(Vytenio Statkaus pasakyta kalba,Kauno Jėzuitų gimnazijos sukakti švenčiant Čikagoje, Jaunimo centre)

     Gali kam atrodyti sentimentalu, taigi mums nederama, kad jaunystės, gimnazijos laikų prisiminti susirinkome jau gyvenimo vidurį peržengę vyrai. Šiame materializmu gyvenančiame krašte tai gali atrodyti nereikalinga ir nerealu. O vis tik taip nėra.

     Jau tas faktas, kad šiandien esame čia, šioje salėje, rodo, kad Kauno Jėzuitų Gimnazijoje prieš keliasdešimt metų išgyventas dienas ir dabar dar laikome esant vertingas ir prasmingas mūsų dabartiniame gyvenime. Ne visi vienodai paaiškintume kodėl, bet visi sutiksime, kad tas laikotarpis nėra mums nublukęs ir dabar.

     Baltuose Jėzuitų Gimnazijos rūmuose, senojo Kauno širdyje, esame dažnai girdėję ir patys kartoję senovės išminties trupinėlį: "Non scholae, sed vitae discimus". Kaip ir visi jauni vyrukai, neturėdami gyvenimo patirties, bandydami išnarplioti pasaulinių klasikų stiliaus prašmatnybes, lauždamiesi per matematikos formulių painiavas, neretai suabejodavome: argi visa tai bus man kada reikalinga? Būdami dar šiaip taip drausmingi, o gal daugiau prisibijodami viršum mūsų galvų kybančios dvejetų grėsmės, neturėdami jokio galimumo kur "aukščiau" apeliuoti, dirbome, mokėmės, kaip mums tada atrodė, daugiausia tai mokyklai.

     Savo dabartiniame gyvenime gal ne visi kasdien naudojamės iš gimnazijos išsineštomis žiniomis, kaip traukti kubinę šaknį, gal ne visi originalo kalba laisvai skaitome Ovidijų, Homerą, Goethę ar Moljerą. Tai lyg ir patvirtintų teigimą, kad daug anų dienų mokslo buvo mokyklai, o ne gyvenimui. Ar jau iš to galime daryti išvadą, kad Jėzuitų Gimnazija, kaip mokomoji institucija, buvo nepasisekusi, kad tai buvo fiasco?

     Dabar, jau būdami daugiau negu vidutiniškai turtingi, ne tiek materialiniais turtais, kiek gyvenimo patirtimi, matę ir šalto, ir karšto, manau, galime į tą klausimą atsakyti: Jėzuitų Gimnazija tikrai nebuvo fiasco!

     Jeigu mokomosios institucijos uždavinį manytume esant tik faktų ir pinigais pasveriamų sugebėjimų įdiegimą (kaip tai didele dalimi matome šios šalies mokyklose), tai Kauno Jėzuitų Gimnazija tokio uždavinio nebūtų atlikusi. Tačiau savo akimis matome, kokius, neretai net tragiškus, rezultatus duoda toks pragmatizmas mokykloje.

     Deja, ne iš tiesioginio liudininko teko girdėti apie tokį įvykį.

     Vienas padorus žmogelis mirė ir buvo priimtas į dangų. Kaip naujoką, senesnieji dangaus rezidentai pasisiūlė pavedžioti ir supažindinti su jo norimais žymesniais šventaisiais. Naujasis atvykėlis pirmiausia pasiprašė nuvedamas pas šv. Pranciškų. Nuėjo. Žiūri, šv. Pranciškus sėdi ant debesėlio, apie jį bėgioja, šokinėja visokie gyvuliukai, skraido paukšteliai, drugeliai, o jis juos visus kalbina. Gražu! Dar, sako, norįs pamatyti tą garsųjį Bažnyčios daktarą, šv. Tomą Akvinietį. Nuėjo ir pas jį. Lentynų lentynos prikrautos knygų, tarpe tų lentynų stovi didžiulis rašomasis stalas, apkrautas knygomis, rankraščiais, už kurių matyti tik šv. Tomo viršugalvis ir girdėti rašomosios plunksnos girgždėjimas. Tikrai įspūdinga! Dabar, sako, norėtų dar pamatyti šv. Ignacą Lojolą, kuris įsteigęs tą taip garsų jėzuitų ordiną. Ne, sako jam, negalima. O kodėl gi ne? Šv. Ignacas dabar labai užimtas. O ką gi jis veikia, Švenčiausiai Trejybei rekolekcijas veda!

     Tur būt, visi sutiksime, kad, kaip ir visi per lūpų lūpas keliavę pasakojimai, taip ir šis, bus bent kiek perdėtas. Bet, manau, jame slypi ir krislelis tiesos.

     Dar ir dabar tenka girdėti, kad Jėzuitų Gimnazijon tėvai siųsdavę savo pačių ir kitų mokyklų nebesuvaldomus sūnelius. Gal kai kada taip ir yra buvę, bet visi gerai atsimename, kad daugeliu atvejų tėvai jėzuitai, geriau negu kas kitas, sugebėdavo pasiekti savo auklėtinio berniuko sielą, puoselėti ir ugdyti jo asmenybės gerąsias savybes ir aptramdyti neigiamąsias. Čia gal ir yra tikroji šv. Ignaco išminties kibirkštis, per jo įsteigto ordino narius pasiekusi mūsų laikus ir mūsų kraštą. Tai ir yra svarbiausias tėvų jėzuitų įnašas moderniosios Lietuvos gyvenime, rengiant šimtus jaunų lietuviukų būsimam gyvenimui, kuris, deja, buvo ne toks, kokio tikėjomės ir kokiam ruošėmės. Įvairiomis progomis savo gyvenime esame atsidūrę prieš gausias ir įvairias krizes. Išeities ir sprendimo ieškodami, esame rėmęsi Jėzuitų Gimnazijoje gautais moralės, tiesumo ir išminties pagrindais. Eidami per gyvenimą, turėdami mastelį jo reiškiniams vertinti, lengviau radome teisingą ir prasmingą kelią.

     Šiandien galime džiaugtis ir didžiuotis, kad iš mūsų eilių iškilo gražus skaičius vertingų vyrų, daug davusių ir tebeduodančių Lietuvai ir pasauliui. Jų tarpe yra kenčiančios Bažnyčios Lietuvoje vyskupas Vincas Sladkevičius, Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto energingasis pirmininkas dr. Kęstutis Valiūnas ir ilga eilė kitų mokslininkų, visuomenininkų, kultūrininkų, įvairių profesijų žymūnų, sėkmingų biznierių. Galime būti tikri, kad priešo pavergtoje Tėvynėje likusieji mūsų kolegos, kurie dar priešo nesunaikinti, kiek galėdami dirba Lietuvos naudai. Kaip ir visur kitur gyvenime, mūsų dauguma liko tylūs, kuklūs žmonės, kurie gyvenimui duoda įnašą savo sąžiningu kasdieniniu darbu, kuris žmonijai yra tiek pat reikalingas, kaip ir talentais turtingų žymūnų darbai.

     Negalime tyliai praleisti ir to fakto, kad nė vienas iš mūsų eilių nebuvo ir nėra aukštai iškilęs, tarnaudamas vienokiems ar kitokiems Lietuvos priešams.

     Jėzuitų Gimnaziją, tokią, kokia ji buvo, padarė ne jos istorinės sienos, bet joje dirbę žmonės — jėzuitai ir pasauliečiai. Nemaža jų buvo svetimšaliai, bet jie visi, tiek svetimšaliai, tiek lietuviai, į gimnazijos, kaip mokomosios ir ugdomosios institucijos kūrimą ir tobulinimą, įdėjo daug daugiau darbo, pasišventimo ir širdies, kaip kad būtų buvę galima laukti, jei jie būtų dirbę tik už materialinį atlyginmą. Esame tikri juos buvus šviesius idealistus. Juos prisimename su malonumu ir, daugelio atveju, deja, pavėluota pagarba ir įvertinimu. Vienų jau nėra gyvųjų tarpe, kitiems čia atvykti neleido susikaupusi metų našta ar jos palydovai — negalavimai. Dėl tų pačių priežasčių čia pasigendame ir daugybės savo kolegų. Jiems visiems, grįžusiems pas mūsų visų Kūrėją, priklauso mūsų pagarbus prisiminimas ir malda.

     Esu tikras, kad pasaulio Kūrėjas savo darbo šešiomis biblinėmis sutvėrimo dienomis nėra baigęs, mes patys matome, kad Jis pasaulį ir toliau gerina, tobulina, panaudodamas Jam savo gyvenimą pašventusių žmonių protą bei rankas. Kas tokį darbą dirba, gali būti tikras, kad jis yra įrankis paties Kūrėjo rankoje. Jūs, malonūs mūsų buvę mokytojai, čia esą ir nebesą, esate gyvas tos tezės patvirtinimas ir įrodymas. Tikiuosi, kad kalbu visų vardu, sakydamas, kad jaučiamės esą laimingi ir didžiuojamės buvę Kauno Jėzuitų Gimnazijos auklėtiniai. Esame Jums dėkingi už Jūsų pastangas, darbą, supratimą, kantrybę ir meilę, dirbant su mumis anuo metu, kada iš Jūsų reikalavome visa to labai daug ir labai dažnai, o matomų vaisių buvo taip maža. Dėkui Jums!