Spausdinti

JONAS MIŠKINIS

    Ne be pagrindo sakoma, kad žmogus yra fizinio ir dvasinio pasaulio junginys. Jis yra šios žemės valdovas, bet, be abejo, tik dėl to, kad savyje kaupia ir dvasinį pasaulį. Jis stengiasi pasauliui duoti tobulesnį, labiau sudvasintą pavidalą. "Tik grožis gali išgelbėti pasaulį", sako Dostojevskis. Pasaulį gražinti ir tobulinti gali tik tų dviejų pasaulių, fizinio ir dvasinio, tarpininkas žmogus. Bet aišku, kad žmogus, pats vienas, yra silpnas. Jis negali nei gyventi, nei tobulėti ar pasaulį tobulinti be kitų. Jam reikalinga visuomenė, jis turi burtis su kitais į tautas, į valstybes.

    Politinis gyvenimas yra ne kas kita, kaip aukštesnė, tobulesnė visuomeninio gyvenimo forma. Kai žmogus subręsta socialiniame gyvenime, jis nesulaikomai veržiasi į visuomeninį ir politinį gyvenimą. Kiekvienam žmogui jau nuo pat mažens yra reikalingi ir kiti žmonės: tėvai, globėjai, auklėtojai. Jam reikalingi laikraščiai ir knygos. Žmogų savaime veikia aplinkinis pasaulis, bet ir kiekvienas žmogus veikia jį supantį pasaulį.

    Kaip kiekvienas žmogus nori būti laisvas, taip ir kiekviena tauta nori ir turi būti politiškai nepriklausoma. Taip jau Kūrėjo sutvarkyta, kad kiekvienas žmogus priklausytų kokiai nors tautai. Kiekviena tauta skiriasi nuo kitos savo kilme, praeitimi, papročiais ir savo dabartiniu gyvenimu bei siekimais. Specifinės kiekvienos tautos ypatybės neleidžia jai susimaišyti su kitomis tautomis. Žmogaus dvasia gali tobulai išsiskleisti tik savoje tautoje.

    Kiekvienas žmogus turi būti savo tautos narys ne dėl kokių nors asmeniškų išskaičiavimų, bet todėl, kad jis savo kilmės pakeisti negali, jis turi priklausyti tai tautai, kurioje gimė, kuriai priklauso jo tėvai.

    Deja, nuolat tenka matyti, kad svetur gyvenantieji lietuviai labai tolsta nuo lietuviškumo, net niekina savo praeitį ir visa tai, kas jų tėvams ir seneliams buvo šventa ir dėl ko jie nebijojo net kraujo pralieti. Bet reikėtų prisiminti, kad tautybės išlaikymas nėra koks nors grynai laisvas, nuo žmogaus noro ar nuotaikų priklausąs dalykas, bet yra kiekvieno moralinė pareiga. Vaikų lietuvybė, žinoma, priklauso nuo tėvų, nuo tos nuotaikos, kuri viešpatauja šeimose. Tad už kiekvieno jaunuolio nutolimą nuo mūsų tautos ir nuo tautinių reikalų atsakingi jo tėvai. Jeigu šeimoje negerbiamos lietuviškos tradicijos, jeigu joje neranda vietos lietuviška knyga ar lietuviškas laikraštis, tai apie kokią nors ištikimybę savo tautai negali būti nė kalbos. Ne nuo ko kito, bet tik nuo mūsų priklausys ir Lietuvos prisikėlimas.