BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
XXIV. MISIJOS IR REKOLEKCIJOS
Misijos yra pamokslų, instrukcijų ir religinių pratimų eilė, skirta dvasiniam tikinčiųjų atsinaujinimui. Pamokslais ir pamokymais misijonieriai stengiasi išaiškinti tikintiesiems pagrindines tikėjimo tiesas, surištas su kasdieniu gyvenimu. Misijos paprastai užsitęsia savaitę ar dvi, išjudina tikinčiuosius iš dvasinio letargo ir kartais nulemia dalyvaujančių gyvenimą. Esant didesniam dalyvių skaičiui, jos vedamos moterims, vyrams ir vaikams atskirai. Dažniausiai misijonieriai esti vienuoliai. Bažnyčios nuostatai reikalauja, kad kiekvienoje parapijoje bent kas dešimtais metais būtų vedamos misijos.1
Pirmieji misijonieriai buvo domininkonai ir pranciškonai. Jie kovojo prieš anų laikų erezijas, aiškino paprastas tikėjimo tiesas masėms ir stengėsi pagyvinti religinį ir dorovinį tikinčiųjų gyvenimą. Šešioliktame šimtmetyje prie domininkonų ir pranciškonų prisijungė tėvai jėzuitai ir tėvai kapucinai. Tėvai kapucinai stengėsi kiek galima arčiau sekti šv. Pranciškaus Asyžiečio pėdomis, dėvėjo skirtingus nuo pranciškonų rūbus ir garsėjo liaudžiai pritaikintais pamokslais bei paprastu gyvenimu. Vesdami misijas, tėvai jėzuitai laikydavosi pagrindinių šv. Ignaco Lojolos parašytų rekolekcijų minčių, derindamiesi prie dalyvaujančių išsilavinimo, luomo ar profesijos. Matant didelę misijų naudą, devynioliktame šimtmetyje kūrėsi pasauliečių kunigų sąjungos, kurios, patvirtintos ir prižiūrimos vyskupų, vesdavo misijas.2
T. Juozas Venckus, S.J.
Žymiausias misijonierius Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo T. Kazimieras Kudirka. Tas uolus kapucinas gyveno Ukmergėje, stengėsi atkurti Lietuvos kapucinų provinciją ir išgarsėjo savo iškalbingais pamokslais. Jis aplankė ir JAV lietuvių parapijas. Nenorėdamas grįžti į savo provinciją ir nesutardamas su vokiečiais kapucinais, įsikūrusiais Plungėje, jis išstojo iš kapucinų ordino ir mirė pasauliečiu kunigu.
T. Kazimiero Kudirkos gražiai pradėtą misijų darbą tęsė T. Jonas Bružikas ir kiti tėvai jėzuitai. Pabaigęs naujokyną ir pakartojęs filosofijos studijas Valkenburgo kolegijoje, 1928 m. T. Bružikas grįžo į Lietuvq, tapo Kauno Jėzuitų Gimnazijos direktorium bei "Žvaigždės" redaktorium ir, atitrukdamas nuo direktoriaus ir redaktoriaus darbų, pradėjo vesti misijas bei rekolekcijas.
Pirmąsias trejas misijas T. Bružikas vedė Miroslave (Slabadoje), Šakiuose ir Nemunaityje jau 1926 m.3 Tais mokslo metais vien tik T. Bružikas aplankė 11 Lietuvos miestų ir pravedė juose 15 misijų bei rekolekcijų. Jis galėjo tai padaryti, nes švietimo ministeris Leonas Bistras atleido jį laikinai nuo einamų gimnazijoje pareigų. Tais pačiais metais T. A. Fengeris pirmą kartą lietuvių kalba pravedė du kursus rekolekcijų mokiniams ir vieną kursą seselėms. T. Kipas pravedė du kursus rekolekcijų Kauno suaugusiųjų mokykloms (Pavasarininkų gimnazijai, Saulės mergaičių mokytojų seminarijai, S. Daukanto mokytojų seminarijai ir Technikos mokyklai,4 vieną kursą karininkams Šančiuose ir Karo Mokyklai bei vieną rekolekcijų kursą Aušros gimnazijoms, Prekybos mokyklai, progimnazijai ir Seselių Kazimieriečių gimnazijai. T. B. Andruška pravedė keletą rekolekcijų kursų kunigams ir vieną kursą seselių širdiečių mokytojų seminarijai, o T. Südhofas du kursus vokiečių kalba. Negalėdamas patenkinti visų prašymų, T. Kipas buvo priverstas siųsti kl. A. Mešlį vesti rekolekcijų vienoje gimnazijoje, kurios direktorius buvo kunigas. Tas kunigas taip T. Kipui pareiškė: "Verčiau tegul rekolekcijas praveda jūsų klierikas, negu kito ordino kunigas".5
Kad nereikėtų kiekvienais metais kreiptis į švietimo ministerį, pats respublikos prezidentas A. Smetona, prašomas T. Kipo, leido T. Bružikui pasilikti Kauno Jėzuitų Gimnazijos direktoriaus titulą ir bet kada vesti misijas. Matyt, kad ir jis vertino T. Bružiko apaštalavimo darbą.
Gavęs tokį prezidento leidimą (1929.X.8), T. Bružikas pasidarė gimnazijoje retu svečiu. Jis parvažiuodavo į Kauną porą kartų į mėnesį, pasirašydavo tuščius gimnazijos blankus, suredaguodavo naują "žvaigždės" numerį ir vėl skubėdavo į provinciją vesti misijų. Taip jis darbavosi per 5 metus. Prašomas JAV lietuvių kunigų, kurie girdėjo jo pamokslus, ir gavęs vyresniųjų leidimą.
1931 m. rugpiūčio 7 dieną T. Bružikas išvyko į JAV vesti misijų lietuvių parapijose. Su savim pasiėmė 4 tonas knygų, kurias tikėjosi išplatinti.6
Atvykęs į JAV, T. Bružikas visų pirma išsiuntinėjo knygas į didesnes lietuvių kolonijas, paskui ryžosi važiuoti į Čikagą, iš kur gavo daug kvietimų vesti misijas. Pakeliui stabtelėjo Eyton, Pa., kur pravedė misijas mažoje lietuvių parapijoje. Pasiekęs Čikagą, nuvyko į Cicero, Ill., kur tuo metu šv. Antano parapijoje vedė noveną kun. Antanas Petrauskas, MIC. Vos pasibaigus novenai, uolus klebonas Jeronimas Vaičiūnas paprašė T. Bružiką pradėti misijų savaitę vyrams. Kadangi misijos pasisekė labai gerai, tuojau ir kiti kunigai kvietė T. Bružiką į savo parapijas. "Ir taip savaitė po savaitės vyko misijos, nežiūrint, ar laikas patogus, ar ne, ar pavasaris, vasara, ruduo ar žiema".7 Su knygų platinimu buvo kiek sunkiau, nes žmonės daugiausia buvo beraščiai, o čia gimęs jaunimas nesidomėjo lietuviška spauda. Tačiau per šešerius metus T. Bružikas išplatino net 5 tonas knygų. Labiausiai žmonės mėgo jo paties parašytą 61 puslapio knygelę, vardu "Jėzaus Širdis ir Šeimyna". Mėgstama buvo ir T. Kazimiero Kudirkos maldaknygė "Atlaidų Šaltinis".
Jėzuitų ordino nuostatais, kiekvienas Jėzaus Draugijos narys turi kasmet duoti T. Provincijolui savo darbų apyskaitą. Sužinojęs, kad T. Bružikas per vienerius metus pravedė 46 savaites misijų, Čikagos provincijos provincijolas parašė T. Kipui laišką, kad nustatytų T. Bružikui misijų skaičių. T. Kipas įsakė T. Bružikui 6 savaites vesti misijas, o septintą savaitę ilsėtis. "Bet ir taip susidarydavo per metus apie 43 savaitės misijų, kartais mažiau; bet aplamai per tuos šešerius metus peršoko 200 savaičių misijų ir apie ketvirtį milijono išpažinčių".8
Vesdamas misijas Mont Carmel, Pa., parapijoje, kur klebonavo kan. Juozas Končius, T. Bružikas praturtino savo misijų metodą vienu gražiu elementu. Misijos Mont Carmel pasitaikė gegužės mėnesio pradžioje. Moterų savaitė baigėsi Motinos dieną.
Misijonierius ragino moteris, kad eitų Komunijos su dukterimis, prisisegusios gyvų gėlių prie krūtinės. Štai T. Bružiko žodžiai apie susidariusia nuotaiką: "Buvo nepaprastai jaudinantis vaizdas. Motina viduryje, dukros iš šalių ėjo ir ėjo visa bažnyčia prie Dievo stalo. Prieš šv. Komuniją misijonierius jautriais žodžiais prakalbėjo į dukteris ir motinas, kad dukterys klausytų savo motinų, o motinos gražiai auklėtų savo dukteris. Atėjus vyrų sekmadieniui, buvo pamėginta ir su vyrais panašiai. Su vyrais irgi labai gražiai pasisekė. Dabar atėjo misijonieriui mintis, dėl ko atskirai daryti? Ar ne gražiau būtų, kad visa šeima eitų kartu prie Dievo stalo: tėvai iš kraštų, o vaikai vidury. Pamėgino, ir puikiai pasisekė. Vieni kitus atsiprašė ir prižadėjo ateityje gražiai šeimoje gyventi. Vyras ir žmona atnaujino moterystės priesaiką, o vaikai atnaujino meilę ir paklusnybę tėvams, o tarp savęs brolišką ir seserišką sugyvenimą. Verkė visa bažnyčia. Darėsi neužmirštamas įspūdis, išėjo iš bažnyčios lyg nauji žmonės".9
Vesdamas misijas, T. Bružikas vartojo savo metodą. Visų pirma siųsdavo žmonėms kvietimus, prašydamas dalyvauti misijoje. Jei kas nors nedalyvautų, tai jis eisiąs per namus ir asmeniškai juos kviesiąs. Gavę kvietimą, žmonės dažniausiai ateidavo. Atšalusius jis lankydavo namuose ir kviesdavo į misijas. Pasitaikydavo nemalonumų. Iš kai kurių namų buvo išvarytas. Lankydamas šeimas, tvarkydavo neteisėtas moterystes.10
Pamokslų temos būdavo daugiausia apie žmogaus tikslą, apie nuodėmę, apie dangų ir pragarą, apie priemones išsigelbėti iš nuodėmės, apie religinę praktiką ir ištvermę. Misijų metu organizuodavo Maldos Apaštalavimą ir beveik kiekvienoje parapijoje Vyrų Apaštalavimą, ragindamas visus bendrai eiti šv. Komunijos.
T. Bružiko vedamos misijos užsibaigdavo labai įspūdingai. Paskutinę misijų dieną prieš pietus šeimos priimdavo bendrai šv. Komuniją. Miestuose vakarais, o bažnytkaimiuose po pietų apie trečią valandą būdavo pašventinamas misijų kryžius. Ąžuolinį, vainikais papuoštą ir misijonieriaus pašventintą kryžių vyrai tris kartus nešdavo apie bažnyčią, skambant varpams ir žmonėms giedant "Kryžiau Šventas". Pastačius kryžių į iškastą duobę ir jį sutvirtinus, misijonierius sakydavo paskutinį pamokslą. Pamokslo metu ragindavo žmones pakelti rankas ir daryti tam tikrus dorovinius pasižadėjimus. Po to jis šventindavo devocionalus, atnaujindavo krikšto įžadus ir suteikdavo visuotinius atlaidus. Miestuose misijų dalyviai įsigydavo žvakes ir, atėję skirtą valandą į bažnyčią, jas uždegdavo. Užgesus elektros šviesai, žmonės jausdavosi lyg katakombose. Tada misijonierius paruoštais klausimais atnaujindavo tikėjimo išpažinimą ir krikšto įžadus. Atsisveikindamas su žmonėmis, T. Bružikas išdalindavo paveikslėlius, kuriuose suglaustai būdavo atspausdintos misijų mintys. Jis prašydavo pasimelsti už save ir prižadėdavo melstis už dalyvavusius misijose. Panašiai vesdavo misijas ir kiti tėvai jėzuitai.
Sėkmingiausios T. Bružiko misijos buvo pravestos 1939 m. Kauno katedroje. Pirmoji savaitė, kaip paprastai, buvo skirta moterims. Bet jų nė pusė netilpo erdvioje katedroje. Vos sutilpo vyrai. Jiems skirti pamokslai buvo transliuojami radijo bangomis visai Lietuvai. Pirmąjį pamokslą T. Bružikas sakydavo 5 val. ryto darbininkams. Aštuntą valandą vėl pamokslas. Vakare, septintą valandą, sakydavo du pamokslus. Protarpiais klausydavo išpažinčių, kurios tęsdavosi iki 2 valandos nakties. Pasilsėjęs 3 valandas, kitą dieną T. Bružikas vėl laikydavo mišias 5 val. ryto ir sakydavo pamokslą. Ir taip per 16 dienų iš eilės. Kadangi ne visi galėjo atlikti išpažintį katedroje, tų misijų metu išpažinčių klausė Kauno kunigai visose bažnyčiose. Prieš paskutinę misijų dieną misijonierius laimino kūdikius. Tėvai ir vaikai pripildė visą katedrą, jos presbiteriją ir abi zakristijas. Sakydamas pamokslą, turėjo šaukte šaukti, kad nugalėtų vaikų šauksmus ir klyksmus. Kadangi vaikai buvo nekalti ir neturėjo už ką muštis į krūtinė, jis prašė juos mosuoti rankomis Kristui, kai jis laimins juos su Švč. Sakramentu. "Motinos", taip rašė T. Bružikas savo atsiminimuose, "be galo buvo patenkintos ir, šluostydamos ašaras, džiaugėsi".11 Vosyliškiuose misijos pasitaikė per pačią rugiapiūtę. Bijodami, kad rugiai neišbyrėtų, žmonės juos piovė naktimis, o dienos metu ėjo klausyti pamokslų. Biržuose per misijas keli protestantai priėmė katalikų tikėjimą. Protestantų pastorius skambino kažkokiai ministerijai, kad nutrauktų misijas. Bet misijos vyko toliau, ir nuovados viršininkas sėdėjo pirmame bažnyčios suole. Per visą savo apaštalavimo laiką T. Bružikas pravedė beveik 1.000 misijų ir išklausė daugiau kaip milijoną išpažinčių. Jei išpažinčiai būtų skyręs 5 minutes, per 50 kunigavimo metus jis būtų prasėdėjęs klausykloje devynerius su puse metų ištisai.
Daug gero buvo padaryta ir trijų dienų susikaupimais, vadinamais rekolekcijomis. Vesdami rekolekcijas, tėvai jėzuitai pateikdavo suglaustai šv. Ignaco Lojolos mintis, užrašytas jo knygoje, vardu Dvasiniai Lavinimai. Tas klasiškas rekolekcijų vadovėlis apima daugybę taisyklių, kaip elgtis su įvairių nuotaikų rekolekcijų dalyviais, kaip pateikti mąstymų medžiagą, kaip atskirti gerus ir blogus dvasios polinkius, apie ką mąstyti rekolekcijų metu, kaip egzaminuoti savo sąžinę, kokiu būdu galima melstis ir pan. Pilnas šv. Ignaco rekolekcijų kursas tęsiasi per 30 dienų. Kadangi tik retas kas gali skirti tiek laiko dvasiniams lavinimams, rekolekcijos atliekamos per 8, 5 ar 3 dienas.
"Dvasiniai lavinimai", taip apibūdina šv. Ignacas savo rekolekcijas, "yra būdas paruošti dvasią, kad vengtų netvarkingų polinkių ir kad ieškotų ir rastų Dievo valią savo gyvenimo apsprendime sielos išganymui". Rekolekcijų vadovėlį šv. Ignacas parašė, galvodamas ne abstrakčiai, bet nagrinėdamas savo paties religinius ir dorovinius pergyvenimus ir ieškodamas tų pergyvenimų priežasčių.
Atsakęs į klausimą, kam yra sutvertas žmogus ir kiti tvariniai, šv. Ignacas leidžia rekolekcijų dalyviams mąstyti apie angelų, pirmųjų tėvų ir žmonių nuodėmes ir rodo, kokios buvo jų pasekmės. Paskui jis išvysto didingą Kristaus Valdovo kvietimą dėti pastangas, kad visas pasaulis paklustų Dievui. Sekančiais mąstymais jis nagrinėja Kristaus gyvenimą ir jo mokslo turinį. Į tuos mąstymus įterpiamas mąstymas apie dvi vėliavas — Kristaus ir šėtono — bei apie tris žmonių klases, skirtingas tobulumo atžvilgiu. Tarsi reziumuodamas visų mąstymų turinį, šv. Ignacas užbaigia savo rekolekcijas mąstymu apie Dievo meilę, kuri reiškiasi gamtinėmis ir antgamtinėmis žmogui suteiktomis dovanomis.
Turėdami ribotą trijų ar penkių dienų laiką, tėvai jėzuitai dažniausiai kalbėdavo apie žmogaus gyvenimo tikslą, apie nuodėmę, mirtį, pomirtinį atlyginimą ir pagrindines žmogaus pareigas. Rekolekcijų metu dalyvaujantieji pasimelsdavo, atlikdavo išpažintį ir priimdavo Komuniją. Kartais rekolekcijos apspręsdavo jų pašaukimą ar gyvenimo kryptį.
Sekdami šv. Ignaco rekolekcijų metodą, lietuviai jėzuitai jungdavo jį ir su religinėmis vietos praktikomis. Tuo pasižymėjo ypač T. Juozas Venckus, mėgstamas moksleivių ir inteligentų rekolekcijų vedėjas. Su jo rekolekcijų metodu verta arčiau susipažinti.
Lankydamas gimnaziją, T. Venckus keletą kartų dalyvavo rekolekcijose, bet jos nedarė jam jokio įspūdžio. Mat, rekolekcijos susidėdavo iš vieno ar dviejų pamokslų šaltose bažnyčiose, kuriose mokiniai skubiai atlikdavo išpažintį ir eidavo namo. Todėl paprašytas vesti rekolekcijų, T. Venckus rašydavo gimnazijų kapelionams, kad parūpintų rekolekcijų konferencijoms sales ar šiaip didesnes patalpas. Jei salės būdavo mažos, rekolekcijose dalyvaudavo tik aukštesniųjų klasių mokiniai.
Kalbėdamas salėje, rekolekcijų vedėjas kalbėdavo ne iškilmingu pamokslų tonu, bet daugiau draugišku būdu ir matydavo dalyvaujančiųjų veidų išraiškas, iš kurių spręsdavo, kas publikai patinka, ką ji supranta ir kaip jo žodžius priima. Salėse susidarydavo glaudesni ryšiai tarp rekolekcijų vedėjo ir dalyvių, kuriems patikdavo žemaitiškas T. Venckaus akcentas.
Pirmąją rekolekcijų dieną T. Venckus pradėdavo mišiomis 8 valandą. Atlaikęs mišias, skubėdavo į salę. Pirmosios konferencijos metu kalbėdavo apie Dievą, pasaulio tvėrėją, ir žmogaus gyvenimo tikslą. Po 15 minučių pertraukos, jis aiškindavo moksleiviams, kaip reikia naudotis jiems pavestais daiktais. Trečią valandą po pietų turėdavo dvi konferencijas apie 10 Dievo įsakymų. Po to sekdavo palaiminimas Švč. Sakramentu. Palaiminimo metu kalbėdavo rožančių. Po palaiminimo atkalbėdavo su mokiniais vakarines maldas: Tėve mūsų. Sveika Marija, Sveika Karaliene ir Viešpaties Angelas. Atleisdamas mokinius, jis juos prašydavo, kad eitų namo susikaupę.
Antrą rekolekcijų dieną taip pat pradėdavo mišiomis. Po mišių kalbėdavo salėje apie pragarą. Dievo gailestingumą ir išpažintį. Paskui su visais mokiniais eidavo Kryžiaus kelius. Apėjęs Kryžiaus kelius, palaimindavo dalyvius Švč. Sakramentu ir eidavo klausyti išpažinčių. Esant didesniam moksleivių skaičiui, kapelionai kviesdavo į talką kaimynus kunigus.
Trečią rekolekcijų dieną T. Venckus pradėdavo konferenciją apie Eucharistiją arba Švč. Jėzaus Širdį. Po mišių kalbėdavo
T. Jonas Bružikas, S.J., Amerikoje
berniukams ir mergaitėms atskirai jų rūpimais klausimais. Kartais būdavo ir klausimų. Juos pateikdavo dalyviai raštu. Nusivedęs moksleivius į bažnyčią, uždėdavo jiems škaplierius ir rožančių. Paskui palaimindavo Švč Sakramentu. Palaiminimo metu mokiniai pasiaukodavo Švč. Jėzaus Širdžiai. Po pamaldų keliais žodžiais atsisveikindavo su rekolekcijų dalyviais, kurie dažnai palydėdavo jį į geležinkelio ar autobusų stotį. Kapelionai džiaugdavosi, kad daug mokinių kasdien eidavo klausyti mišių ir priimdavo Komuniją.
Vesdamas moksleiviams rekolekcijas, T. Venckus dažnai vesdavo vakare rekolekcijas inteligentams. Jose dalyvaudavo valdininkai ir įvairių profesijų žmonės. Konferencijų temos būdavo apie moterystės problemas, žmogaus gyvenimo tikslą ir prasmę, nuodėmę, išpažintį, mandagumą ir t.t. Per tris rekolekcijų vakarus turėdavo maždaug 8 konferencijas.
Moksleiviai ir inteligentai atlikdavo vadinamas atviras rekolekcijas, t.y. jie dalyvaudavo konferencijose ir pamaldose ir eidavo savo įprastas pareigas. Vienuoliai, vienuolės ir kartais kunigai atlikdavo uždaras rekolekcijas. Laisvu laiku jie nesikalbėdavo savo tarpe, neužsiimdavo įprastais darbais ir vengdavo išsiblaškymų.
Nepriklausomybės laikais Lietuvoje tėvai jėzuitai pravedė 458 misijas, 327 atviras rekolekcijas, 219 uždarų rekolekcijų ir 38 novenas bei susikaupimo dienas.12
Misijos ir rekolekcijos buvo tiesioginė tėvų jėzuitų apaštalavimo priemonė, kuri pakankamai gerai atliko savo uždavinį. Tiesa, misijų ir rekolekcijų vedėjų būrelis buvo gana mažas, bet nepriklausomybės laikais jis nerado sau lygaus.
1.C.J.C. c. 1349.1
2. Palyg. New Catholic Encyclopedia, McGraw
- Hill Book Company, New York, 1966, 937 P-
3. Palyg. T. Bružiko laišką T. Krištanavičiui, 1973.III. 13
4. Kauno Historia Domus, 1926-1927, 2 ir 3 p.
5. Kipp, Litauen, 51 p.
6-11. T. Bružiko atsiminimai, rankraštis, 66-
70 p.
12. Palyg. Kauno, Šiaulių ir Pagryžuvio Historia Domus, 1920-1939 m.