J. VENCKUS. S.J.

     Tokių žmonių, kaip Alcide de Gasperi, žmonijos istorijoje ne dažnai pasitaiko. Jie yra savo tautai ir visai žmonijai tikra Dievo dovana. Jie praturtina žmoniją savo mintimis, darbais ir kūryba. Be to, jų meilė žmogui ir noras tarnauti žmonijai iškelia žmogiškosios egzistencijos vertę — juk žmogus šiame pasaulyje yra pati aukščiausioji vertybė.

     Jeigu zoologas nori pažinti kokią nors gyvulių ar paukščių rūšį, jis paima vieną tos rūšies gyvulį ar paukštį, gerai išstudijuoja jo kūno sudėtį, papročius, veisimosi būdą. Kiti tos rūšies gyvuliai ar paukščiai jau jam visai neįdomūs, nes jie bus tokie pat, kaip ir tie, kuriuos jis išstudijavo. Žmogiškoji egzistencija yra visai kitokia. Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Žmogus yra ne tik toks, koks jis gimė, kokį Dievas sutvėrė, bet ir toks, koks jis pats pasidarė. Žmogus, turėdamas protą ir laisvą valią, pats savo asmenybę keičia ir tobulina.

Alcide De Gasperi

     De Gasperi, be abejo, turėjo daug dirbti, studijuoti, vargti, iki susikūrė tokią asmenybę, kad galėjo atstatyti karo suvargintą Italiją. Italija išsikovojo nepriklausomybę 1870 m. Tai buvo pirmasis tautos prisikėlimas, kurį italai vadina II Risorgimento. De Gasperi Italijai iškovojo II Secondo Risorgimento — antrąjį prisikėlimą. Ne be reikalo italai jį vadina II Ricostruttore — antruoju Italijos kūrėju.

DE GASPERIO JAUNYSTĖ

     Jis gimė italų apgyventoje srityje, vadinamoje Trentino, kuri buvo jėga prijungta prie Austrijos. Jo tėvas buvo policininkas. Jį kilnojo iš vienos vietos į kitą, bet Alcide gimė mažame miestelyje arti Tridento, apsuptame Dolomitų kalnų. Tuose kalnuose gyveno paprasti, padorūs žmonės, neturtingi žemdirbiai. Kiekvienas turėdavo kvepiantį vynuogyną ir gamindavosi vyną, nes italai be vyno negali apsieiti. Jiems vynas yra ne tiek gėrimas, kiek valgis. Jeigu kas Italijoje negeria vyno, tai yra laikomas keistuoliu. Neturtingų kalnų gyventojų maistas buvo labai kuklus. Daugiausia valgydavo tam tikrą patiekalą iš kukurūzų, panašų į mūsų kugelį ir vadinamą polenta. Tą polentą italai dar vadina neturtingųjų duona.    

     Baigęs pradžios mokyklą ir gimnaziją, Alcide išvažiavo studijuoti į Vieną, nes Trentino srityje universiteto nebuvo. Pasirinko filologiją — germanistiką ir lotynų bei graikų kalbas. Jo užsibrėžtas tikslas buvo mokytojauti, užsidirbti pragyvenimą ir pasišvęsti proletariatui. Mokėsi gerai, tik iš tėvų labai mažai pinigų tegaudavo. Pats prisipažįsta, kad dažnai būdavęs alkanas ir kentėdavęs šaltį. Dažnai eidavęs į pranciškonų vienuolyną ir ilgai stovėdavęs su puoduku eilėje, kol broliukas įpildavęs vieną kitą samtį vienuoliškos sriubos.

     Viena yra žinoma savo grožiu: parkais, didingais rūmais, teatrais, opera. Mieste buvo daug prabangos, bet priemiesčiuose gyveno varguoliai. Blogiausia buvo tai, kad ponai manydavo, jog jiems netinka bendrauti su neturtingaisiais, tai esą prieš etiketą. Bet De Gasperio buvo visai kitoks etiketas. Jis taip elgėsi su Vienos darbininkija, kaip su Trentino vargingais ūkininkais, iš kurių ir jis pats buvo kilęs. Dažnai jis kalbėdavo apie krikščioniškąjį broliškumą.

DE GASPERIO SOCIALINĖ MOKYKLA

     Didžiausias De Gasperio politinis-socialinis mokytojas buvo kun. Luigi Sturzo (1871 - 1959), kuris 1919 m. įsteigė krikščionių demokratų partiją, vadinamą Partito Popolare. Kai Mussolini Italijoje paėmė valdžią ir pradėjo su popiežium derybas dėl nepriklausomos Vatikano valstybės, paprašė popiežių, kad uždarytų tą partiją. Popiežius taip ir padarė. Kun. Sturzo išvyko į ištrėmimą, pradžioje į Angliją, o vėliau į JAV. Ištrėmime išbuvo 20 metų. Per visą tą laiką jo įsteigtoji partija Italijoje veikė pogrindyje. De Gasperi, be abejo, apie visa tai žinojo. Gyvendamas Austrijoje, jis susipažino ir su kitu panašios partijos šulu, prelatu Ignacu Seipel, iš kurio taip pat daug ko išmoko.

     Prel. Seipel galvojo, kad valstybė turi būti pluralistinė: jai turi priklausyti įvairių rasių, partijų, religijų ir įsitikinimų žmonės. Jis nepriėmė nei socializmo, nei marksizmo, kuris visus žmones skirsto į proletarus ir kapitalistus, į darbininkus ir išnaudotojus.

DE GASPERI IR MUSSOLINI

     Pirmą kartą juodu susitiko 1909 m. Tridente. Mussolini buvo pakviestas į Giordano Bruno minėjimą, kur turėjo kalbėti. Mussolini tada buvo socialistų partijos sekretorius. Savo kalba jis lyg ir iššaukė De Gasperį į politinę dvikovą. Jis ragino darbininkus kelti revoliuciją, sakė, jog reikią atimti turtus iš kapitalistų. Aiškino, jog Bažnyčią istoriškai galima padalinti į dvi dalis: pirmoji — iki 1890 metų, o antroji — nuo 1890 metų. Pirmoje dalyje Bažnyčia priešinusis bet kokiam darbininkijos judėjimui, o antroje "gudrus popiežius" savo enciklika "Rerum Novarum" įsakė veikti krikščioniškajai demokratijai. Bet visa tai esanti tik apgavystė.

     De Gasperi neturėjo daug laiko pasiruošti atsakymui, bet atsakė labai paprastai: revoliucijos nebus nei rytoj, nei už mėnesio, reikia tik veikti, kad darbininkai gautų iš fabrikų geresnį atlyginimą. Šiam tikslui pasiekti nėra būtina revoliucija, yra ir kitokių būdų.

     Tada socialinėje srityje buvo dvi kryptys: liberalizmas su šūkiu "laissez faire, laissez passer" ir kolektyvinė socialistų prievarta. De Gasperi stovėjo viduryje.

     Fašizmo metu De Gasperi nieko negalėjo daryti. Jo partija veikė tik pogrindyje. Jis pasitraukė į Vatikano valstybę ir dirbo bibliotekoje, kataloguodamas knygas pagal JAV kongreso bibliotekos sistemą. Ten jis atrasdavo įdomių knygų, kurios kitiems nebūdavo prieinamos. Kiekvieną rytą eidavo į mišias, kasdien kalbėdavo rožančių. Parsikvietė ir savo šeimą — žmoną su šešiomis mergaitėmis.

     De Gasperi pirmiau buvo Austrijos parlamente, paskui, kai Trentino buvo prijungtas prie Italijos, buvo ir Italijos parlamento narys, o dabar — tik paprastas bibliotekos valdininkas. Jau artinosi prie 65 metų, tad ko begalėjo laukti iš gyvenimo? Mussolini prašė popiežių, kad De Gasperį išvarytų, bet popiežius griežtai atsisakė. De Gasperi buvo labai doras žmogus ir geras šeimos tėvas.

     Po Italijai nepasisekusio II pasaulinio karo fašizmas sugriuvo. Mussolinio likimas buvo labai liūdnas. Jis buvo areštuotas ir nugabentas į Abruzzo kalnus, netoli Romos. Ten yra maždaug 3 km aukščio kalnas, vardu Gran Sasso. Tame kalne, gal kokių 2 km aukštumoje, yra turistams viešbutis, į kurį galima patekti tik siaurais kalnų takeliais. Tame viešbutyje buvo apgyvendintas buvęs Italijos dučė, manant, kad toji vieta yra saugi, iš ten niekas jo negalės pagrobti. Tačiau įvyko tikrai neįtikėtina staigmena — drąsus vokiečių karininkas mažu lėktuvėliu išdrįso nusileisti prie viešbučio esančioje mažoje aikštelėje, pagrobti dučę, vėl pakilti ir jį nuskraidinti į šiaurės Italiją. Ten jis buvo netrukus italų partizanų nužudytas, o jo kūnas išniekintas. Taip baigė savo gyvenimą tas ambicingas Italijos vadas!

     Italijoje buvo paskelbti rinkimai. Dėl valdžios varžėsi daugelis partijų: socialistai, komunistai, krikščionys demokratai ir kt. Komunistai, norėdami išnaudoti pamaldžių italų jausmus, Romos ir kitų miestų namus apkabinėjo įvairiais plakatais su užrašais: "Lai gyvuoja Kristus, pirmasis komunistas! Lai gyvuoja Leonas XIII, komunistų popiežius!" ir t.t. Vis dėlto tie šūkiai žmonių neapgavo, ir laimėjo krikščionys demokratai. De Gasperiui buvo pavesta sudaryti vyriausybę. Darbas nebuvo lengvas, nes nemaža balsų buvo gavę ir komunistai bei socialistai. De Gasperį vertino ir jo politiniai priešai. Komunistų vadas Togliatti kartą pasakė, kad De Gasperi yra "doras darbininkas, su kuriuo galima drauge dirbti".

     Ministeriu pirmininku De Gasperi išbuvo pusdevintų metų. Jis buvo ir užsienių reikalų ministeris. Su kitų valstybių vyriausybėmis sugebėjo palaikyti draugiškus santykius, kas karo suvargintai Italijai buvo labai svarbu. Daug paramos gavo iš Amerikos ir galėjo tuoj puikiai atstatyti praūžusio karo griuvėsius.

     1954 m. rugpiūčio 19 d., ištiktas širdies priepuolio, mirė savo tėviškėje, Trentino krašte. Palaidotas Romoje, Šv. Lauryno bažnyčioje, kur yra palaidotas ir popiežius Pijus IV. Italai De Gasperį laiko šventuoju.