiai kažkokio gyvūno, kuris oficialiai buvo pavadintas Pithecantropus Erectus. Jo kiaušas — kaip tikros beždžionės, bet kojos ir rankos — kaip žmogaus. Šis gyvūnas galėjo vaikščioti stačias. Smegenų tūris — 900-1000 kubinių centimetrų. Tai yra daug didesnis smegenų tūris, negu mūsų laikų beždžionių. Kitas Pithecanthropus buvo atrastas 1923 m. netoli Pekingo. Jo griaučius atkasė ekspedicija, kurioje dalyvavo ir T. de

     Chardin. Tas gyvūnas buvo pavadintas Sinanthropu, bet vėliau buvo patirta, kad tai buvo tikras Pithecanthropus. Jis buvo atrastas urve. Ten taip pat buvo ugnies liekanos, primityvūs medžioklės įrankiai, atrodo, kad jis galėjo tam tikrais garsais perduoti savo mintis. Pithecanthropus gyveno prieš 350,000 metų. Neatrodo, kad dabartinis žmogus būtų iš jo kilęs.

     Dar buvo atrasta ir kitų panašių "beždžionžmogių" griaučiai (Homo Neanderthalensis, Australopithecus Africanus), bet taip pat jau niekas nemano, kad jie būtų žmogaus protėviai. Vis tobulėjant mokslui, gal ateityje labiau paaiškės ir žmogaus kilmė, kuria taip domėjosi Teilhard de Chardin.