Spausdinti

EARTHQUAKE

     “Exorcist” filmu susidomėjimas, pripildęs teatrus per daugelį dienų, gal būt, paskatino susukti šį filmą, kuris turi ypač smarkius garsinius efektus ir baiminga. įtampą per didžiąją filmo dalį. Filme labai ryškiai pavaizduojamas žemės drebėjimas Los Angeles mieste.

     Filmas Universal bendrovės, užsitęsia 122 minutes, pastatytas sumanaus organizatoriaus Mark Robson, įtraukiant tokius plačiai žinomus aktorius kaip Charlton Heston, Ava Gardner, George Kennedy, Genevieve Bujold ir eilę kitų.

     Teatre dunda žemės drebėjimo garsai, kad net žiūrovą drebina ir teatrą priverčia pradžioje ekrane parodyti skelbimą, jog teatras nesiima atsakomybės, jei kas bus pernelyg paveiktas visu tų vaizdinių priemonių. Ekrane žiūrovas stebi griūvančius namus, tiltus, bažnyčias, užtvankas, gaisrų liepsnas, kriokiantį potvynio vandenį, kartu sekdamas, kaip simpatingus personažus vaizduojantieji asmenys užgriaunami, parbloškiami, sukruvinami, bėga masinės panikos pagauti, miršta prieš žiūrovų akis. Bet ypač įspūdingas tas žemės drebėjimo trenksminis garsas, kuris čia pavadintas Sensurround. Jis tiek išradingai sukombinuotas, kad net imamas jam patentas.

     Su giliu įsijautimu pasišventėlius gelbėtojus vaizduoja Charlton Heston, filme statybos inžinierius, ir George Kennedy — filme iš tarnybos atleistas policininkas. Filmas prasideda ramiu gyvenimu, net ir meilės trikampiu, kur inžinieriaus—Hestono akį patraukia jauna moteris, kurią čia gyvai vaidina Genevieve Bujold. Pataikaujant dabarties madai, neapsieinama filme ir be moters užpuolimo, tačiau tai gana nuosaikiai perteikiama, ir filmas suaugusiems būtų priimtinas žiūrėti.

THE LITTLE PRINCE

     Tragiškai žuvęs plačiai žinomas prancūzų rašytojas Antoine de Saint Exupery susilaukė įamžinimo ir filme: pagal jo klasikinį kūrinį vaikams yra susuktas “The Little Prince”. Scenarijų paruošė Alan Jay Lerner, bet negalima pasakyti, kad darbas būtų idealiai atliktas. Patį autorių — Saint Exupery čia vaizdžiai atkuria Richard Kiley, o savo guvumu vaidyboje stebina vaikučio princo vaidmeny Steven Warner.

     Filme daug pasakiško elemento — atskridimo iš kitų planetų, nuostabių dingimų ir atsiradimų. Filmo režisierius panaudojo Anglijos ir Tuniso vietas, su žaliuojančiais laukais ir tuščiais Sacharos tyrais. Filmas perpintas gana skambia Fr. Loewe muzika ir A. J. Lerner sukurtomis dainomis. Pagrindinis aktorius Kiley čia reiškiasi kaip drąsus ir sumanus pilotas, priverstas nutūpti tyruose. Ryte nubudęs pamato toje negyvenamoje dykumoje kompanioną — Mažąjį Princą, kuris iš dalies atrodo lyg kito — angelų pasaulio būtybė, bet kuris veikia visai žmogiškai.

     Įneštas į filmą įvairumas -— Mažojo Princo gėrėjimasis rože, kuri prabyla ir pasirodo grakščia mergaite. Princas susiduria ir su gyvate ar smaugliu, ir su lape, kurie čia pavirsta žmonėmis, ne taip jau patraukliais, nors gana vikriais, besireiškiančiais ir savotišku baletu.

     Vis dėlto, filmas vaikams gali būti pernelyg abstraktus, o suaugusiems — gerokai naivus. Filmo direktorius — patyręs. Jis režisavo ir tokio pasisekimo susilaukusius filmus, kaip “Seven Brides for Seven Brothers”, “Singin’ in the Rain”, tačiau čia to lygmens jis nepasiekia. Filmą ant savo pečių turi daugiausia išnešti du aktoriai: Kiley ir, princo vaidmeny, šešerių metų berniukas Steven Warner. Jo vaidinimu ir dainavimu tikrai reikia stebėtis.

THE FRONT PAGE

     Gana grubi, bet juokinga komedija iš laikraštininkų gyvenimo, pavaizduojanti, kaip jiems terūpi pralenkti kitus laikraščius ir gauti pirmo puslapio sensacijas. Jie gaudo informacijas, nepaisydami, kad reikia gelbėti sužeistą žmogų. Laikraštinis darbas tiek įsigėręs į jų kraują, kad vienas jų neįstengia atsitraukti nė vedyboms, gavęs degančią žinią.

     Šį filmą surežisavo Billy Wilder, panaudodamas dar 1928 m. pasirodžiusį draminį veikalą, kurį buvo sukūrę Ben Hecht ir Charles McArthur, imdami tikrus Čikagos laikraštininkus savo vaizduojamiems personažams. Režisierius Wilder yra pats buvęs laikraštininkas ir jam patinka paleisti filmą iš žurnalistų gyvenimo. Čia filmui daugiausia ir panaudojamas kriminalinio teismo spaudos kambarys, kur laikraštininkai kortuodami laukia, kada bus kariamas mirtin nubaustasis nusikaltėlis Earl Williams, kurį čia vaidina Austin Pendleton.

     Apsukriausieji filme laikraštininkai yra Walter Burns — redaktorius, kurį čia su giliu persiėmimu vaidina Walter Matthau, gana patyręs specialistas kriminaliniuose filmuose. Jo bendradarbį — reporterį Hildy Johnson — vaidina Jack Lemmon, sumaniai sukurdamas charakterį, kuris taikstosi vesti, bet kuris iš tikrųjų neatskiriamai surištas su rašomąja mašinėle. Tą mirti nuteistą radikalą jaunuolį pamyla gatvės moteris, kurią filme su tikru karščiu suvaidina Carol Burnett. Humorui padidinti įvestas naivaus psichoanalisto gydytojo tipas, kuri čia įtikinančiai vaizduoja Martin Gabet.

     Nors filmas atkuria Čikagos įvykius, bet jis susuktas San Francisco mieste. Didelių meniškų turtų filme nėra, bet gali jis tikti humoristiniam žiūrovo poilsiniam išsiblaškymui, tik gaila, kad tas humoras tarpais toks grubus — prajuokina, bet ne taip labai džiugina.

LENNY

     United Artists 111 minučių filmas iš gyvenimo komiko aktoriaus Lenny Bruce, kuris savo karjerą pradėjo naktiniuose klubuose ir susilaukė netikėto pasisekimo ir turto, gastroliuodamas Kalifornijoje. Jo programa ir asmenybė — kontroversinė, ypač kai jis kaskart labiau pradėjo vartoti nešvarumus kaip publiką intriguojančią medžiagą, taip pat susilaukdamas priekaištų, kad jis daug ką užgauna. Mirė teturėdamas 40 m. amžiaus, pripuolamai ar su tikslu, paimdamas per daug heroino narkotikų. Mirė narkotikų sužalotas, dėl palaido gyvenimo išsekęs, dažnai policijos sulaikomas, tardomas, teisiamas. Jo paskutinieji programos numeriai dažnai būdavo ištraukos Iš jo teismų eigos.

     Filmą Bob Fosse surežisavo, pagrindinei Lenny Bruce rolei pasikvietęs aktorių Dustin Hoffman. Filmas remiasi neseniai pasirodžiusiu draminiu veikalu, tuo pat Lenny vardu, kurį sukūrė Julian Barry. Filmas pusiau dokumentinis, panaudojant pasikalbėjimus su Bruce našle, motina, su jo pasirodymų agentu. Filmas nenori žeminti Lenny Bruce paėmusį savęs sunaikinimo kryptį, kaip kai kuriems atrodė, antra vertus, nesiekia jo ir nepateisinamai išaukštinti, pasukdamas kompromisų keliu ir vaizduodamas Lenny kiek apšvarintą, bet vis dėlto gana šiurkštų ir nevalyvą. Filme parodomas tokiame fone, kaip jis ir buvo: nykiuose naktiniuose klubuose, pigiuose viešbučiuose, plikose teismo salėse, kur jis grūmėsi su įstatymų sargais, tikėdamasis asmenišku, žmogišku pasikalbėjimu su teisėjais rasti teisybę.

     Filme yra kalbos grubumų, kaip juos naudojo ir Lenny Bruce, siekdamas supurtyti žmones, išjudinti iš hipokrizijos, prietaringų nusistatymų. Režisierius Fosse vis dėlto parodo nuosaikumą, ekrane atskleisdamas Bruce susipainiojimą su moterimis ir skendimą narkotikuose. Hoffmanui iš esmės pavyksta pagauti esminius Bruce bruožus kalboje, tone, gestuose. Aktorė Valerie Perrine įtikinančiai vaidina Bruce žmoną, vaizduodama skausmą moters, netenkančios savo vyro, bet drauge ir jo įtraukiamos į tą pačią žemą sekso ir narkotikų pasauli. Mąstančiam žmogui Lenny Bruce tragedija bus užuomina, kur krypsta dabarties visuomenė, kurios daugelis narių pasuka tuo pat keliu.

     Yra ir kitas nespalvotas filmas “Lenny Bruce Without Tears” tų pačių nuotaikų.

MURDER ON THE ORIENT EXPRESS

     Lietuviams šis filmas tuo įdomus, kad tarp daugelio filmų žvaigždžių, įtrauktų į šį pastatymą, yra ir lietuvių kilmės garsenybė John Gielgud, kuris čia sėkmingai vaidina turtingo amerikiečio Ratchett (jį vaizduoja R. Widmark) patarnautoją Beddoes. Filmas susuktas pagal paslaptingąją istoriją, sukurtą Agatha Christie. Fabula: Oriento traukiny, lekiančiame iš Istan-bulo į Calais, nužudomas nemėgstamas amerikietis milijonierius. Kalnų griūčiai užvertus bėgius, traukinys sustoja, ir geležinkelio linijos direktorius — jį vaidina Martin Balsam — pakviečia belgą detektyvą Poirot (aktorius Albert Finney) išaiškint nusikaltimą iki traukinys nuvyks į vietą. Detektyvo manieros — kaip komedianto, bet jis profesionališkai pradeda keleivių tyrimą. O tuos keleivius vaizduoja daugelis garsenybių: Ingrid Bergman — baugi ir kiek nervinga Afrikos misijonierė, Michael York ir Jacqueline Bisset — jauna Vengrijos karališkos giminės pora, Jean-Pierre Cassell — konduktorius, Sean Connery — britų karininkas, grįžtąs iš Indijos, Vanessa Redgrave — jo nuolatinė kompanionė, Wendy Hiller — rusų aristokratė, Anthony Perkins — milijonieriaus sekretorius.

     Taigi filmo direktorius Sidney Lumet yra sutraukęs visą galeriją žinomų ekrano vilkų. Amerikiečių recenzijos filmu gėrisi, nors lietuviui ji nėra taip labai imponuojanti, kad ir turintį intrigą ir laikoma tinkama tokiam poilsio išsiblaškymui. Nuostabu tik, kad Agathos Christie veikalas, pagal kurį šis filmas susuktas, yra pasirodęs prieš 40 metų ir tik pereitų metų pabaigoje Paramount bendrovė išvedė jį į ekraną. Filmas užima dvi valandas su trupučiuku.

     Nors filmas prasideda vaiko pagrobimu ir žinia apie jo nužudymą, nors traukiny viskas sukasi apie turtuolio žudikų ieškojimą, tačiau scenarijaus kūrėjas Paul Dehn stengėsi filmą daryti ne tiek kriminalinį, kiek savotiškai pramoginį; tam padėjo ir Tony Walton sugalvotas pastatymo išplanavimas, gera Lumet režisūra ir raiškios Geoffrey Unsworth nuotraukos, kad net katalikų filmų biuletenis šį filmą pavadino “vienu iš geresnių 1974 m. pramoginių filmų”. Tam amerikiečiai kritikai pritaria, nors mes nebūtume tokie entuziastai.

Juozas Prunskis