(Albert Schweizer'io gimimo šimtmečiui paminėti)
ALFONSAS GRAUSLYS
A. Schweizer gimė 1875 m. sausio 14 d. Vokietijos Elzass'o Kayserberg mieste liuteronų dvasininko šeimoje. Mirė 1965 m. rugsėjo 4 d. Afrikos Lambarene vietovėje, dabartinio Gabon'o valstybėje, kur didžiąją savo gyvenimo dalį praleido, dirbdamas savo įkurtoje ligoninėje raupsuotųjų ir kitų tropinių ligų paliestųjų juodukų tarpe. Ten jis ir palaidotas.
Schweizer, kaip sakoma, buvo šakota asmenybė: jis buvo filosofas, aukštųjų mokyklų profesorius, muzikas, teologas, pamokslininkas, pacifistas, misijonierius- gydytojas, didelio masto labdarys. Visoms toms pareigoms jis buvo tinkamai pasiruošęs, įsigydamas tris doktoratus. 1952 m. gautos Nobelio premijos dėka pasidarė žinomas visam pasauliui.
Prisimindami jo gimimo šimtmetį, šiame straipsnyje norime iškelti gražiąsias jo vidinio pasaulio savybes.
Jau tik suminėjimas pasiruošimo įvairiose gyvenimo srityse rodo labai didelį jo darbštumą. Dar savo ankstyvoje jaunystėje, anot biografo Rudolfo Grabs, jis jaudinosi, kaip žmonės nereikšmingais susitikimais bei pokalbiais, vietoje rimtų dalykų ir problemų svarstymo, tuščiai leidžia laiką. Jau tada jo darbštumas pasireiškė aistringu rimtų knygų skaitymu. Kartais jis nepajėgdavo ištisas naktis nuo tokių knygų atsitraukti. Vėlesnį jo darbštumą įrodo ir tai, kad šalia jau turimų doktoratų ir profesoriavimo jis griebiasi medicinos studijų, būdamas jau vyresnio amžiaus. O kiek laiko reikėjo parašyti eilei rimtų didelių knygų, kiek reikėjo darbštumo ir laiko iki jis iškilo iki tokio aukšto laipsnio vargonų muzikos virtuozo! O jei dar prisiminsime jo darbus ligoninėje, kai keturiasdešimt su viršum metų šį darbą dirbdamas, jis kasdien turėdavo aprūpinti po kelias dešimtis ar net šimtus pacientų, tai galėsime nujausti jo tikrai nepaprastą darbštumą. O kur to darbštumo ir pasiaukojimo pagrindai ir šaknys? Ar tasai idealizmas nebuvo jo krikščioniško, religinio įsitikinimo vaisius?
Schweizer'io krikščionybė jos tiesų pripažinimo atžvilgiu nebuvo ortokoksinė, nebuvo be priekaištų, todėl ir jo oficiali liuteronų Bažnyčia juo nepasitikėjo. Jėzus Kristus jam nebuvo tas, kas jis yra mums, katalikams ar ortodoksams evangelikams. Todėl Paryžiaus (evangelikų) Misijų draugija nenorėjo, kad jis tarnautų Afrikos misijose. O vis dėlto Schweizer Jėzų Kristų mylėjo, su jo evangelija savo gyvenime skaitėsi, tos evangelijos įkvėptas dirbo Afrikoje savo didįjį darbą ir turėjo krikščionišką širdį. Nors, anot minėto jo biografo Grabs'o tvirtinimo, buvo trys jo dvasinio buvimo ir stiprybės šaltiniai (Goethe, Bach ir istorinis Jėzus) tačiau, čia rašančiojo įsitikinimu, Jėzus Kristus kaip žmogus ir jo meilė Kristui apsprendė jo pasiaukojantį idealizmą. Tai įrodo jo parašytieji didieji veikalai ir Strassburgo Šv. Mikalojaus evangelikų bažnyčioje sakyti pamokslai.
Anot kito biografo, Schweizer visą gyvenimą praleido, studijuodamas Jėzų, žvelgdamas į jį sinoptinių evangelijų šviesoje. Savo didžiausiame veikale "Von Reimarus zu Wrede: Eine Geschichte des Leben Jesu — Forschung" (1906) jis pateikia ir vertina visą XIX šimtmečio mokslininkų darbą, nagrinėjusį Jėzaus gyvenimą bei su juo susijusias problemas. O tasai šimtmetis į Kristų žiūrėjo iš liberalinio, krikščionybei nepriimtino taško. Jau ir prieš tai jis buvo nagrinėjęs kitose knygose Viešpaties vakarienės, kančios ir mesianiškumo problemas.
Jam ne mažiau rūpėjo ir šv. Pauliaus, didžiojo Kristaus skelbėjo bei pirmojo teologo ir mistiko, doktrina. 1911 ir 1930 m. jis parašė du nemažus veikalus: "Geschichte der Paulinischen Forschung" ir "Mystik des Apostels Paulus".
Kad ir kritiškai žiūrėdamas į krikščioniškąją doktriną, jis labai rimtai skaitosi su evangelijoje skelbiama dorove, ypač žavėdamasis Jėzaus Kalno pamokslu (žr. Mt 5-7 skyr.). Evangelijos palyginimas apie turtuolį ir Lozorių (žr. Lk 16, 19-31), kaip jis pats pasisako knygoje "Zwischen Wasser und Urwald", paragino jį į tą altruistinį darbą Afrikoje. Jam atrodė, kad šis turtuolis — tai esame mes, Vakarų krikščioniškasis pasaulis, o prie turtuolių durų gulintis, badaujantis, žaizdų varginamas Lozorius — tai primityviųjų, nekultūringų tautų pasaulis, kuriam turime skubėti į pagalbą. Šio palyginimo paskatintas, jis ir nuskubėjo dirbti, paaukodamas tam darbui didžiąją savo gyvenimo dalį.
Schweizer'io meilę Jėzui įrodo jo pamokslai. Pamokslininkavimas jam buvo širdies dalykas. Pamokslai jam buvo vidinio išsiveržimo būtinumas. Jis džiaugėsi, galėdamas kas sekmadienis žmonėms nagrinėti pagrindinius žmgaus buvimo ir gyvenimo klausimus. Jį pažinusiųjų liudijimu, Jėzus jam buvo daug didesnis, negu moderniųjų galvojama: jis yra viršžemiška asmenybė. Anot jo, Jėzus ir šiandien kalba į mus, nes mes turime jo žodžius. Turėtume per visą gyvenimą būti jo pamokymams atviri. Anot liudytojų, Jėzus jam buvo tas Viešpats, į kurį jis vos drįso akis pakelti. Savo ypatingai turiningame šiuo klausimu pamoksle (1903 m. gegužės 27 d. Strassburge) jis sako, kad svarbiausia yra tikėti ir pasitikėti Kristumi, pripažinti jį savo Viešpačiu, nors ir nesuprantant visų tikėjimo paslapčių, nes Jėzuje Kristuje mes turime viską. Žmonėms, jį mylintiems, jį branginantiems, juo pasitikintiems ir jam savo gyvenimu nusilenkiantiems, jis apsireiškia šiandien. Jėzus turi tapti kiekvieno mūsų gyvenimo Viešpačiu. Ar jis toks tikrai mums yra, tai turi būti mūsų kasdieninės sąžinės sąskaitos klausimas.
Savo pamoksluose Schweizer žavisi ir kelia šv. Paulių, kuris, anot jo, jį patį, kartais suvargusį ir nusiminusį, už rankos paima, išlaisvindamas iš prislėgimo, teikdamas ramybės ir džiaugsmo. Jis sako, kad šis apaštalas, gavęs iš Jėzaus atėjusią tiesą, Šv. Dvasiai veikiant, prieina prie tos tiesos vis aiškesnio supratimo ir išreiškimo. Bet didžiausias, jo žodžiais tariant, to "vienintelio didžio visų laikų mokytojo" darbas yra tas, kad jis krikščionio buvimą Kristuje išgyveno ir suformulavo.
Kad muzika-vargonai jam padėjo krikščionių Bažnyčion šaknis įleisti ir krikščionišku dvasingumu prisipildyti, tai tvirtina W. Picht, kurs, rašydamas apie jį, jo gyvenimą pavadino "vargonų lydima oratorija". Kad Schweizer'iui muzika buvo labai artima, kad muzikos kūrinių atlikimo tobulumui jis buvo labai jautrus, tai pasireiškė tuo, kad jis pajusdavo beveik fizinę kančią, išgirdęs operiniame orkestre kurio nors instrumento klaidingą toną. Todėl nenuostabu, kad šalia kitų studijų jis pradėjo studijuoti pianino bei vargonų muziką ir, būdamas 18 m. amžiaus, vargoninkavo Strassburge. Jis ypač pamilo J.S. Bachą, kurį vertino kaip religinį protestantizmo mistiką, vadindamas jį "muzikiniu Bažnyčios Tėvu". Didžiųjų vargonų muzikos specialistų (pvz. C.M. Widor, Paryžiuje) pripažintas didelių gabumų muziku, jis apvažinėjo daugelio Europos valstybių miestus, vargonų koncertais telkdamas lėšas savo ligoninės ir ligonių išlaikymui Lambarene. Pamilęs Bachą, parašė apie jį ir jo kūrybą didelį veikalą prancūzų kalba: "Jean Sébastien Bach: le musicien -poète" (1905), vėliau išverstą į vokiečių ir anglų kalbas. Vargonų muzikoje jis praktikavosi visą gyvenimą, dvasiškai atsigaudamas, pailsėdamas po darbų nuo nuovargio. Jis tiek pažino vargonus, kaip muzikos instrumentą, kad net reagavo į mūsų laikų to instrumento netobulumus, siekdamas tokio patobulinimo, kokį turėjo vargonai praeity. Vargonai jam buvo maldos priemonė.
Kalbant apie jo vidinį gyvenimą, negalima pamiršti jo kiekvienos gyvybės branginimo ir pagarbos. Šį gyvybės branginimą, jo paties pasisakymu, jis pajutęs iš Viešpaties Kalno pamokslo. Nuo pat vaikystės įsidėmėjęs įsakymą nežudyti, jis jaudindavosi dėl žudomų paukščių ir gyvulių riksmo, dėl mušamų arklių... Jis negalėjo pakelti ir žuvavimo, kai matė, kaip žuvautojai žiauriai išplėšia kabliuką iš žuvies gerklės. Šie jausmai, jam subrendus, virto pacifizmo nuotaikomis. Taikos klausimais jis parašė dvi knygas: "Das Problem des Friedens in der heutigen Welt" ir "Friede oder Atomkrieg". Nenuostabu, kad jam buvo paskirta Nobelio taikos premija.
Tačiau didžiausias jo pašaukimas — tai darbas raupsų, miego ir kitomis tropiškomis ligomis sergančių Afrikos juodukų tarpe. Dėl šio darbo atsisakė profesūros, patogesnio gyvenimo ir ten, prie ekvatoriaus, dirbo juodukų tarpe, su kelerių metų pertrauka pirmojo pasaulinio karo metu, nuo 1913 iki 1965 m., t.y. iki savo mirties.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, 1924 m. vėl grįžo į Afriką ir ten drauge su juodukais savo rankomis atstatė sunaikintas ligoninės patalpas. Per tuos kelerius metus būdamas Europoje, jis parašė du tomus savo didelio veikalo "Kulturphilosophie": "Verfall und Wiederaufbau der Kultur" ir "Kultur und Ethik". Perskaitęs Carlyle veikalą "Helden und Heldenverehrung", jis kartą yra pasakęs, kad didvyriai tikrąja prasme — tai kantrybės bei savęs atsižadėjimo didvyriai. Toksai kaip tik ir buvo A. Schweizer, kurs savo gyvenime vadovavosi idealo įkvėpta valia. Kaip toji valia jo gyvenime buvo ryžtinga ir veiksminga, įrodo tarp kitko ir tai, kad, pajutęs, jog tabako rūkymas baigia jį pavergti (nes rūkydavo pypkę net pianinu skambindamas), padėjo perpus išrūkytą pypkę, niekad daugiau jos nepaliesdamas.
Jis ėmėsi to didžiojo artimųjų kančios lengvinimo bei mažinimo darbo, nes, patirties pamokytas, žinojo, kad, jo žodžiais tariant, "ar tikima, ar netikima, tačiau neįmanoma gailestingai artimo meilei pasipriesinti", todėl šiuo ginklu mes laimime žmones. Taip elgėsi jis dar ir todėl, kad, mažiau rūpindamasis krikščioniškąja doktrina, visą krikščionybę suvedė į meilę. Jis sakė, kad "Jėzaus skelbtoji krikščionybė tik per meilę pasiekia sąlytį su Dievu".
Šiame artimo meilės darbe ištikimai jam padėjo žmona, kurią jis buvo vedęs 1912 m. Jo idėjoms pritardama, ji pasiruošė gailestingosios sesers profesijai, talkininkaudama savo vyro gydytojo ir chirurgo darbe. Ji mirė 1957 m., taigi aštuoneriais metais anksčiau už savo vyrą. Jie puikiai sugyveno, nes savo gyvenimu įvykdė Schweizer'io skelbtą dviejų žmonių sugyvenimo pagrindą bei sąlygą: tai nebuvo pasiryžimas vienas kitam gyventi, bet abiejų nusistatymas aukotis tam pačiam kilniam tikslui.
Schweizer buvo ir krikščionybės misijonierius, kai tiems kenčiantiems afrikiečiams skelbė, kad jį pas juos atsiuntė Jėzus Kristus. Pagydytieji, jį pamilę, negalėjo nepajusti meilės ir dėkingumo tam, kuris jiems jį atsiuntė.
1963 m., kai buvo minimas jo didžiojo darbo auksinis jubiliejus, jo ligoninėje buvo 150 lovų raupsuotiesiems ir 350—kitiems ligoniams. Ten jau dirbo 60 gydytojų, kurių pusė buvo juodieji.
Apie Schweizer'į yra parašyta daug knygų. Juo visi krikščionys gali didžiuotis. Jis turėjo krikščionišką širdį, o tokia širdis yra neįkainuojamos vertės.