Spausdinti

KODĖL VAIKAS BLOGAI MOKOSI?

     Perskaitęs panelės Želvytės straipsnį (L.L. 1974 m. lapkričio mėn.) “Kodėl vaikas blogai mokosi”, turiu pastebėti, kad ji nuodugniau nagrinėja tik vieną blogo mokymosi priežastį — protinį atsilikimą. Kitą priežastį — tingėjimą tik netiesiogiai, prabėgomis pamini. O dar kitą dažną priežastį — kad mokytojai ir jų mokymo būdas vaikui nesukelia reikiamo įdomumo ir dėmesio, ji visai nutyli. Gal tai yra suprantama, žinant, kad straipsnis rašytas ne pedagogės, bet gydytojos. Taip pat galima manyti, kad ji neturi savo vaikų, nes iš pavardės matyti, kad yra panelė.

     Paprastas tingėjimas, kurio priežastis nėra protinis atsilikimas ar šiaip fizinis defektas, yra labai dažna vaiko blogo mokymosi priežastis.

     Toks tingėjimas dažniausiai įsigali pirmaisiais mokykliniais metais, tėvams pro pirštus leidžiant pamokų paruošimą. Tai paprastai išplaukia iš tėvų, o kartais ir iš mokytojų pažiūros, kad pirmieji metai nesą taip svarbūs, kaip aukštesnieji skyriai ar gimnazija, todėl nėra reikalo pačioje pradžioje vaiko per daug spausti. Vaiko palinkimas į tingėjimą toliau auga, kai jis pajunta, kad nėra jokių bausmių ar nemalonumų, kai jis neparuošia užduotų pamokų ar kitų įsipareigojimų. Tad, gal būt, esminė vaiko tingėjimo priežastis yra drausmės stoka namie ir mokykloje.

     Kita blogo mokymosi priežastis yra mokytojo nesugebėjimas įdomiai išaiškinti mokomąjį dalyką. Čia galima pasakyti, kad visai nėra “įdomių” ar “neįdomių” dalykų. Dalyko įdomumas ar neįdomumas priklauso nuo mokytojo vartojamo metodo. Geras mokytojas ir “neįdomų” dalyką gali padaryti įdomų.

     Nors panelė Želvytė savo straipsnyje pastebi, kad silpnai besimoką vaikai turi būti ištirti ir turi būti nustatyta jų blogo mokymosi priežastis, t.y. ir ji sutinka, kad ne visuomet protinis atsilikimas ar koks fizinis defektas yra toji priežastis, bet vis dėlto į šią prabėgomis paminėtą pastabą daugelis skaitytojų neatkreips dėmesio. Straipsnis kai kuriems skaitytojams galėtų sudaryti įspūdį, kad, jei tavo vaikas blogai mokosi, tai gali būti tikras, kad jis yra atsilikusio proto arba bent turi kokį fizinį negalavimą. Toks įspūdis, be abejo, būtų klaidingas. Tad šio mano rašinėlio tikslas ir yra atkreipti skaitytojų dėmesį, kad klaidingai neinterpretuotų panelės Želvytės straipsnio.

Šiaurėupio Žvejys

KUR DINGO KLAUSIMAI?

Gerbiamoji Redakcija,

     “Laiškus Lietuviams” skaitau jau labai seniai. Viskas man juose patinka, bet pasigendu vieno dalyko — klausimų ir atsakymų. Pirmiau jų būdavo, dėl ko nededate dabar? Man atrodo, kad klausimų ir atsakymų forma yra labai gera išsiaiškinti įvairiausioms problemoms.

     Šia proga norėčiau padėkoti už “Kalbos” skyriaus įvedimą. Pirmiau skaičiau “Gimtąją Kalbą”, o kai ji nustojo ėjusi, labai nuliūdau. Tačiau dabar jau nėra ko liūdėti — jūsų žurnale įvestas kalbos skyrius tą spargą gana gerai užkiša. Pasakysiu, kad šis skyrius gal yra net naudingesnis už buvusią “Gimtąją Kalbą”, nes ten daugiausia būdavo ilgi, moksliški straipsniai, kurie eiliniam skaitytojui gal būdavo ir ne visai suprantami, ir nelabai naudingi. O čia, jūsų kalbos skyriuje, labai paprastu, visiems suprantamu būdu skaitytojams primenama dažniausiai jų daromos kalbos klaidos. Šį skyrių skaitydamas nemažai išmokau. O kad jį uoliau pradėtų skaityti ir kai kurių mūsų laikraščių redaktoriai bei bendradarbiai! Juk visi, kas tik šiek tiek domisi mūsų kalba, mato, kiek mūsų spaudoje yra labai grubių kalbos klaidų, kurios nuolat kartojamos.

     Dar kartą už šį skyrių labai dėkoju ir linkiu, kad jis nežūtų, kaip jau yra pražuvęs klausimu ir atsakymu skyrius.    

Skaitytojas

Mielasis Skaitytojau,

     Gal ne skaitytojai, o redakcija turėtų klausti, kur dingo klausimų ir atsakymų skyrius.

     Juk klausimus siunčia skaitytojai. O kai nėra klausimų, tai nėra nė atsakymų. Pirmiau žmonės viskuo labiau domėjosi, o dabar lyg ir apsnūdo. Redakcija labai laukia, kad skaitytojai palaikytų glaudesnius ryšius: klaustų, teirautųsi, reikštų savo pageidavimus. Todėl Jums už šį laiškelį esame labai dėkingi.

     Kalbos skyriaus nemanome panaikinti. Daugelis skaitytojų ji labai giria. Šį skyrių įvedėme 1970 metais, tad dabar jau šešti metai jis gyvuoja. Per praėjusius penkerius metus daug jame buvo rašyta apie mūsų dažniausiai daromas kalbos klaidas. Daugelis tuo pasinaudojo, bet Jūs teisingai sakote, kad net kai kurie mūsų laikraščių ar žurnalų redaktoriai nepakankamai rūpinasi kalbos grynumu. Dabar jau mes turime ir gerų žodynų, ir gramatikų, bet kai kurie redaktoriai ir žurnalistai jų visai neturi, nes mano pakankamai moką savo gimtąją kalbą. Deja, tas manymas neatitinka tikrenybės. Mums visiems reikėtų labiau sukrusti švarinti savo kalbą, kuri ypač čia, išeivijoje, nuolat vis labiau skursta ir menkėja.

     Dabar keliuose paskutiniuose numeriuose nerašėme apie kalbos klaidas, bet pateikėme eilę įvairių vaizdingų posakių praturtinti kalbai. Vyresniesiems daugumas tų posakių yra girdėti, bet gal jau pamiršti, o jaunimas juos, tur būt, girdi pirmą kartą. Jaunimui jie patinka. Jis prašo, kad ir daugiau panašių posakių duotume.