Spausdinti

NINA GAILIŪNIENĖ

     Dabarties žmogus yra daugiau valdomas impulso, kaip sveiko proto. Svarbius įvykius, turinčius ilgalaikės įtakos, sutinka apatiškai. O kas nors pasakys ausį rėžiantį absurdą ir, žiūrėk, sukelia didelę reakciją.

     Amerika giliai krikščioniška. Pati valstybė pastatyta "under God". Biblija buvo pirmasis vadovėlis viešosiose mokyklose. Todėl išmetimas maldos iš mokyklos buvo pats drastiškiausias įvykis Amerikos istorijoje. Atrodo, kad prieš tokį Vyriausiojo Teismo sprendimą turėjo visi piestu stoti. O praėjo tylomis. Net krikščioniškosios bažnyčios nesipriešino. Žymieji katalikų ir protestantų dvasiškiai pasisakė prieš, kai reporteriai pakišo po nosimi mikrofoną ir paklausė nuomonės.

     "Mes esame populiaresni už Kristų" — žlebtelėjo vienas iš Beatle muzikantų. Oi-joj-joj, koks pasipiktinimas nubangavo per kelis kontinentus! ... Na, ir buvo ko jaudintis, kad pasisekimas apsvaigino jauną vyruką. (Napoleonų, mahometų, kristų ir kitų garsenybių institucijose netrūksta).

     Arba vėl, filosofai tomų tomus prirašė ir teberašo apie Dievą. Vieni Jį teigia, kiti neigia. Niekam dėl to galvos neskauda. O pora galvočių paskelbė įmantrią nesąmonę "God is dead" ir sukėlė visus ant kojų — nuo profesoriaus iki šlaviko.

     Kunigai pamokslus sakė. Laikraščiai rašė. Akademikai paskaitas skaitė. Studentai diskutavo. Kolegijos įvedė teologiškai filosofinį kursą. Vis įrodymui, kad Dievas nėra miręs. Dievo laidotuvių nebuvo. Atseit, pasisekė įtikinančiai įrodyti, kad Jis tebėra gyvas...

     Vietos TV reporteris apklausinėjo kunigą, ministerį, rabiną ir praeivius gatvėje, kokia religijos įtaka yra šiandien žmogaus gyvenime, koks jo santykis su Dievu.

     Atsakymai buvo lėkšti ir banalūs. Ne ką gudresnio pasakė ir dvasiškiai. Jie pabrėžė vieną dalyką, kad Bažnyčios įtaka gyvenime sumažėjo, ir religija pasikeitė savo forma.

     Iš to viso reportažo tik vienas sakinys įstrigo atmintin. "Religija turi išmokyti žmogų, kaip būti laisvu". Nors buvo pasakyta rabino, bet priminė Kristaus žodžius: "Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8, 32).—

     Žydai buvo buvę Babilonijos ir Egipto vergijoje, bet į Kristaus pareiškimą atsiliepė su nuostaba. "Mes Abraomo ainiai ir niekados nesame buvę vergai". Atseit, ir vergijoje žmogus pasilieka laisvas savo dvasia. Tačiau Dievo akyse yra ir kitokia vergija. "Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas" (Jn 8, 35).

     To nesuprato Kristaus laikų žydai. Dar mažiau nori tai suprasti šių dienų žmogus. Priešingai, daugybė nuodėmių yra daroma, norint pabrėžti žmogaus asmeninę laisvę.

     Šiandieninė visuomenė seksualizmu praneša Sodomą ir Gomorą. Kinus užplūdo pornografiniai filmai. Pornografinės literatūros išeina šimtais tūkstančių egzempliorių ir vis dar nepasotina rinkos. Dygsta kaip piktžolės "masažo salionai" vyrams, kur jaunos merginos masažuoja visą kūną...

     Seni susimeta gyventi finansiniais sumetimais. Jauni — meilės vardan. Homoseksualistai kuria savas šeimas (vyrai su vyrais ir moterys su moterimis) ir reikalauja įstatymais jas pripažinti. Drąsieji net mėgina gauti bažnytinį "santuokos" palaiminimą.

     Su tuo pačiu asmeninės laisvės plakatu vienos moterys žygiuoja į abortų klinikas, kitos veržiasi prie altorių užimti kunigų, ministerių ir rabinų vietas.

     "Aš esu laisvas ir darau ką noriu. Kas man gali uždrausti?!" Tai vienintelis dėsnis, kurį žmogus pripažįsta, pagal jį gyvena ir juo viską pateisina. Tos laisvės vis daugiau ir daugiau sau reikalaudamas ir ją demonstruodamas, žmogus priėjo prie to, kad atsidūrė pirmoje vietoje, centre. Dievas — antroje vietoje... Per stipriai pasakyta? Nemanau. Gyvenime nuodėmės sąvoka daugiau neegzistuoja. Negalima žudyti, plėšti, vogti, padegti ar kitaip sunaikinti nuosavybę, nes yra nusikaltimas prieš valstybės įstatymus. Bet seniai negirdėti, kad minėtų ir daugelio kitų veiksmų žmogus negali daryti, nes yra nuodėmė.

     Mažai pagarbos Dievui liko ir bažnyčioje. Buvo laikomos mišios kolegijos studentėms. Salė ėjo bažnyčios pareigas, o mažytis stalas — altoriaus. Vienoje jo pusėje sėdėjo jauna vienuolė. Grakščiai koją užmetusi ant kojos, dėvėjo sijonuką gerų keturių colių virš kelių. Joks ženklas, apranga ar laikysena nė iš tolo neišdavė, kad ta graži mergina buvo vienuolė. Kitoje "altoriaus" pusėje dvi studentės visu ilgiu kniūbščios tysojo ant grindų, pasirėmusios ant alkūnių, tarsi būtų paplūdimyje. Apie 60 studenčių sėdėjo ant grindų. Kelios su gitaromis.

     Atėjo ir praėjo evangelija... konsekracija. .. Viešpaties malda sukalbėta. Niekas nei stojo, nei klaupė. Nė viena nepajudėjo iš mišių pradžioje užimtos savo pozicijos.

     Pagaliau atėjo laikas palinkėti taikos. Kad sukilo studentės ant kojų! O koks judėjimas, koks bruzdėjimas! Praėjo daug laiko, kol mergaitės išsibučiavo, išsiglebėsčia-vo, lyg būtų metų metus nesimačiusios. Priėmusios komuniją, studentės vėl grįžo į pirmykštes pozicijas. Kas sėdėjo — atsisėdo; kas gulėjo — atsigulė. Taip — atsigulė ir gulėjo...

     Jeigu kas būtų pasakęs, kad tose mišiose taikos palinkėjimas buvo esminė dalis, studenčių reakcija būtų buvusi pikta. O tačiau visa nuotaika ir dalyvaujančių elgesys tą faktą ypatingai išryškino.

     Amerikietis kunigas panašius įspūdžius aprašė U.S. Catholic žurnale. Jis laikė mišias gimnazijos mankštos salėje 400 mokinių, kurie taip pat įvairiose pozicijose sėdėjo ant grindų ir sukilo tik "taikos pasisveikinimui" ir komunijai pasiimti. Konsekruotos komunijos keturiose mažytėse pintinėlėse buvo padėtos salėje strateginėse vietose. Atėjus komunijos laikui, kiekvienas nuėjo prie artimiausios ragažėlės ir pasiėmė komuniją, lyg būtų paprasčiausias sausainėlis. Kunigą pritrenkė stoka bent mažiausios pagarbos, tiek komuniją priimant, tiek ją priėmus.

     Kodėl šiandien Kristui rodoma mažiau pagarbos, kaip žmogui? Paklausk jaunimą ir gausi atsakymą, tiesa, labai naivų ir paviršutinišką. Girdi, Kristus, gyvendamas žemėje, nereikalavo sau garbės. Gyveno ne imperatoriaus rūmuose, o molinėje staliaus trobelėje. Dėvėjo ne šilko tuniką, auksu puoštą, o savo motinos rankų darbo drabužį. Mokinius pasikvietė ne iš turtingų ir mokytų, o bemokslius ir beturčius. Gyveno tarp paprastų žmonių. Mirė tarpe nusikaltėlių. Atseit, kam Jam pagarba dabar?

     Prileiskime, kad pagerbdamas juodą darbą, Amerikos prezidentas vieną dieną kasa anglis, o Anglijos karalienė sodina daržus. Negi angliakasiai ir kaimo merginos pamirštų tą dieną, kas jų bendradarbiai yra? Kokiose aplinkybėse jie bebūtų, vis tiek pasiliktų prezidentas ir karalienė. Kaip tokie, jie būtų atitinkamai kiekvieno respektuojami. Argi neturėtų daugiau būti respektuojamas Kristus, kuris apie save pasakė: "Man yra duota visa valdžia danguje ir žemėje"?! Nenuostabu, kad garsioji mistike šv. Teresė melsdamosi kreipdavosi į Kristų su pagarba, derančia tik monarchui — Jūsų Didenybe.

     Tuo tarpu šiandien yra aiški tendencija Kristų laikyti tik buddy-buddy. Buvusius bažnytinius himnus išstūmė populiarios pop songs, visur dainuojamos per jaunimo mėgstamas Folks Mass. Tose "giesmėse" apie Dievą nė užuominos. Jose apdainuojamas žmogus su savo vienatve, skausmu, ilgesiu, meile ir džiaugsmu.

     How many roads must a man walk down
     before you call him a man?
     How many seas must a white dove sail
     before she sleeps in the sand?

The answer, my friend,
is blowing in the wind
The answer is blowing in the wind.

     Viena pažįstama amerikietė rašo laiške, kad ji gavėnios metu ėjusi į Rytų apeigų mišias, nes šita "giesmė" pavertusi jos parapijoje mišias į "joke Mass"... Melodija ir žodžiais ta "giesmė" dar viena iš gražiausių. Žmogus pasijunti esąs prie jūros...

     Nenuostabu, kad jaunimas nenoromis eina į bažnyčią. Esą, geriau galima melstis gamtoje ar savo paties kambaryje. O atėję į bažnyčią, irgi ieško ne tiek Dievo, kiek įsijautimo "į brolišką bendruomenę".

     Nuo mažų dienų vaikai stengiasi patvarkyti tėvus pagal savo norus. Kartais pasiseka. Tėvas atsižada savo teisių ir pasidaro vaikų "draugu". Vaikų psichologija teigia ir gyvenimas patvirtina, kad vaikai, praradę tėvą ir įsigiję jo vietoje "draugą", pasidaro nelaimingi. Jiems reikalingas autoritetas, atrama, tvirta ranka, pastovi valdžia. To netekę tėvo asmenyje, vaikai pradeda ieškoti kur nors kitur. Dažniausiai labai nesėkmingai.

     Panašiai yra atsitikę su jaunais krikščionimis. Nukėlę Kristų nuo Jam priklausančio piedestalo ir pavertę į savo "buddy", neteko autoriteto ir herojaus. Neteko Dievo, nes Dievas negali būti iš lygiųjų tarpo. Jis turi būti didesnis už žmogų. Tai įgimtai dvasinei reikmei patenkinti jauni krikščionys pradėjo ieškoti Dievo už krikščionybės ribų. Į madą įėjo Rytų religijos.

     Teko sutikti hindu religijos vienuolius. Jauni, liesi, pablyškusiais veidais. Galvos nuskustos. Balti rūbai primena savo stiliumi indžiu sari. Platina literatūrą ir siūlo praeiviams "taikos maisto". Jeigu, paėmęs sau-lėgražos sėklą, turi noro klausyti, vienuolis kantriai ir entuziastiškai aiškina apie hindu dievą Krishna.

     Taip ir norisi pasakyti: "What's wrong with Jesus Christ? At least, He is an historical person, while Krishna is only a mythological being". Bet jaunuolio veide tiek daug dvasiškumo, kurio negalima negerbti. Tokį sudvasintą veidą turėdavo katalikų vienuoliai ir vienuolės. Jis įgyjamas savęs išsižadėjimu, pasninku, malda ir meditacija.

     Katalikų vienuolynai tuštėja. Yra ordinų, iš kurių pasitraukė ketvirtadalis ar net ir trečdalis vienuolių. Likusieji regulas švelnina. Griežti pasninkai, ilgos maldos, meditacija, privaloma tyla nyksta. Vienuoliai ir vienuolės jau ne tik apranga ir laikysena, bet ir gyvenimo būdu stengiasi nesiskirti nuo gyvenančių šiapus vienuolynų sienų.

     O tie jauni "hindu vienuoliai" pasirinko griežtą asketinį gyvenimą. Gaila jų jaunystės, paukotos mitologiniam dievui Krishna.

     Ar ne gyvenimo ironija? Šiandieninis žmogus reikalauja "numitologinti" šv. Raštą. Mat, jo kritiškas protas kai kurių paslapčių negali priimti už tiesą. Bet be jokios kritikos tiki mitologines religijos dievybes...

     Neranda penkių minučių laiko ryto ir vakaro asmeninei maldai. Bet labai ištikimai daug laiko skiria transcendentinei, joginei ar kitokiai meditacijai. (Reikalaujamas transcendentinės meditacijos minimumas 20 minučių rytą ir vakare, kad žmogus pajustų jos įtaką).

     Tik ranka numoja, kai krikščioniškosios religijos pataria pasninkauti bent gavėnios metu. Esą sunku, o naudos jokios. Be išsisukinėjimų įstengia susilaikyti nuo mėsos, svaigiųjų gėrimų, tabako, kavos, arbatos, stiprių prieskonių, kai to reikalauja Rytų religijos...

     Piestu stoja prieš krikščioniškųjų religijų reikalavimą gerbti žmogaus gyvybę — nedaryti abortų. Girdi, tai asmeninės laisvės pažeidimas. O paklusniai pasiduoda Rytų religijų reikalavimui gerbti gyvulių gyvybę — jų nežudyti maistui. Kad reikia būti vegetarais, nelaiko asmeninės laisvės pažeidimu. ..

     Šiandieninis žmogus su desperatišku užsidegimu ieško "peace of mind" — vidinės ramybės. Kristaus asmenyje krikščionybė turi tos ramybės šaltinį. "Ramybę jums palieku. Savo ramybę aš jums duodu" (Jn 14, 27). Bet žmogus, nusigręžęs nuo to šaltinio, pats kasa duobutes ir ieško tą dvasią gaivinančio vandens. Be sėkmės!

     Vieni sėdi valandas, įbedę akis į savo nuogo pilvo "guziką" a la Budha... Kiti, sekdami Indijos jogus, surangę kojas į lotoso poziciją, spokso į kojų pirštus... Treti mėgina atsipalaiduoti nuo aplinkumos, vis kartodami tą patį liūliuojančių garsų žodį, gautą (už 120 dolerių!) iš transcendentinės meditacijos guru...

     Pastangos didelės. Vaisių jokių. Kodėl taip yra? Atsakymas aiškus. Tik jis randamas ne "blownig in the wind", bet Šv. Rašte. Kad žmogus pajudintų kalną, užtenka jam tik garstyčios grūdo didumo tikėjimo dideliu Dievu. Bet šiandieninis žmogus, pasirinkęs mažą Dievą, turi nuversti kalną, kad pajudintų garstyčios grūdą...