Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

“Laiškų Lietuviams” redaktorius

    Šių metų vasario mėnesį sueina lygiai dvidešimt penkeri metai nuo pirmojo "Laiškų Lietuviams" numerio pasirodymo. Nemaža dabartinių skaitytojų prieš dvidešimt penkerius metus dar visai nemokėjo skaityti, o kai kurie net nebuvo gimę. Tad gal bus naudinga šia sidabrinės sukakties proga prisiminti "Laiškų Lietuviams" atsiradimo pradžią.

    Tėvas Jonas Bružikas, S.J., 1947-1949 m. Vokietijoje leido "Misijonieriaus laiškus". Tai buvo mažas neperiodinis leidinėlis, kurio tikslas buvo nuolat žmonėms priminti šio garsaus misijonieriaus vestų rekolekcijų mintis. Kai, daugeliui lietuvių iš Vokietijos išemigravus, tie "Misijonieriaus laiškai" sustojo ėję, o Čikagoje įsikūrę tėvai jėzuitai suprato, kad jų apaštalavimui būtinai yra reikalingas koks nors leidinys, buvo pradėta galvoti, kokio pobūdžio laikraštį ar žurnalą leisti. Vieni manė, kad reikėtų kokio nors religinio ir kultūrinio aukšto lygio žurnalo, panašaus į kitų kraštų jėzuitų leidžiamus žurnalus, pvz. "CiviltàCattolica" arba "Stimmen der Zeit". Kiti sakė, kad būtų naudingiau leisti paprastesnį ir populiaresnį žurnalą, gal panašų į "Reader's Digest". Bet prisimenant, kokio didelio pasisekimo buvo susilaukę "Misijonieriaus laiškai", buvo apsispręsta už paprastą, kuklų, bet drauge ir modernų žurnaliuką, pateikiant daugiausia visiems suprantama laiškų forma įvairiausius dabartinio gyvenimo klausimus, nes šios rūšies leidinių mums labiausiai trūko. Taip ir gimė "Laiškai Lietuviams".

    Kai kas stebėjosi tokio vardo parinkimu — juk, sakė, neįprasta "laiškų" vardu vadinti laikraštį ar žurnalą. Bet mes manėme ir tebemanome, kad šis vardas žurnalui labai tinka. Taip pat ir kitomis kalbomis eina arba ėjo leidinių, pavadintų šiuo vardu. Pagaliau ir dalis Apreiškimo — Šv. Rašto yra pavadinta laiškais — tai Povilo ir kitų apaštalų laiškai. Užtat tikrai neaišku, kuo šis vardas žurnalui mažiau tiktų pvz. už "Židinio" ar "Aidų" vardus. Atrodo, kad "Laiškai" yra dar tinkamesnis, konkretesnis ir tiksliau žurnalo paskirtį išreiškiąs žodis. Žinoma, pasirinkus šį vardą, nėra būtina, kad visi straipsniai būtų parašyti laiško forma. Nesvarbu, kokia forma tie straipsniai būtų parašyti, mes juos siuntinėjame, kaip laiškus, įvairiuose kraštuose gyvenantiems lietuviams.

    Nors pirmasis "Laiškų Lietuviams" numeris, išėjęs 1950 m. vasario mėnesį, buvo labai mažas ir kuklus — tik aštuonių puslapių ir be viršelio, skaitytojų jis buvo su džiaugsmu sutiktas. Tokia nuoširdi kitų reakcija mums įkvėpė drąsos, ir antrasis numeris jau buvo dvigubai didesnis — 16 puslapių. Paskui šis leidinys vis didėjo, storėjo, pasipuošė viršeliais, o koks jis yra dabar, kiekvienas skaitytojas žino. Iš to mažo leidinuko jis dabar tapo rimtu religinės ir tautinės kultūros žurnalu.

    Nors keitėsi šio žurnalo išvaizda, viršeliai, skyrių pavadinimai, bet pagrindinis jo tikslas pasiliko visuomet tas pats — padėti po pasaulį išblaškytiems lietuviams lengviau susiorientuoti, sprendžiant religines bei tautines problemas. Visuomet stengėmės ir tebesistengiame, kad jis kiekvienam padėtų pažinti tiesą, paskatintų siekti gėrio ir duotų progų pasigėrėti grožiu.

Nijolė Užubalienė

 

Marija Eivaitė

Danutė Bindokienė

    Pradėjus eiti šiam leidiniui, kaip jau minėta, daugelio jis buvo labai šiltai sutiktas, bet ilgainiui atsirado ir kritikų. Vieniems jis buvo per žemo lygio, kitiems — per aukšto. Vieniems jame keliami klausimai labai patiko, o kiti iki šiol neįprastu kai kurių klausimų nagrinėjimu stebėjosi ir net piktinosi. Redakcijai visos tos nuomonės buvo įdomios, bet jos neužtemdė užsibrėžto tikslo ir neišmušė iš pasirinkto kelio. Juk visiems niekad neįtiksi. Skaitytojų skaičius smarkiai augo ir net pradėjo konkuruoti su mūsų dienraščiais. Vėliau šis skaičius sumažėjo dėl įvairių priežasčių, bet gal daugiausia dėl mūsų tautiečių neprisirengimo ką nors skaityti. Vis dėlto skaitytojų skaičiumi "Laiškai Lietuviams" pralenkia kitus lietuvių kalba leidžiamus išeivijos žurnalus. Tai ženklas, kad daugumui mūsų pasirinktas kelias patinka.

    "Laiškai Lietuviams" visuomet stengėsi kovoti prieš visokias negeroves, nesvarbu ar jos pasireikštų lietuvių ar katalikų bendruomenėje. Kai kas tokį metodą laiko klaidingu ir sako, kad "blogas paukštis, kurs savo lizdą teršia", bet mes atsakome, kad dar blogesnis tas paukštis, kurs savo suteršto lizdo neišvalo. Kai kurių negerovių iškėlimas, mėginant rasti priemones joms pašalinti, nėra lizdo teršimas, bet valymas. Kartais mes paliečiame žaizdas ne tam, kad skaudintume, bet tik tam, kad gydytume. Žinoma, tokiu keliu einant, atsiranda daug draugų, bet atsiranda ir priešų. Bet mes jų nesibaidome, nes žinome, kad priešų neturi tik tas, kas neturi principų.

    Mes visuomet pageidavome ir pageidaujame, kad skaitytojai išmoktų būti sintetikai, o ne analitikai, kad jie visuomet žvelgtų į visumą, į pagrindinę mintį, o ne į atskiras neesmines smulkmenas. Kartais taip atsitinka, kad kuriam nors skaitytojui viskas patinka, jau daug metų jis šį žurnalą skaito, bet staiga nepatinka kuri nors kokio straipsnio mintis. Jis tuoj pila redakcijai laišką: "Prašau man daugiau "Laiškų Lietuviams" nebesiuntinėti, aš daugiau jūsų neberemsiu ir nebendradarbiausiu!" Noromis nenoromis čia prisimeni ne kartą matytą vaizdą, kai vaikai žaidžia vieni su kitais. Staiga vienas dėl ko nors užpyksta, treptelia koja į žemę ir sušunka: "Atiduokite mano žaislus, aš daugiau su jumis nebežaisiu!" Ir verkdamas bėga pas mamą.

Vytautas Kasniūnas

 

Algirdas Grigaitis

 

Algirdas Kurauskas

    Kartais mes dedame ir tokius straipsnius, kurie neatstovauja redakcijos nuomonei, bet norime, kad būtų išklausyta ir kita pusė, kad būtų sukeltos naudingos diskusijos bei pastangos kai kuriuos keblesnius klausimus išsiaiškinti.

    Nuo pat pradžios esame įvedę įvairius skyrius specialiems klausimams nagrinėti. Dabar turime šiuos skyrius: Šeima, Jaunimas, Knygos, Tėvynėje, Kalba, Filmai, Atgarsiai. Visuomet buvo populiariausi ir skaitytojų mėgstamiausi Šeimos ir Jaunimo skyriai, bet ir kiti skyriai yra naudingi ir laukiami.

    Prieš penkerius metus įvedėme naują Kalbos skyrių. Mat, sustojus eiti "Gimtajai Kalbai", buvo jaučiama didelė spraga, tai ir pasiryžome su šiuo Kalbos skyrium ateiti į pagalbą. Žmonėms jis labai patinka. Kai kurie sako, kad vien tik dėl šio skyriaus jau visi turėtų "Laiškus Lietuviams" skaityti. Mūsų kalboje yra tiek daug dar iš senesnių laikų įsiveisusių piktžolių, kad, norint jas išnaikinti, reikia nuolat ir nuolat žmonėms priminti, kurie žodžiai ar posakiai nėra lietuviški, bet paimti iš kitų, ypač rusų ir lenkų, kalbų. Yra nuomonių, kad šis skyrius yra net naudingesnis už buvusią "Gimtąją Kalbą", nes čia daugiausia yra dedami ne ilgi moksliški straipsniai, kurie tik specialistams gali būti suprantami ir naudingi, bet ypatingas dėmesys yra kreipiamas į paprastas, kasdienines kalbos klaidas. Redaktoriaus paruoštą šio skyriaus medžiagą visuomet peržiūri kalbininkas prof. Petras Jonikas, todėl ten keliamų klausimų sprendimu galima visuomet pasitikėti.

“Laiškų Lietuviams” administracija:

Aleksandra Likanderienė ir Petras Kleinotas, S.J.

 

    Mūsų žurnalas yra vadinamas "laiškais". Bet į laišką visuomet laukiama ir atsakymo. Pradžioje gaudavome daugiau atsakymų į savo visiems siunčiamus laiškus, bet dabar, kaip visose srityse, taip ir čia pastebimas didesnis visų apsnūdimas. Turime Atgarsių skyrių, kuris labai retai žurnale pasirodo, nes skaitytojai nerašo, nereiškia savo nuomonės. Būtų labai naudinga palaikyti glaudesnius ryšius su skaitytojais. Į šį skyrių mes dedame visus laiškus (jeigu tik tų laiškų autoriai sutinka ir neprideda prierašo, kad jų laiškas nėra skiriamas spaudai). Dedame ir tuos, kurie ką nors giria, ir tuos, kurie peikia. Tad labai pageidautume, kad skaitytojai dažniau mums rašytų, pasakytų, kas jiems patinka ir kas nepatinka, ko jie pageidautų ir ko nenorėtų, kad būtų spausdinama "Laiškuose Lietuviams".

    Jau šešiolikti metai skelbiame straipsnio konkursus. Visuomet konkursams yra atsiunčiama po keliolika straipsnių, bet jų galėtų būti daug daugiau. Esame labai dėkingi konkurso premijų mecenatams, be kurių pagalbos konkursai būtų neįmanomi.

    Šios sukakties proga labai nuoširdžiai dėkojame visiems mūsų bendradarbiams, talkininkams, rėmėjams. Jau dvidešimti metai šį žurnalą redaguodamas, su dėkingumu prisimenu kun. K. Trimaką, kuris man leido "paatostogauti", 1964-1969 m. eidamas redaktoriaus pareigas. Dėkoju visiems buvusiems ir esamiems redakcijos nariams, administracijai ir menininkams, dailininkams, fotografams, kurių darbai pagražino "Laiškų Lietuviams" išvaizdą. Tikimės, kad su visų pagalba šis žurnalas ir toliau lankys įvairiuose pasaulio kraštuose dvasinio peno laukiančius lietuvius.

    Norėčiau skaitytojus supažindinti ir su dabartine mūsų redakcija bei administracija. Čia dedame ir jų visų nuotraukas. Danutė Bindokienė tvarko skyrių Tėvynėje. Į šį skyrių ji iš Lietuvoje einančių laikraščių bei žurnalų atrenka tai, kas mūsų skaitytojams, jos nuomone, gali būti įdomu ir naudinga. Marija Eivaitė rūpinasi Jaunimo skyrium. Labai būtų malonu ir jai, ir visai redakcijai, kad jaunimas dažniau šiame skyriuje bendradarbiautų. Algirdas Grigaitis ir Algirdas Kurauskas daugiausia prisideda savo darbais prie žurnalo išvaizdos. A. Kurauskas jau daug kartų yra piešęs žurnalui viršelius ir skyrių vinjetes, davęs daug patarimų, kaip meniškiau sutvarkyti visą medžiagą. Pirmiau daug meniškų nuotraukų parūpindavo A. Kezys, S.J., dabar šį darbą tęsia A. Grigaitis. Vytautas Kasniūnas apsiėmė telkti medžiagą Šeimos skyriui. Nijolė Užubalienė rūpinasi knygų recenzijomis. Visiems šiems redakcijos talkininkams tariu labai nuoširdų ačiū. Jie dirba be jokio atlyginimo — tik iš idealizmo. Visi jie būtų labai patenkinti ir dėkingi, kad atsirastų daugiau bendradarbių ir talkininkų jų vedamiems skyriams.

    Žurnalo administraciniais reikalais rūpinasi Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Koks yra jų didžiausias noras, turėtų būti visiems aišku: kad atsirastų daugiau skaitytojų ir kad esamieji skaitytojai neužmirštų laiku atsiųsti prenumeratos mokesčio. Redakcija yra labai dėkinga ir administracijai, nes be jos pagalbos nė redakcija negalėtų dirbti.

    Tad visų mūsų darbas nebus veltui, jei vieni su kitais bendradarbiausime, vieni kitiems padėsime, žinodami, kad visi dirbame tam pačiam tikslui — religinės ir tautinės kultūros plėtimui, kitaip sakant — Dievui ir Tėvynei.