A. RUBIKAS
PASAULIEČIŲ PADĖTIS BAŽNYČIOJE
Ji yra pasikeitusi (bent teoriškai) po antrojo Vatikano susirinkimo. Jo dogminė konstitucija "Bažnyčia", remdamasi Šv. Raštu, aiškina, kad Kristus Naujojo Testamento tikinčiuosius yra padaręs "kunigus Dievui, savo Tėvui".10
Kai kam tai atrodė naujove. O iš tikrųjų pasauliečių kunigystė yra to paties amžiaus, kaip ir Naujasis Testamentas. Ji siekia pirmą šimtmetį po Kristaus ir yra dokumentuota Šv. Raštu.
Taigi Vatikano susirinkimas nepaskelbė jokios naujovės. Jis tik iškėlė dienos švieson senus dalykus, o naujovė, atsiradusi Bažnyčioje, buvo tos kunigystės nutylėjimas prieš Vatikano susirinkimą.
To nutylėjimo priežastys siekia Liuterio laikus. Šis buvo skelbęs vien pasauliečių kunigystę, tai yra bendrą visiems tikintiesiems, gavusiems krikšto sakramentą. O katalikų teologai teigė, kad be šios bendrosios yra dar ir kita, hierarchinė kunigystė, gaunama kunigystės šventimais, arba šeštuoju sakramentu. Dėl to katalikai ir susiginčijo su protestantais.
Bet čia atsitiko kaip su ta valtimi, pakrypusia vienon pusėn. Ką daro tada žmonės, esą valtyje? Jie metasi į kitą, priešingą pusę.
Panašiai tad ir katalikų teologai, ginčydamiesi su protestantų, pradėjo kalbėti vien apie hierarchinę kunigystę, paleisdami iš akių bendrą visiems tikintiesiems ir gautą krikštu. Kas nenorėjo pasirodyti protestantu, kas nenorėjo būti įtarinėjamas protestantizmu, tas apie pasauliečių kunigystę nustojo kalbėti.
Bet mokslas apie pasauliečių kunigystę Bažnyčioje nebuvo visai dingęs. Jis išsilaikė lotyniškai kalbamose liturginėse maldose, deja, ne visiems suprantamose. Taip, pavyzdžiui, vyskupai, Didįjį Ketvirtadienį šventindami aliejų, reikalingą krikšto apeigoms, šventųjų mišių prefacijoje iškilmingai skelbdavo, kad tie, kurie priima krikšto sakramentą, kartu yra apdovanojami ir kunigo garbe (lotyniškai: "sacerdotali honore perfusi"). Tačiau apie šitokią pakrikštytųjų garbę nebūdavo kalbama pamoksluose ar katekizmuose.
Štai iki Vatikano susirinkimo buvo įprasta žiūrėti į pasaulietį kaip į Bažnyčios narį, besirūpinantį savo sielos reikalais ar jos išganymu. Todėl pasaulietis buvo raginamas ateiti sekmadieniais bažnyčion ir per Velykas prieiti sakramentų, kad būtų galima jį palaidoti pašvęstuose kapuose "su kunigu", kaip būdavo įprasta sakyti, tai reiškia, su bažnytinėmis apeigomis. O ko nors daugiau vargu ar iš jo ir belaukdavo. Apie jo kokius kunigiškus uždavinius beveik niekas ir nekalbėdavo. Visiems šiems reikalams buvo pašaukti ganytojai. Šie rūpinosi visų sielos reikalais, o pasauliečiai — savo.
Taip ir lietuviškasis katekizmas, išleistas 1942 m., į klausimą, "kokią malonę gauname per krikštą", taip atsako: "Per krikštą mums atleidžiama gimtoji nuodėmė ir suteikiama pašvenčiamoji malonė" (žiūr. "Katalikų Bažnyčios Katekizmas", psl. 69). O į klausimą, ką daro pašvenčiamoji malonė, katekizmas atsako: "Pašvenčiamoji malonė apvalo mus nuo nuodėmių, pašvenčia, padaro Viešpaties vaikais ir duoda teisės įeiti į dangų" (psl. 66). Taigi pagal šį katekizmą pasaulietis gyvena vien tam, kad nueitų į dangų. Apie kokius kunigiškus jo uždavinius — rūpintis Bažnyčia — čia dar nekalbama.
Jau didelis žingsnis priekin buvo Pijaus XI įkurtoji katalikiškoji akcija, susilaukusi daug atgarsio Lietuvoje. Ja hierarchija pradėjo mobilizuoti pasauliečius. Pasauliečiai į tą hierarchijos kvietimą entuziastingai atsiliepė. Bet ir čia hierarchijos ir pasauliečių santykiai ėjo monologo būdu: hierarchija kalbėjo, o pasauliečiai klausėsi. Tačiau vis dėlto Pijaus XI iššauktoji katalikiškoji akcija laužė duris naujiems dalykams bei naujiems santykiams.
KĄ REIŠKIA PASAULIEČIŲ KUNIGYSTĖ?
Naujos mintys pasigirdo Vatikano susirinkime. Šis aiškino, kad į pakrikštytuosius nužengia Šventoji Dvasia, ir kad "Šventosios Dvasios nužengimu" krikštijamieji yra pašvenčiami "šventa kunigija" (ten pat, 10). Mat, krikšto sakramentu jie įsijungia į Kristų. O Kristus yra Naujojo Testamento kunigas. Taigi, įsijungdami į Kristų, pakrikštytieji tuo pačiu įsijungia ir į jo kunigystę. Todėl Vatikano susirinkimas ir sako, kad pasauliečiai yra "savo būdu tapę Kristaus — kunigo galios dalininkais" (31).
Ką tai reiškia? Pasauliečių kunigyste nėra koks tuščios garbės titulas. Ji reiškia tam tikrą malonę ir tam tikras pareigas. Štai neseniai teko vienam misijų plakate skaityti: "Būti krikščioniu reiškia gyventi dėl kitų". Šie žodžiai kaip tik remiasi pasauliečių kunigyste. Juk niekas nėra kunigas sau. Jei esi kunigas, tai toks esi tik dėl kitų.
Vatikano susirinkimas aiškina, kad pasauliečiai, tapę Kristaus kunigystės dalininkais, yra šaukiami nešti Kristų, nešti Bažnyčią pasaulin (33).
Bet tokiam uždaviniui atlikti reikia atitinkamo pajėgumo, atitinkamų dovanų. Todėl Kristus pasauliečius ne tik šaukia, ne tik kviečia, bet kartu ir atitinkama malone apdovanoja. Vatikano susirinkimas štai ir sako, kad Vyriausiasis ir Amžinasis Kunigas Jėzus Kristus pasauliečius "gaivina savo Dvasia" (34) ir kad jis juos "apdovanoja tikėjimo nuovoka ir žodžio malone" (35).
Šis skelbinys — apie pasauliečiams suteikiamą tikėjimo nuovoką bei žodžio malonę — yra tikrai naujas ir net tam tikra prasme sensacingas. Juk anksčiau būdavo manoma, kad tikėjimo nuovoką ar žodžio malonę gauna tik hierarchijai priklausą asmenys. O Vatikano susirinkimas moko, kad šiais dalykais Viešpats apdovanoja ne vieną kurią grupę ir ne kelis asmenis, bet visą savo Bažnyčią.
NAUJI SANTYKIAI
Po pasauliečių kunigystės paskelbimo Vatikano susirinkime kai kas tokias mintis laikė pavojingomis ir manė, kad jos įneš netvarką Bažnyčion, ir kad dabar pasauliečiai bandys atsistoti hierarchijos vieton. Bet toki būgštavimai reiškė nesusigaudymą teologijoje.
Vatikano susirinkimas skelbia ne vieną, o dvi kunigystes: pasauliečių, tai yra bendrinę, ir hierarchinę, tai yra tarnaujančią. Susirinkimas tas dvi kunigystes vieną nuo kitos labai aiškiai skiria. Jis sako, kad tos dvi kunigystės "skiriasi" viena nuo kitos "ne vien laipsniu", bet ir "esme" (10). Ganytojų kunigystę susirinkimas vadina, kaip jau sakyta, tarnaujančia ir sako, kad "vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei" (20).
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ganytojai tarnauja ne bet kokiai bendruomenei. Jie tarnauja bendruomenei, kurią Viešpats yra apdovanojęs tikėjimo nuovoka ir žodžio malone! O tai jau vėl reiškia, kad hierarchijai priklausą asmenys nėra vieninteliai Bažnyčioje, kurie turėtų tikėjimo nuovoką ir žodžio malonę.
Bet tai dar ne viskas. Susirinkimas eina toliau ir sako, kad Kristus ne vieną hierarchiją, "bet ir pasauliečius pasiskiria liudininkais" (35), ir kad pašvęstieji asmenys — ganytojai "nėra vieninteliai asmenys, kuriems Kristus pavedė visą Bažnyčios misiją — išganyti pasaulį" (30). Pasaulio išganymu turi rūpintis ir pasauliečiai. Tai yra ir jų uždavinys, kilęs iš jų turimos bendrosios kunigystės, arba iš jų dalyvavimo Kristaus kunigystėje.
Bet šitokia padėtis reikalauja naujų santykių hierarchijos su pasauliečiais. Vatikano susirinkimas aiškina bei primena, kad asmenys, gavę šeštąjį kunigystės sakramentą, "iš tikrųjų tarnauja savo broliams" (18). Tie žodžiai "tarnauti broliams" nėra koks saldus vandenėlis susirinkimo dokumentuose. Ne tam vyskupai buvo susirinkę, kad paskelbtų porą labai gražių, bet praktiškai jokios vertės neturinčių sakinių.
Tad ką reiškia tie broliški santykiai? Tai reiškia brolišką pasidalinimą mintimis, tai reiškia brolišką pokalbį vienų su kitais. Jeigu Bažnyčioje tik viena kuri grupė, tik keli asmenys turėtų tikėjimo nuovoką bei žodžio malonę, tai toks pokalbis būtų nereikalingas. Dar daugiau: jis net būtų neįmanomas, nes tie, kurie neturi tikėjimo nuovokos ar žodžio malonės, neturėtų ne ką pasakyti tikėjimo ar bažnytinio gyvenimo klausimais. Tačiau taip nėra! Kristus visą Bažnyčią gaivina savo Dvasia ir per ją visą kalba. Todėl visi jo Bažnyčios nariai ir turi vieni su kitais kalbėtis, vieni su kitais tartis.
Tokių tad išvadų ir priėjo Vatikano susirinkimas, skelbdamas visų tikinčiųjų bendrinę kunigystę. Jis tikėjimo nuovokos ar žodžio malonės nerezervavo vienai kuriai grupei Bažnyčioje. Jis tuos dalykus paskelbė bendru visų turtu. Todėl jis ir sako, kad "ganytojai, pasauliečių patyrimo padedami, pajėgia aiškiau ir tinkamiau spręsti tiek dvasinius, tiek laikinius reikalus" (37). O tai jau vėl reiškia, kad tobulesnis sprendimas Bažnyčios gerovės klausimais yra galimas tik visiems bendrai tariantis.
Mes buvom įpratę manyti, kad pasauliečiai nusimano tik pasauliniuose reikaluose. Bet štai Vatikano susirinkimas aiškina, kad Viešpats jiems yra davęs malonę spręsti ir bažnytinius. Todėl Vatikano susirinkimas pasauliečius ir ragina drąsiai ir atvirai pasakyti savo nuomonę klausimais, liečiančiais Bažnyčios gerovę, "vadovaujantis tiesa, drąsa ir apdairumu" (37). O ganytojus susirinkimo tėvai ragina atidžiai svarstyti tai, ką pasauliečiai Bažnyčios gerovės klausimais pareiškia. "Pasauliečių pateikiamus planus, siūlymus ir pageidavimus", sako susirinkimo tėvai, "reikia svarstyti Kristuje" (37). Svarstyti "Kristuje" reiškia svarstyti, vadovaujantis ne kokiais nors asmeniškais išskaičiavimais ar asmeniška nauda, o Kristaus evangelija. Susirinkimas net liepia steigti tam tikrus organus — tarybas, kuriose susitiktų pasauliečiai su ganytojais ne atsitiktinai, o jau organizuotu, tai yra pastoviu būdu.
Kai kas mano, kad tokių tarybų nereikia; jei jas renkam, tai esą vien dėl to, kad liepia. Bet šitokia iš seniau paveldėta galvosena susikerta su Vatikano susirinkimo direktyvomis. Ji neugdo, o gal net užmuša pasauliečiuose atsakomybės jausmą už bažnytinį gyvenimą, už Bažnyčią. Ji net atšaldo santykius vienų su kitais. Juk sena lietuviška patarlė sako: kaip pagiry šaukia, taip girioj atsiliepia. Į tam tikrą pažiūrą į pasauliečius šie neretai atsilygina tuo pačiu grašiu. Šio straipnio autoriui vienas studentas kartą yra sakęs: jeigu ganytojai nori, kad mes juos rimtai imtume, tai tegu ir jie rimtai ima mūsų pageidavimus, mūsų nuomonę, mūsų problemas, mūsų klausimus.
MOTERS KUNIGYSTĖ
Straipsnis jau baigiasi. Todėl gal ne vienas skaitytojų paklaus: o kur apie moters kunigystę? Juk tokia yra straipsnio antraštė. Bet tada autorius klaustų: ar pasauliečių kunigystė nėra kartu ir moters kunigystė? Juk Vatikano susirinkimo aiškinimu ir moteris priklauso pasauliečių kunigystei nė kiek ne mažiau už vyrą. Susirinkimas, kalbėdamas apie pasauliečius ir jų kunigystę, supranta abudu: tiek vyrą, tiek moterį. Jis pats sakosi kalbąs apie dalykus, kurie "yra ypatingai susiję su pasauliečiais, vyrais ir moterimis" (30).
Tad Vatikano susirinkimo mokslu ir moteris yra Kristaus kunigystės dalininkė. Ir ji turi iš Kristaus gautą tą patį uždavinį Bažnyčioje! Ir ją Kristus yra apdovanojęs tikėjimo nuovoka ir žodžio malone! Ir ji turi ne tik teisę, bet ir "pareigą pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę, vadovaujantis tiesa, drąsa ir apdairumu" (37). Ir ją Vyriausias ir Amžinasis Kunigas "gaivina savo Dvasia" (34).
Taigi Vatikano susirinkimas įpareigoja pašvęstuosius ganytojus ugdyti ir moters "vertę bei atsakomybę Bažnyčioje"! Jis įpareigoja palikti ir jai "veikimo laisvę bei lauką" ir atidžiai svarstyti "Kristuje"(!) ir jos "pateikiamus planus, siūlymus ir pageidavimus" (37).
Kokia nors kitokia laikysena moters atžvilgiu būtų priešinga Vatikano susirinkimo direktyvoms, nes susirinkimo tėvai labai aiškiai perspėja ir pabrėžia — remdamiesi Naujuoju Testamentu — kad "Kristuje ir Bažnyčioje nėra jokios nelygybės dėl... lyties, nes... 'nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje' (Gal. 3, 28)" (32).
DABARTINĖS PROBLEMOS
Šiandien yra gyvai diskutuojamas klausimas: ar moteris galėtų priimti kunigystės šventimus? Tačiau ir tas klausimas šiandien jau stovi visai kitaip negu anksčiau — dar prieš Vatikano susirinkimą. Tada iš viso dar nebuvo kalbos apie pasauliečių bendrąją, taigi ir moters, kunigystę, gaunamą krikštu. Šiandien yra paaiškėję, kad pasaulietis vyras ir pasaulietė moteris vis dėlto dalyvauja Kristaus kunigystėje, tegu ir ne taip, kaip hierarchijai priklausą asmenys. Taigi bendrosios kunigystės moteriai užginčyti jau negalima. Tada belieka vien šis klausimas: ar moteris, jau būdama bendrosios kunigystės, gautos krikštu, dalyvė, galėtų, kaip ir vyras, "perimti tarnavimą bendruomenei", kiuriam reikia šeštojo — kunigystės sakramento? Tai jau būtų moters sakramentinės (pateptosios) kunigystės klausimas. Jį šiandien diskutuoja teologai. Tas klausimas yra įdomus (juo kalba ir A. Maceina savo paskutinėje knygoje "Krikščionis pasaulyje") ir jam reikėtų jau atskiro straipsnio. Kaip tą klausimą pati Bažnyčia toliau spręs, parodys ateitis.
Šeštąjį kunigystės sakramentą Kat. Bažnyčioje šiandien gali priimti tik vyrai. Tokia jau yra bažnytinė tradicija. Bet kaip tik čia ir norisi paklausti: ar ta vyriška tradicija nėra turėjusi įtakos į tam tikrą nusistatymą moters atžvilgiu Bažnyčioje? Juk ne paslaptis, kad vyrų vadovaujamoje Bažnyčioje pasaulietė moteris neturi tiek teisių, kiek jų turi pasaulietis vyras. Čia dar yra eilė nelygybių. Jos pasireiškia praktikoje. Tad ir tenka klausti: iš kur jos yra atsiradę ir kuo jos yra paremtos? Juo labiau, kad pats Vatikano susirinkimas sako, jog Bažnyčioje "bendra yra narių kilnybė, plaukianti iš jų atgimimo Kristuje" ir kad "Kristuje ir Bažnyčioje nėra jokios nelygybės dėl... lyties" (32).
Tad ar nėra tos nelygybės įneštos Bažnyčion iš politinio, iš visuomeninio gyvenimo praėjusių laikų, kada moteris viešajame gyvenime dar tylėjo ir kada jos pasireiškimo laukas buvo vien namų ruoša, nes tada ji ir mokslų dar nėjo?
Tiesa, moters labai reikia stalui dengti ir bažnyčioms papuošti. Be jos vargu ar apsieitų bet koks didesnio masto bažnytinis renginys.
Tačiau moteris nėra vien blynų kepėja ar vainikų pynėja. Ji yra ir Kristaus kunigystės dalininkė. Ir ji yra apdovanota tikėjimo nuovoka ir žodžio malone. Tad ir tenka klausti: kokia vieta jai priklauso Bažnyčioje?
Moterys sudaro pusę bažnytinių bendruomenių. O tai jau reiškia ir pusę visų galimų minčių, pasiūlymų, sumanymų bei planų Bažnyčios gerovei kelti. Moterims Bažnyčioje tylint — o gal net jas tildant — ar nėra tylai pasmerkiama ir pusė pačios Bažnyčios? Ir ar nėra šitaip susilpninamos ir pačios bažnytinės bendruomenės? Juk jos gyvuoja ir laikosi ne vienos kurios lyties asmenų (vyrų), o visų jų narių (taigi ir moterų) tikėjimo nuovoka bei žodžio malone.
Ispanijos vyskupų tarybos pirmininkas kardinolas Enrique y Tarancon, baigiantis paskutiniam vyskupų sinodui Romoje (1974 metų spalio mėnesį), yra sakęs, kad maskulinizmo (vyrizmo, vyrų persvaros) laikai tiek visuomeniniam, tiek religiniam gyvenime eina prie galo. Ir moteris dabar turinti rūpintis, kad Dievo tauta tikrai būtų verta savo vardo.