Spausdinti

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENE

ŠIS TAS APIE “VAGOS” LEIDYKLA

     Grožinės literatūros leidykla "Vaga", Vilniuje įsteigta 1945 m., didžiuojasi į skaitytojų rankas paleidusi bent 123 milijonus knygų per 30 savo gyvavimo metų. Įdomu bent kiek arčiau pažvelgti į šios leidyklos veiklą: kokios knygos ten leidžiamos, kiek ji iš tikrųjų pasidarbavo lietuviškos kultūros kėlimui, o kiek tik grynai propagandos aukurui darbo atidavė.

     Pirmoji "Vagos" išleista knyga buvo poeto Juliaus Janonio "Raštai". Pradėtas su "proletarinio poeto" kūrinių išleidimu, pirmasis leidyklos dešimtmetis buvo skirtas V. Montvilai, V. Mozūriūnui, E. Mieželaičiui, A. Gudaičiui-Guzevičiui ir kitiems, jiems panašiems, kurių raštai vaizdavo "naują tarybinį gyvenimą". Tame dešimtmetyje iškilo eilė naujų rašytojų, kaip J. Avižius, A. Palionis, M. Sluckis ir kt., bet temos, kuriomis jie rašė, buvo tokios pačios, kaip vyresniųjų: "Nuoširdus ir karštas jaunųjų rašytojų žodis, paskleistas masiniais tiražais, įnirtingos klasių kovos sąlygomis suvaidino didelį vaidmenį, kuriant Lietuvoje naują socialistinę visuomenę (Literatūra ir Menas,Nr. 5, 1975).

     Antrajame dešimtmetyje (1950-1960) leidykloje debiutavo, šiandien jau pagarsėję, prozininkai ir poetai: V. Bubnys, A. Baltakis, A. Maldonis, Just. Marcinkevičius ir daug kitų.

     Be naujesnių ir senosios kartos kūrėjų, "Vaga" leido ir jau Lietuvos laikais tapusių rašytojų kūrinius — D. Poškos, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Maironio, Binkio, V. Krėvės ir kt. raštus. Šių, pavadintų literatūriniu palikimu, leidinių susisteminimui pradėta leisti "Lituanistinės bibliotekos" serija. Išleista A. Baranausko, V. Pietario, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus raštai, žinoma, "jų įvaduose ir komentaruose marksistiškai išanalizuota ir įvertinta šių rašytojų kūryba".

     Maždaug šeštąją dalį "Vagos" knygų sudaro leidiniai jaunimui. Tačiau didžioji dalis produkcijos skiriama ir svetimų kraštų autorių vertimams. Vertimus "Vaga" pradėjo leisti jau 1945 m. Tai buvo rusų — D. Furmanovo, B. Gorbatovo, M. Šolochovo, N. Tichonovo ir kt. kūriniai. Per 30 metų į lietuvių kalbą buvo versta 35 tautų ir tautelių literatūra. Šios tautos yra Sovietų Sąjungos valdžioje.

     Negalima paneigti fakto, kad "Vaga" yra išleidusi ir Vakarų pasaulio literatūros kūrinių. Tačiau tai daugiausia pripažintieji ir "nekenksmingi" klasikai, kaip Dantė, Zola, Balzakas, Šekspyras ir t.t. Lietuvis skaitytojas nemato moderniosios Vakarų literatūros, bet yra supažindinamas su Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos rašytojais. "Didelis dėmesys skiriamas mūsų laikų pažangiajai užsienio literatūrai, parodančiai darbo žmonių išsivaduojamąją kovą".

     Daug verstinės literatūros skiriama valkams ir jaunimui. Čia taip pat didžiausioji dalis rusų ir kitų "broliškųjų respublikų" kūrinių, tų šalių pasakos, tautosakos.

     Tuo pačiu ir lietuvių rašytojų knygos verčiamos į kitas, dažniausiai "broliškas" kalbas. Į rusų kalbą lietuvių rašytojų kūrinius verčia V. Čepaitis, Z. Kulmanova, A. Mežirovas, D. Samoilovas, B. Sluckis ir t.t.

     Prie "Vagos" leidyklos veikia redakcinė taryba, kuri nagrinėja svarbiausias leidybinio darbo problemas, svarsto literatūros leidimo ir ruošimo planus. Į redakcinę tarybą šiuo metu įeina: J. Baltušis, Alf. Bieliauskas, K. Korsakas, Just. Marcinkevičius, E. Mieželaitis, M. Sluckis ir kt. Leidykla turi ir meno bei muzikos tarybas, kurios rūpinasi atitinkamų leidinių išleidimu.

DIEVDIRBIO KULTAS IEŠKO SAU DIRVOS

     Komunistinė sistema lengva ranka nuskainiojo Smūtkelius-Rūpintojėlius pakelėse ir nudaužė koplytėles nuo senųjų sodybų medžių — liaudies menininkas, dievdirbis, liko be kūrybinės dirvos. Neleidžiama išdrožti savo sielos skausmą mediniame Rūpintojėlio veide ir rasti sau paguodos, kaip tam šimtamečiui dievdirbiui Fausto Kiršos eilėraštyje "Smūtkelis". Tačiau liaudies skulptoriaus kaltas, kirvis, skaptukas ieško kitų kelių, kitų būdų. Paskutiniaisiais metais įsigalėjo liaudies monumentaliosios skulptūros atgimimas. Gal ryškiausias to pavyzdys yra Ablinga su savo "ąžuolais" — liaudies menininkų išdrožtų skulptūrų ansambliu (apie tai jau esame rašę). Panašios liaudiškos skulptūros pastatytos Šiauliuose ir kt. Lietuvos vietose, o praėjusią vasarą jomis pasipuošė Rokiškio parkas. Ablingos skulptūrų tema buvo vientisa žmogaus skausmo ir kančios virtinė, o rokiškėnai jau išmėgino keletą atskirų idėjų, liudijančių krašto svetingumą, žmonių būdo linksmumą ir t.t. Tačiau rokiškėnų skulptūrose yra ir gilesnės dvasios pavyzdžių. Verta pažymėti, kad skulptūrose, nežiūrint kurią temą vaizduojančiose, labai ryškus senojo liaudies dievdirbio pėdsakas. Pvz. Rokiškio skulptūrose "Knygnešys" (S. Karanauskas) arba "Kalvis Ignotas" (J. Jonušas) atsispindi koplytstulpio idėja, pakelės koplytėlių forma.

     Rokiškio parke dirbo eilė liaudies skulptorių. Iš jų tik du "seni vilkai". Tai S. Kinčius ir I. Užkurnis. Kiti nauji, pradedantys, savo kūrybai formų tebeieškantys skulptoriai, tačiau visi jie vartoja įrankius ir medžiagą, kurią vartojo jų tėvai ir seneliai, droždami kenčiantį "dievuliuką".

(Literatūra ir Menas,Nr. 6, 1975)

NAUJŲ LAIKU “DIDVYRIAI”

     Vaikams ir jaunuoliams yra būdinga žavėtis didvyriais ir jų žygdarbiais. Būdami mokyklos suole, mes didžiavomės Lietuvos kunigaikščiais, savanoriais, kovojusiais dėl savo tėvynės laisvo rytojaus, dabar mūsų atžalynas lituanistinėse mokyklose noriai klausosi apie partizanus ir į didvyrių eiles pastatė Simą Kudirką, kuris, gal būt, daugiausia gerbėjų turi kaip tik jaunimo tarpe.

     Žavisi didvyrių kultu jaunimas ir Lietuvoje. Tačiau didvyriai, kurie jam ten peršami ir propaguojami, yra taip pat didžiausi tautos priešai. Šis didvyrių garbinimo kultas ypač išryškėjo pastaraisiais metais, švenčiant 30-tąsias "išvadavimo iš fašistinės vergijos" metines. Uolių partijos narių, o ypač kai kurių mokyklų mokytojų pastangomis, kiekvienas kur nors kaimo kapinaitėse palaidotas rusų armijos karys, žuvęs karo metu, staiga tapo nepamainomu didvyriu, pakeltu kuone į šventųjų eiles. Tokių naujųjų "didvyrių" kapai puošiami gėlėmis, apie juos ieškoma įvairiausių biografinių žinių, susirišant net su jų palikuoniais kur nors Rusijoje. Vaikai ruošia šventes tokio didvyrio vardu, rašo rašinius, įruošia jo garbei kampelius ir t.t.

     Štai Ukmergės rajono Deltuvos vidurinės mokyklos pionieriai neseniai atrado sau "didvyrį". Tai Vačeganas Vancianas. "Didvyrio portretas puošia mokyklos pionierių kambarį, jam skirtas storas albumas, kuriame trumpai užrašoma viskas, kas sieja Vačeganą su mokykla" (Tarybinis Mokytojas, Nr. 1, 1975). Kas gi tas Vačeganas Vancianas, kad tokios garbės iš lietuviuko pionieriaus susilaukė?

     Tai atsitiko palyginti ne taip seniai, kai Tamila R. pradėjo dirbti Deltuvos vid. mokykloje. Eidama pro apylinkės kapines, ji atkreipė dėmesį į antkapį, kurį ženklino lentelė su užrašu — V. Vancianas, Tarybų Sąjungos Didvyris. Sustojo Tamila ir susimąstė: "Didvyris, o apie jį nieko daugiau nežinome, kiek čia parašyta"...

     Taigi, uolioji Tamila R. netikėtai atrado savo mokiniams didvyrį. Buvo apklausinėti apylinkės gyventojai apie karo metais vykusius mūšius ir prisimintus rusų karius. Visi gyventojų prisiminimai buvo labai šviesūs, visi rusai kareiviai didvyriški, jų žygdarbiai nuostabūs, deginant Lietuvos žemę ir vejant laukan "hitlerininkus".

     Liūdna darosi pagalvojus, kiek tokių Tamilų yra Lietuvos mokyklose, kiek išnaudojamas vaiko ar jaunuolio susižavėjimas didžiais darbais ir didžiais žmonėmis, juos atlikusiais, ir pagaliau kiek tokių paprastų, eilinių kareivėlių pakeliami į "didvyrių" eiles, žalojant pačias brangiausias vertybes jauno lietuviuko širdyje.