JUOZAS PRUNSKIS

     Mes daug žinome iš savo istorijos politinių įvykių ir garsenybių, bet daugeliui mūsų pasilieka visai nežinomi dvasios kultūros bruožai tų, kurie mums pasiliko ant praeities pjedestalo pastatyti švyturiais. O jų vidinis taurumas lygiai turėtų būti atskleistas ir neužmirštamas.

     Prisiminkime keletą tos rūšies faktų. Tadas Kosciuška, kovotojas dėl laisvės, iš vienos pusės buvo ryžtingas žygiuose, bet iš kitos pusės buvo švelnios sielos humanistas. Jam 1816 m. būnant Soliužų mieste, Šveicarijoje, gyventojus ten buvo prislėgęs vargas. Kosciuška buvo nuoširdus varguomenės šelpėjas. Viena šeima pritrūko maisto, žiemą neturėjo reikiamų drabužių nė vaikams. Blogiausia, kad pagrasino juos išmesti iš buto, jei per 24 val. negrąžins skolos. Desperacijos prislėgta šeima, neturėdama kur kitur kreiptis, nusprendė ieškoti pagalbos pas Kosciušką. Nuėjo pas jo šeimininkę, išdėstė savo vargą, bet ta, žinodama, kiek daug Kosciuška buvo išdalinęs, nebedrįso į jį besikreipti. Kosciuška pastebėjo jos liūdesį. Užklausė priežasties. Kai tik sužinojo, suieškojo tiek, kiek reikia skolai užmokėti, ir pasiuntė šeimininkę tuoj pat nešti, nes pats dėl ligos nebegalėjo nueiti. Ragino šeimininkę prikelti, jei ta nelaimingoji šeima miegotų. Juk jiems paskiau bus daug kietesnis miegas, kai sužinos, kad nebeišmes jų į gatvę...

TAURIOS ŠIRDIES TADAS KOSCIUŠKA

     Kosciuška Šveicarijoje turėjo arklį. Ir jodinėdamas jis vargšą sutikęs tiesdavo išmaldą. Arklys jau buvo tiek pripratęs, kad, pakeliui, sutikus varguolį, pats sustodavo... Kartą Kosciuška pasiuntė savo patarnautoją tuo arkliu į artimą miestelį. Kai po ilgėlesnio laiko tas sugrįžo, Kosciuška paklausė, kodėl vėlavosi. Patarnautojas atsiliepė: "Jeigu kitą kartą mane išsiusite tuo arkliu joti, įduokite ir maišelį pinigų — arklys stoja prie kiekvieno vargingiau atrodančio..

     Po sukilimo iš savo tėvynės išblokšti lenkai dar kai kurį laiką turėjo savo dalinius. Kai Kosciuška gyveno netoli Berville, išgirdo, kad išeivijos kariai pradėjo plėšti apylinkės gyventojus. Prie tų ulonų greit atsiskubino Kosciuška. Griežtai sudraudė karius, o dar labiau nedrausmingumą toleruojančius karininkus. Šie iš karto neatpažino, kas tas jų draudėjas, ir jį paklausė. Kai tas pasisakė esąs Kosciuška, iš sentimentalios patriotinės pagarbos jie, net ant kelių puolę, prašė atleidimo.

     Už savo ryžtingą dalyvavimą JAV nepriklausomybės kovose Kosciuška iš Vašingtono vyriausybės buvo gavęs didelės vertės žemės plotą. Jis patvarkė, kad ta vertinga nuosavybė būtų parduota ir pinigai sunaudoti vergams išpirkti.

MICKEVIČIAUS PATARIMAS STUDENTAMS

     Kartą išeivijos jaunimas, besimokąs Berlyne, nusprendė pagerbti Adomą Mickevičių. Nusiuntė pas jį delegaciją, kurios pirmininkas buvo V. Mrovinskis (vėliau jėzuitas). Besikalbant su didžiuoju dainiumi apie tėvynės likimą, Mrovinskis paklausė Mickevičių, ką jie turėtų daryti, pargrįžę namo į tėviškes.

     Mickevičius įsimąstė, savo įpročiu suraukė antakius ir paskiau pabrėždamas pareiškė:

     — Griaukite kinų sieną tarp dvaro rūmų ir valstiečių trobų...

     Tuo Adomas Mickevičius siekė juos paskatinti susidomėti socialiniu klausimu, luomų sugyvenimu.

DĖKINGAS IR ATLAIDUS

     Sekantį rytą po Kosciuškos priesaikos Krokuvoje, trys anglių pirkliai prisiartino prie rūmų, kur buvo Kosciuška ir pasiūlė jo reikalams laivus, pilnus anglių. Kosciuška pažymėjo, kad kovoms pasibaigus, ta dovana bus naudinga, bet dabar jos priimti negali. Tada vienas pirklys iš savo diržo iškratė 30 dukatų į kepurę. Kiti pirkliai padarė tą patį. Kosciuška, priėmęs aukas laisvės kovoms, padavė kepurę su įbertais dukatais adjutantui, tardamas:

     — Noriu turėti laisvas rankas, kad galėčiau juos priglausti prie širdies.

     Amerikos laisvės kovose buvo susidariusi kieta įtampa. Po vieno kruvino mūšio šiauriečiai nebenorėjo palikti nė gyvų belaisvių. Kosciuška įsakė dovanoti kiekvienam, kuris tik atleidimo prašysis. Apie tai patyręs vyriausias vadas Washingtonas buvo labai patenkintas ir dėkingumo ženklan Kosciuškai padovanojo savąjį žiedą.

KOSCIUŠKOS PRIESAIKA

     Tadas Kosciuška 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje darė priesaiką konstitucijai. Anksti rytą, vieno generolo lydimas, nuvyko į Marijos koplyčią kapucinų bažnyčioje, išklausė šv. mišių ir pasimeldęs viešai pareiškė: "Dieve, duok pergalėti arba žūti". Užbaigęs dienos darbus, nuvyko į Šv. Jono bažnyčią, kur darbavosi ir jo pažįstama vienuolyno viršininkė Magdalena Grastilanka, paprašyti jos maldų.

     Rytojaus dieną dar nuvyko į bažnyčią Švč. Marijos dieną. Dalyvavo sumoje, o paskiau prie grotelių priešais Švenčiausiąjį pakartojo savo vakarykštę priesaiką, kad savo gyvybę skiria tėvynei; neieško sau valdžios ir niekam nedarys skriaudos. Apie tai skelbdami lenkai viename patriotinių pavyzdžių rinkiny prideda pastabą, kad Kosciuškos pamaldumas į Mariją buvo įskiepytas lietuvės bajorės — jo motinos.

     Kosciuška buvo gavęs rūpestingą religinį auklėjimą iš savo dėdės jėzuito. Buvo labai uolus moksle ir, kad galėtų daugiau laiko pašvęsti mokymuisi, labai anksti keldavosi. Tai buvo jam nelengva. Kad jį pabudintų mokyklos sargas, kitų nepažadindamas, jis prie rankos prisirišdavo virvutę ir iškišdavo apačia durų. Sargas labai anksti rytą, tampydamas už virvutės, Kosciušką pažadindavo.

MICKEVIČIUS VILNIUJE

     Adomas Mickevičius 1815 m. baigęs gimnaziją Naugarduke, ruošėsi vykti studijuoti į Vilnių. Motina surinko jo mokslui 11 dukatų. Tarp jų buvo vienas su Švč. Marijos paveikslu, kurį motina buvo taupiusi sunkiausiai valandai. Įduodama tą monetą, motina įprašė Adomą, kad, nuvykęs į Vilnių, jis jį paaukotų šv. mišioms, prašydamas sau dangaus palaimos Aušros Vartuose.

     Pildydamas motinos prašymą, atvykęs į Vilnių, Mickevičius nuvyko į Aušros Vartus, atsiklaupė prie pilioriaus. Motinos prisiminimas svetimame mieste taip jį sujaudino, kad jis meldėsi su ašaromis.

     Vilniaus universitete Pr. Zan 1817 m. į-steigė Filomatų draugiją. Pradžioje jai priklausė tik 6 nariai, jų tarpe ir Adomas Mickevičius. Draugijos šūkis buvo: "Tėvynė, mokslas, dorumas". Tas slaptas sąjūdis viešesniam veikimui sudarė "Naudingų užsiėmimų bičiulių grupę". Jie giedojo religines giesmes ir patriotines dainas, skaitė savo kūrinius, rengė disputus, grojo įvairiais muzikos instrumentais. Iš šių patikimesnius telkė į slapta filomatų draugiją. Rusų valdžia, susekusi slaptą jų sąjūdį, įvairiai nubaudė jo narius. Mickevičius buvo ištremtas iš Vilniaus.

     Mickevičius yra lenkų kalba sukūręs eiliuotų minčių rinkinį. Pvz. tarp tų jo minčių užtinkame:

     —    Tik tada tikrai susitaikysi su priešu, kai ir tu, ir priešas susitaikys su Dievu.

HETMONO LAIŠKAS

     Lietuvos hetmonas Aleksandras Katkevičius vienu metu rašė savo sūnui Jeronimui, dėkodamas už laišką, ragindamas gilintis į mokslus ir pabrėždamas:

     —    Pavedu tave Dievo globai. Tebūnie Jis tavo globėjas ir tegu geroj sveikatoj grąžina į namus. Prašau tave, kad šventose vietose, o ypač prie Šv. Kazimiero Vilniuje, poterėlį sukalbėtumei, už motiną pasimelstumei, Švenčiausiąjį priimtumei... Tegu Dievas tave laimina visuose tavo reikaluose. Jo globai tave pavedu.

     Vėliau tas sūnus tapo Vilniaus kaštelionu, buvo pasiuntiniu pas popiežių ir tapo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu.

APIE ŠV. KAZIMIERA IR DAIL. J. MATEIKĄ

     Kan. Dlugošas auklėjo Kazimiero Jogailaičio sūnus. Visi karalaičiai suklaupdavo maldai. Busimasis šv. Kazimieras ilgiausiai pasiliko maldoje beklūpąs. Kanauninkas

     Dlugošas, švelniai paliesdamas jo petį, tarė: "Surge, sancte puer" (Kelkis, šventasis vaike).

     Apie jį Dlugošas prasitardavo:

     — Man atrodo, kad tas skirtas aukštesniems dalykams kaip jo garsieji pirmtakai...

     Daugelio istorinių paveikslų, surištų ir su Lietuvos praeitimi, kūrėjas buvo dail. Jonas Mateika. Adomo Mickevičiaus religingumas buvo paveikęs ir Mateiką, sukeldamas ir jame gilesnius religinius jausmus. Sunkiau susirgęs, dail. Mateika prie savo lovos turėjo "Kristaus sekimo knygą", kas tais laikais buvo labai reta. Jo religingumas uždegė ir jo meno studijų Miunchene draugą Reichenbergą, kuris vėliau tapo jėzuitu.