Spausdinti

A. Protas

     Jeigu kuris nors žmogus tvirtina, kad visada sako tiesą, žinokite, kad yra ne taip. Psichologai ir psichiatrai yra įrodę, kad tokių žmonių praktiškai nebūna. Todėl galima kalbėti tik reliatyviai apie nemeluojančius.

     O kaip vaikai? Ar jie meluoja? Priešmokyklinio amžiaus, maždaug iki penkerių metų, vaikai nemeluoja. Nors ir jie pasako netiesą, tačiau pasako, to nežinodami, be jokio tikslo apgauti.

     Vaiko fantazija yra labai gyva, o atskiri mąstymo elementai ir logika dar nepakankamai išvystyti. Ir kai toks vaikas suklysta, pasako ne taip, kaip yra, "išsigalvoja ką nors", tai dar nereiškia, kad jis meluoja. Mažamečiai vaikai kai kada savo norus sutapatina su tikrove ir net patys pradeda tuo tikėti. Blogai, jei tokie vaikai baudžiami, vadinami melagiais, nes bausti nėra už ką — jie nieko bloga nepadarė. Ateis laikas, paūgės ir ims suvokti, kad tik įvykdyti norai tampa tikrove. Mažų vaikų kalbose gali realizuotis jų baimės; t.y. tas, ko jie labai bijo, jiems atrodys, kad jau įvyko. Taip, pavyzdžiui, vienas vaikas labai bijojo sudaužyti pieno buteliuką ir vieną dieną pasakė savo tėveliams verkdamas, kad jį sukūlęs. Nustebę tėvai rado buteliuką visiškai sveiką.

     Daugelis vaikų iki penkerių metų amžiaus nesugeba skirti sapno nuo tikrovės. Todėl jie gali papasakoti sapną kaip tikrą, įvykį.

     Kita vadinamo netikrojo vaikų melo priežastis yra nesugebėjimas tiksliai lokalizuoti įvykių laike. Kai vienas tėvas parvedė savo mažametį sūnelį iš darželio, pastarasis papasakojo, kad eidami sutiko kaimynų mergaitę, kuri jam parodžiusi liežuvį. Kai tėvas pasakė, kad nieko panašaus nebuvę, tada paaiškėjo, jog toks įvykis iš tikrųjų buvo, tačiau ne tą dieną, o maždaug prieš savaitę.

     Iš kitų priežasčių būtų galima paminėti nesugebėjimą atskirti esminių požymių nuo neesminių, žinių stoką, daiktų ir reiškinių pažinimo ribotumą. Didelės reikšmės turi vaikiški jausmai ir troškimai, kurie savotiškai nuspalvina jų pasisakymus. Kai mano ketverių metų sūnus Mindaugas po pasivaikščiojimo su manim pasigyrė mamytei, kad meškere pagavęs upėje žuvį, aš žinojau, kad jis nemeluoja, nes pats mačiau, kaip jis "meškeriojo". Mindaugėlis pririšo prie pagalio virvutę ir ilgokai laikė ją įmerkęs į upės vandenį. Vėliau, radęs prie kranto negyvą žuvytę, paėmė ją į rankas, žaidė, visur su savimi nešiojosi ir buvo labai patenkintas.

     Vėliau atsiranda jau ir tikras melas. Dažnai vaikas meluoja iš baimės. Jis bijo bausmių, ypač fizinių. Šią ligą gydo sveika šeimos atmosfera, supratingumas, pasitikėjimas, tėvų pavyzdys. Teisingai auklėjant, galima pasiekti, kad vaikas nebijotų pasakyti, jei jis nusikalsta, gauna blogesnį pažymį ir pan. Kiti meluoja iš gėdos. Iš tikrųjų ne vienam žmogui kartais tenka gėdytis vieno ar kito savo poelgio, tačiau reikia turėti drąsos prisipažinti. Jau ir vaikas turi mokytis nugalėti savo tuštybę ir neįsižeisti, kai yra teisėtai kritikuojamas.

     Dažniausia melo priežastis yra nesveiki tarpusavio santykiai tarp tėvų ir vaikų, tarp vaiko ir jo broliukų ar sesučių. Meluodamas vaikas nori kompensuoti savo mažavertiškumą, siekia didesnio pripažinimo. Kiti vaikai meluoja, norėdami būti dėmesio centre. Jiems patinka, kai klausytojai jais žavisi, nori pasirodyti sumanūs, drąsūs, verti pagyrimo. Be to, melo priežastis gali būti kai kurie susirgimai. Dažnai meluoja vaikai, kuriems vystosi patologiniai charakterio bruožai.

     Tėvams svarbu išaiškinti melo priežastis ir pagal galimybę jas pašalinti. Tai padės daugiau, negu tiesioginiai priekaištai, barimai ir bausmės, kurios nepakerta melo šaknų, o tik sudaro sąlygas dar labiau joms keroti. Yra dvi pagrindinės neteisingos tėvų reakcijos į vaikų melą. Vieni tėvai nekreipia dėmesio, žiūri į tai labai nuolaidžiai, girdi, visi vaikai meluoja. Kiti priešingai — per daug dramatizuoja vaikų melą — laiko tokius vaikus dideliais nusikaltėliais, grasina pataisos namais, stipriai baudžia. Šios abi tendencijos yra kraštutinės ir blogai veikia vaikų psichiką.

CleoO� aJ0� ���negrė. Jos vaidmuo gabiai atliekamas, laimi žiūrovų simpatijas. Ji begalinės drąsos, mikli karati kovotoja, gera šaulė, puiki automobilio vairuotoja, sugebėdama nugalėti šimtus kliūčių automobiliu bebėgdama nuo narkotikų platintojų.

 

 

     Taip pat filme vaizduojama baltaveidė dama, padugnių namo ir narkotikų lizdo laikytoja, baltieji policininkai — neigiami tipai, nors vyriausias policijos valdininkas padorus. Apskritai, filmas daugiau palankus negrams, kaip baltiesiems, nors parodo gerų ir blogų tipų iš abiejų rasių. Jame yra nemažai nužudymų ir žiaurumų, užtat jis tetinkamas suaugusiems ir tai su kai kuriais rezervais. Nors nėra jame nešvankumų, bet brutalaus žiaurumo gana gausu.

5 FINGERS OF DEATH

     Tai spalvotas Warner Brothers filmas, vaizduojąs dvi japonų karati ir panašias sportų mokyklas, kurios savo tarpe ne tik konkuruoja ir lenktyniauja, bet net, galima sakyti, kariauja, ir tai vienai iš jų panaudojant brutalius užpuolimus, konkurentų sužalojimus, net nužudymus. Yra filme ir romantiškos meilės, bet daugiau muštynių, grumtynių ir žiaurumų. Tauresnysis herojus pasiekia pergalę, bet apskritai filmas savo mušeikišku žiaurumu palieka gana slegiantį įspūdį, nors gašlumo scenų jame ir nėra. Matydamas šį filmą, žiūrovas galės susipažinti su karati ir artimų sporto šakų pasireiškimu rungtynėse, išvirstančiose, deja, į kruvinus iškrypimus. Bet jei kas ir nematys šio filmo, didelio nuostolio neturės.

BLOOD ON THE SUN

     Taiwano kinų gamybos filmas, vaizduojąs sunkiąsias Kinijos dienas japonų okupacijos metu. Kinų patriotai organizuoja pogrindžio veiklą, treniruoja savo vyrus partizaninėm kautynėm, ruošiasi sukilti prieš okupantus. Japonai, siekdami užakcentuoti savo pirmavimą, organizuoja sportines rungtynes tarp rinktinių Japonijos čempionų ir kinų savanorių, kurie išdrįsta su jais grumtis. Čia su dideliu vikrumu ir jėga atliekami karati, džiudžitsu ir ristynių numeriai. Į tai daugiausia filmas ir koncentruojasi, todėl jame daugiau sportinės akrobatikos, kaip vaidybos laimėjimų. Ryškiai pasirodo vadovaujančiame vaidmeny jauna kinų moteris. Apskritai filmas gana žiaurus, su daugeliu kruvinų muštynių ir mirčių.

BLOOD ON THE DRAGON

     Patriotinis Taiwano kinų filmas, panašiai kaip ir “Blood on the Sun”. Kaip ir pats pavadinimas pasako, gana žiaurus — su kruvlnomis grumtynėmis tarp patriotų kinų ir okupantų mongolų. Filme išryškintas mongolų žiaurumas ir gilus kinų patriotinis pasišventimas. Tikrovės nelabai paisoma. Vienas kinas ar maža jų grupelė ištaško ginkluotą mongolų būrį. Filme taip pat gana daug sportinės akrobatikos, besireiškiančios karati, džiudžitsu ir panašių numerių panaudojimu. Filmo slinktis gyva ir intriguojanti, nors vaidybos gilumu nepasižyminti.

THE KLANSMAN

     Paramount filmas, susuktas pagal W. B. Huie romaną apie Ku Klux Klano baltaisiais apsiaustais narius ir jų grumtynes su savo teisių reikalaujančiais negrais, kuriuos agituoja iš toliau atvykstantieji negrai ir baltieji studentai. Filmas vaizduoja tariamus prieš keliolika metų įvykusius dalykus, bet perteikia juos dabarties nuotaikomis. Yra keletas stipresnių aktorių. Richard Burton vaizduoja pietietį džentelmeną, reiškiantį simpatijas negrų teisėms, Lee Marvin vaidina svyruojantį, bet vis dėlto teisingumo kryptimi pasinešantį šerifą,o J. Simpson čia jau su priemonėmis nelabai tesiskaitąs negrų militantas, o Cameron Mitchell yra šerifo pavaduotojas ir Ku Klux Klano narys, nevengiąs kietų priemonių, net ir pastangų negrę brutalia prievarta priversti nusilenkti.

     Filmas apskritai nekokios vertės vaidybiniu atžvilgiu, dar blogesnis moraliniu: moterų skriaudimas, kastravimas, žudymai, rasinis teroras, jokių svarbesnių rasinių sprendimų neiškėlimas yra paveikę, kad filmas yra įtrauktas į nevertų žiūrėti sąrašą.

2001: A SPACE ODYSSEY

     Fantastinis filmas apie tarpplanetines erdvių keliones. Įvairiausios keistos išvaizdos erdvių laivai, svorio nejutimo pavaizdavimas, užšaldytų keleivių “karstai” ir kiti išsvajoti dalykai. Neįprastų keistenybių mėgėjams filmas gal ir bus intriguojantis, bet daugumui žiūrovų — kiek nuobodus, nes koncentruojamasi ne į vaidybos dramą, o į erdvių kelionių nuotykius, kurie nėra jau čia taip labai idomūs.

Juozas Prunskis