Spausdinti

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XXV. ĮVAIRUS APAŠTALAVIMO DARBAI

     Norint susidaryti pilnesnį tėvų jėzuitų apaštalavimo vaizdą nepriklausomoje Lietuvoje, reikia paminėti įvairius jų darbus, kurie netilpo praėjusių skyrių rėmuose. Nors tie darbai gal nekrito plačiai visuomenei į akis, bet ir jie parodo tą pačią tėvų jėzuitų intenciją kiek galima vispusiškiau padėti savo tautiečiams.

     Jau buvo rašyta, kad nuo pat įsikūrimo pradžios 1923 m. T. Benediktas Andruška buvo Kauno kunigų seminarijoje Bažnyčios ir pasaulinės istorijos lektorium. Nuo 1924 iki 1930 m. jis dėstė ten lotynų kalbą ir Bažnyčios istoriją. Atsisveikinęs su kunigų seminarija, 1930 m. liepos 15 dieną T. B. Andruška išvyko į Šiaulius, kur tų pačių metų rugsėjo 4 dieną įsteigė tėvų jėzuitų rezidenciją. Mirus prof. Mačiuliui-Maironiui, 1932 m. į Kauno kunigų seminarijos darbą įsijungė T. Stasys Gruodis, perimdamas prof. Mačiulio-Maironio moralinės teologijos paskaitas. Su juo reikia arčiau susipažinti.

     T. Stasys Gruodis gimė 1896 m. vasario mėnesio 12 dieną Bogužiškių kaime, Pabaisko valsčiuje. Baigęs septintą klasę Ukmergės gimnazijoje, artėjant frontui, turėjo trauktis į Rusijos gilumą ir apsistojo Voroneže. Kadangi su savim buvo pasiėmęs tik 40 rublių, vertėsi privačiomis pamokomis, bet baigė Martyno Yčo gimnaziją aukso medaliu. 1916 m. įstojo į karo medicinos akademiją Petrapilyje. Ten mokėsi tik dvejus metus. Sugrįžęs į Lietuvą 1918 m. rudenį, mokytojavo Saulės draugijos gimnazijoje Ukmergėje. 1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Bet politika jo nežavėjo. 1922 m. St. Gruodis stojo į Kauno kunigų seminariją ir po trejų metų gavo kunigo šventimus. Kadangi buvo gabus, darbštus ir pavyzdingas, moralinės teologijos profesorius ir seminarijos rektorius Mačiulis-Maironis numatė kun. St. Gruodį savo įpėdiniu. Bet studijuodamas moralinę teologiją Vokietijoje pas prof. Mausbachą, jis pajuto pašaukimą į Jėzuitų Ordiną ir 1927 m. balandžio mėnesio 21 dieną pradėjo naujokyną s'Heerenberge. Baigęs naujokyną ir pakartojęs filosofijos bei teologijos mokslus Valkenburgo kolegijoje, 1932 m. grįžo į Lietuvą ir tapo moralinės teologijos lektorium.

     Prof. Mačiulis-Maironis buvo senstelėjęs žmogus ir daug iš klierikų nereikalavo. T. St. Gruodis labai rimtai žiūrėjo į savo uždavinį ir per pirmuosius moralinės teologijos egzaminus daugiau kaip pusę klierikų nepraleido. Nieko negelbėjo ir klierikų delegacija, atėjusi pas jaunąjį lektorių prašyti geresnių pažymių. Kai neišlaikę egzaminų klierikai vasaros metu nuodugniau pastudijavo moralinę teologiją, jis rudeniop juos mielai praleido. Bet klierikai gerai įsidėmėjo, kad T. St. Gruodis yra nenuolaidus ir nemažai reikalauja.

     Gavęs Gregorianum universiteto teologijos daktaro laipsnį, T. Gruodis pradėjo ruošti habilitacinį darbą apie negimusios gyvybės panaikinimą. Tą darbą apgynė 1935 m. pavasarį ir gavo privatinio docento titulą Vytauto Didžiojo Universitete teologijos-filosofijos fakultete. Be to, Kauno jėzuitų namuose jis ėjo dvasios vado pareigas, buvo knygų cenzorius ir nuo 1934 m. namų vyresniojo patarėjas. Įsteigus nepriklausomą Lietuvos jėzuitų provinciją 1936 m., T. Gruodis tapo T. Provincijolo patarėju. Be habilitacijos darbo apie negimusios gyvybės panaikinimą, kurį išleido Vytauto Didžiojo universiteto teologijos-filosofijos fakultetas, T. St. Gruodis parašė dar dvi studijas: "Krikščioniškos dorovės mokslas", 173 p.1, ir "Modernieji laikai", Kaunas 1940 m.. Tėvų Jėzuitų leidinys, 32 p. Nuo 1936 m. T. Gruodis buvo klierikų nuodėmklausis, o per antrąjį pasaulinį karą kurį laiką seminarijos rektorius. Jis buvo didelis asketas, kalbėdavo lėtai ir apdairiai, kartais padarydamas pirma gestą, o paskui tardamas žodį. Vysk. K. Paltarokas jį vadindavo "sunkiąja artilerija", nes viską darydavo lėtai. Visą savo laiką skirdavo ruošti paskaitoms. Jis buvo konservatyvus ir šviesdavo konfratrams, kolegoms ir klierikams žodžiais ir darbais. Ateitininkai norėjo turėti jį savo dvasios vadu. Bet jis atsisakė. Sekmadieniais jėzuitų bažnyčioje padėdavo klausyti išpažinčių, nes T. Kipas buvo nuomonės, kad geriausia moralinės teologijos profesoriaus klinika yra klausykla.2 Jis gerai mokėjo lenkų kalbą, kuri Kauno senamiestyje nuodėmklausiui buvo naudinga.

     Savotišką apaštalavimo darbą išvystė T. Kipas savo raštinėje, trečiame gimnazijos aukšte. Vesdamas kunigams, moksleiviams ir inteligentams rekolekcijas, jis susipažino su daugybe žmonių, kurie, atvykę į Kauną, užeidavo pas buvusį rekolekcijų vedėją ir prašydavo patarimo įvairiais gyvenimo klausimais. Kadangi jis buvo plačių pažiūrų žmogus ir atviras dvasinėms problemoms, jie nesivaržydavo atidengti jam savo sąžinės ir ieškodavo kartu su juo painių klausimų sprendimo. Pas T. Kipą užeidavo mokinių tėvai, buvusios sambūrietės su vyrais ir vaikais, penitentai, studentės ir įvairių profesijų žmonės. Svečius jis priimdavo kasdieną nuo 4 iki 7 valandos vakaro. Kas mesdavo žvilgsnį pro durų langelį, tas vis matydavo du ar tris belaukiančius žmones. Pasikalbėję su T. Kipu apie savo problemas, svečiai išeidavo pakilusia nuotaika, tarsi persimainę. Svečius priimdavo su šypsena, leisdavo jiems nuoširdžiai išsikalbėti ir giliai įsijausdavo į jų dvasios stovį. "Jis tiek daug dėmesio skirdavo žmogui, kad prieš ateinant, rodos, buvo paruošęs čia pat tavo reikalus "skaityti". Atrodė, jog jis net gyviau ir atidžiau tavim rūpinas, nei tu pats, ir tavo problemas jau turi savo rankose, beveik gana gerai pergalvotas. Tai buvo fenomenali savybė, nežinia kokiu būdu pasiekta ar įgimta, bet tik ši savybė T. Kipą padarė tokiu įtakingu Kaune, bent man taip rodos" (Kun. St. Yla).

     Viena sėkmingiausių tėvų jėzuitų pastoracinio darbo priemonių buvo klausykla. Atlaikęs mišias 6 valandą, T. Kipas sėsdavo į klausyklą ir klausydavo išpažinčių iki 8 valandos. Po vakarinių pamaldų jis vėl sėsdavo į klausyklą ir išsėdėdavo joje valandą ar dvi. Pradžioje tėvų jėzuitų bažnyčioje buvo tik dvi klausyklos. Bet didėjant penitentų ir tėvų skaičiui, buvo pastatytos dar dvi. Ir jos būdavo apgultos. Taip 1932 m. Verbų sekmadienį (kovo 20 d.) T. Kipas pažymi savo dienoraštyje, kad prieš pietus išklausęs 150 išpažinčių. Tais metais didžiąją savaitę jėzuitų bažnyčioje atlikę išpažintį per 1.000 tikinčiųjų. "Dažnai", taip rašė T. Kipas toliau, "buvo jaudinančios scenos žmonių, iš kurių to nebuvo galima tikėtis. Pavyzdžiui, vienas aukštas švietimo ministerijos valdininkas, su kuriuo neseniai peržiūrėjau gimnazijos reikalus ir kuris buvo laikomas netikinčiu, garsiai kukčiodamas įėjo į mano klausyklą ir sutvarkė visą savo gyvenimą".3 1936 m. gruodžio 31 dieną ten pat T. Kipas pažymi, kad tais metais išklausęs 18.050 išpažinčių.4 T. Venckus per vienerius metus kartais išklausydavo 25.000 išpažinčių. 1939 m. rudenį per misijas Merkinėje, kurias vedė tėvai jėzuitai, prie vienos klausyklos susidarė tokia spūstis, kad klausykla pradėjo judėti ir braškėti. Tada 4 vyrai klausyklos šonuose atsirėmė rankomis į bažnyčios sieną ir susilenkusius penitentus prileido prie kunigo. Vesdamas inteligentams rekolekcijas Alytuje, T. Venckus išsėdėjo klausykloje iki 3 valandos nakties. Kitą rytą 6 valandą vėl turėjo būti bažnyčioje.

     Studijuodamas filosofiją Valkenburgo kolegijoje, T. Venckus pamėgo biologiją ir, sugrįžęs į Kauną 1927 m., paprašė T. Kipą, kad leistų studijuoti gamtos mokslus Kauno universitete. Gavęs teigiamą atsakymą, jis padavė prašymą, buvo priimtas į pirmąjį kursą ir netrukus atkreipė į save profesorių bei studentų dėmesį. Kadangi su ilgais kunigo rūbais dirbti laboratorijose buvo nepatogu, nuncijus davė leidimą dėvėti sutanėlę. Jo pasirodymas laboratorijose — chemijos, fizikos, zoologijos — buvo sensacija.5 T. Venckus turėjo gerus profesorius — Ivanauską, Valionį, Butkevičių, Pureną, Žilinską, Lašą, Šivicką — ir su visais gražiai su-

T. Stanislovas Gruodis, S.J.

gyveno. Susipažinęs su profesorių ir studentų galvosena, jis galėjo sėkmingiau vesti rekolekcijas inteligentams. Be to, pasakydamas studentams, kad gavėnios metu ves rekolekcijas, jis gaudavo pastabų, kokios rekolekcijos jiems patikdavo ir kokios nepatikdavo. Tomis pastabomis jis daug pasinaudodavo.

     Prasidėjus mokslo metams, prof. Žilinskas paprašė T. Venckų pašventinti Vėlinių dieną anatomikumą ir prosektorių su visais lavonais. T. Venckus sutiko ir prižadėjo atlaikyti mišias už mirusius, kurių lavonus studentai buvo supiaustę. Pamaldose dalyvavo daug studentų. Mišios buvo atlaikytos ir kitais metais. Toji šventė tapo tradicija. Kartais T. Venckų pavaduodavo T. Gruodis.

     Universiteto metai buvo patys šviesiausieji T. Venckaus gyvenime.6 Kartais po paskaitų profesoriai jį kviesdavo išgerti stiklą arbatos. Pertraukų metu jis turėjo progos išsikalbėti su studentais jiems rūpimais klausimais. Kadangi jam buvo nepatogu klausyti pažįstamų studentų išpažinčių, jis juos nusiųsdavo pas T. Kipą. 1939-1940 m. T. Venckus tapo ateitininkų studentų dvasios vadu. Jis dalyvaudavo jų susirinkimuose ir parengimuose, bet nesikišdavo į organizacinius reikalus. Korp! steigimo dieną pakviesdavo studentus į tėvų jėzuitų, tėvų marijonų arba į studentų bažnyčią ir laikydavo jiems pamaldas. Tos šventės taip patiko studentams, kad ir neateitininkų korporacijos prašydavo T. Venckų atlaikyti jiems pamaldas.

     Pavasarį atskiros studentų korporacijos ruošdavo iškylas į Kauno apylinkes arba įdomesnes Lietuvos vietoves. Jose dažnai dalyvaudavo ir T. Venckus. 1936 m. gausus studentų būrys dalyvavo Pax Romana kongrese Jugoslavijoje. Juos palydėjo prof. K. Pakštas ir T. Venckus. Neturtingiems studentams T. Venckus parūpino knygeles, kuriomis jie gaudavo pietus ateitininkų valgykloje. T. Venckus paprašė T. Aukštikalnį ir Prancūzijos ambasadoriaus žmoną, kad padėtų studentams pramokti anglų ir prancūzų kalbas. 1937 m. T. Venckus palydėjo Maldos Apaštalavimo narius, kurių tarpe buvo daug studentų, į Lisieux, Liurdą, Avinjoną ir Arso miestą, kuriame klebonavo šv. Jonas Marija Vianey. Ekskursijoje visi susidraugavo ir grįžo pakilia nuotaika.

     Vos sugrįžęs iš Belgijos 1937 m., T. Venckus pravedė rekolekcijas Kauno miesto ligoninės slaugėms. Rekolekcijos taip patiko, kad jos pradėjo jį kviesti padėti mirštantiems ligoniams. Į ligoninę kartais užeidavo kun. Juozas Dagilis. Netoli nuo ligoninės gyveno Švč. Trejybės parapijos kunigai, tėvai pranciškonai ir kan. Juozas Tumas, bet padėti mirštantiems būdavo kviečiami tėvai jėzuitai, dažniausiai T. Venckus ir T. Fulstas.

     Liūdniausią ligoninėje vaizdą sudarydavo mergaitės, bandžiusios nusinuodyti. Jos atvažiuodavo į Kauną iš kaimų ieškoti darbo ir nevisuomet jo rasdavo. Nusivylusios meile, ekonomine padėtimi ir beviltiška ateitimi, jos išgerdavo koncentruoto acto ir bandydavo nusižudyti. Kartais jas spėdavo aplankyti tėvai. Kartais tik kunigas būdavo vienintelė jų paguoda.

     Matydama medžiaginį ir dorovinį kai kurių mergaičių skurdą, Lietuvių Katalikių Moterų Draugija 1931 m. įsteigė Italijos gatvėje mergaičių globos namą, kur bedarbės ar morališkai nupuolusios mergaitės galėdavo rasti prieglaudą. 1939 m. duomenys sakė, kad tais metais bendrabutyje buvo priglaustos 11.558 mergaitės, parūpinta darbo 509 mergaitėms, po nuodijimosi globotos 3 mergaitės, po operacijos 4, suteikta nakvynių 83 mergaitėms.7 Pradžioje tų namų administracija buvo pavesta pasaulietėms moterims. Katalikių Moterų Draugija namų administracijai mokėdavo kasdien 3-5 litus kiekvienos mergaitės išlaikymui. Kadangi mergaičių globos namai vertėsi skurdžiai, kažin kam atėjo mintis perleisti namų administraciją ir mergaičių auklėjimą seselėms. Vesdamas rekolekcijas, T. Venckus pažino daug seselių namų. Kartą pas jį užėjo Vera Bakšytė-Karvelienė ir paklausė, ar jis negalėtų rasti vienuolijos, kuri sutiktų perimti mergaičių globos namus. T. Venckus sutiko paieškoti. Deja, visos kongregacijos, į kurias jis tuo reikalu kreipėsi, atsisakė. Po ilgų derybų slaptosios seselės širdietės, gyvenančios Panevėžyje, sutiko. Kai jos atsikėlė į Kauną, T. Venckus joms ir mergaitėms kasdien laikydavo mišias. Šeštadieniais jis klausydavo mergaičių išpažinčių tėvų jėzuitų bažnyčioje. Mergaitės nemaloniai krisdavo į akis kaimynams, tad T. Venckus klausydavo jų išpažinčių seselių koplyčioje. Kadangi patalpos buvo ankštokos, T. Venckus pakalbino savo brolį kunigą Praną paskolinti seselėms 10.000 litų naujai statybai. Prof. dr. Venckus sutiko su sąlyga, kad jis ten galės gyventi ir eiti kapeliono pareigas. Statybai įpusėjus, Kauną užėmė rusai, ir seselės paprašė T. Venckų nebelaikyti mišių ir nepalikti Švč. Sakramento. Kai T. Venckus pasakė mergaitėms, kad jas nebeauklės seselės, bet komunistai, viena mergaitė įskundė jį komunistams. Savo laiku ji norėjo nusinuodyti, ir T. Venckus ją aplankydavo ligoninėje. Netrukus nežinomas asmuo paskambino tėvams jėzuitams, kad komunistai nori areštuoti T. Venckų. Tada T. Provincijolas patarė T. Venckui važiuoti į Vilnių ir niekam nekristi į akis. Mergaičių globos namus perėmė komunistai, o seselės ir kun. Pranas Venckus apsigyveno Palangoje.8

     Aprašant T. Venckaus pastoracinį darbą, reikia paminėti ir jo pripuolamą apaštalavimą kalėjimuose. Pastebėję, kad T. Venckaus rekolekcijos darė didelį įspūdį, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno kalėjimų kapelionai prašė jį pravesti rekolekcijas ir kaliniams. Kaliniai, išskyrus komunistus, atidžiai klausydavo jo konferencijų, plačiai išsikalbėdavo apie save, atlikdavo išpažintį ir priimdavo Komuniją. Su Kauno kalėjimu jis turėjo atrimesnius ryšius ir dalyvavo mirties bausmę vykdant Suvalkijos sukilėliams. Jis paruošė mirčiai devynis lenkus, kurie Vilniuje buvo nužudę lietuvį policininką. Aštuoni kaliniai atliko išpažintį ir susitaikė su Dievu. Vienas kalinys keikė Lietuvą, plūdo ir mirė užkietėjęs.9

     Nemažą apaštalavimo darbą išvystė tėvai jėzuitai ir per spaudą. "Žvaigždė", perimta iš Šv. Kazimiero Draugijos 1926 m. ir redaguojama T. Andruškos, pakilo nuo 750 iki 5.000 skaitytojų. T. Bružiko redagavimo metais jos prenumeratorių skaičius siekė 16.000.    Didžiausią prenumeratorių skaičių —    28.000 — ji turėjo 1938 m. "Misijos", pasirodžiusios 1930 m. gruodžio mėnesį, 1932 m. pabaigoje jau turėjo 5.000 skaitytojų. Vaikų laikraštis "Žvaigždutė", perimta iš Blaivybės Draugijos 1935 m., pakilo nuo 8.000 iki 15.000. Skaičių atžvilgiu yra įdomios 1935 ir 1936 m. statistikos. 1935 m. tėvai jėzuitai išleido 8 knygas ir brošiūras, kurių tiražas siekė apie 31.500 egzempliorių, o jų leidžiamų laikraščių tiražas — 38.000.    1933 m. jie išleido 4 knygas ir brošiūras. Jų tiražas siekė 16.000, o laikraščių —    "Žvaigždės", "žvaigždutės" ir "Misijų" —    35.000.10

     Nors beveik visas savo jėgas tėvai jėzuitai buvo sukoncentravę jaunimo auklėjimui gimnazijoje, pradžios mokykloje, naujokyne ir kunigų seminarijoje, bet atliekamu laiku jie rašė straipsnius, knygas ir brošiūras. Daugiausia knygų ir brošiūrų yra parašęs T. B. Andruška. Per 17 metų jis išvertė ar parašė 34 knygas ir brošiūras. Kiti tėvai jėzuitai, vieni ir su kitais, parašė, išvertė ar paruošė spaudai 33 knygas ir brošiūras. Be to, jie išleido 19 knygų, parašytų ar išverstų jų bičiulių. Apie kiekvienos knygos autorių bus pažymėta prieduose.

     Parašę knygas ar brošiūras, tėvai jėzuitai turėdavo jas išplatinti. Uoliausias knygų platintojas buvo T. J. Bružikas. Pasiėmęs dėžes knygų, jis važiuodavo į provinciją vesti misijų ir rekolekcijų ir ragindavo žmones įsigyti knygų. Tėvų jėzuitų leidinius platino taip pat kunigai ir Maldos Apaštalavimo nariai. Taip 1937 m. "Žvaigždės" redaktorius paminėjo visus uolius talkininkus, kurie tais metais išplatino savo parapijose po 5, 10, 20, 70 ir daugiau "Žvaigždės" egzempliorių.11 Kartais už laikraščių platinimą "Žvaigždės" redaktorius skirdavo premijas arba paskelbdavo platintojų rungtynes.12 1935 m. "Žvaigždutės" redaktorius išsiuntė parapijų vikarams apie 8.000 "Žvaigždutės" egzempliorių, kad jie supažindintų pradžios mokyklų mokinius su "Žvaigždute". Todėl tais pačiais metais jos skaitytojų skaičius pakilo beveik dvigubai. Per "Žvaigždę" tėvai jėzuitai reklamavo ir kitų autorių knygas. Nuo 1939 m. platinti knygas T. Bružikui padėjo Br. Petras Kleinotas. Jungtinėse Amerikos Valstybėse T. Bružikas išplatino 5 tonas knygų. Atėjus rusams į Lietuvą 1940 m., T. Bružikas ir Br. Kleinotas platino knygas beveik nemokamai.13 Už knygų platinimą komunistai buvo suėmę Br. Kleinotą Rokiškyje, bet moterys jį išvadavo.14

     Br. Kleinotas buvo ne tik uolus spaudos platintojas, bet ir sumanus jaunimo auklėtojas. Išgirdęs naujokyne iš T. Kipo, kad Kauno Jėzuitų gimnazijoje yra mokinių, norinčių tapti jėzuitais, jis, perkeltas į Kauną 1932 m., pradėjo jais domėtis. Jis norėjo steigti "Meilės Karžygių" būrelį, kurio nariai kasdien iš eilės malda ir darbais permaldautų Švč. Jėzaus Širdį. Tokį būrelį buvo įsteigęs Pagryžuvyje brolių tarpe. Tuo reikalu jis kreipėsi į T. Kipą. Šis jam patarė tartis su T. Fulstu, sodalicijos dvasios vadu. T. Fulstas nenorėjo turėti Marijos sambūryje "atskiros spintelės" ir pradžioje jo idėjai nepritarė. Tik kai Br. Kleinotas jam paaiškino, kad norįs sudaryti permaldavimo Komunijų eilę, jis tam planui pritarė, nes tai būtų lyg sodalicijos eucharistininkų sekcija.

     Pirmieji "Meilės Karžygių" būrelio nariai buvo V. Abišalas, Br. Markevičius, P. Rabikauskas, V. Sladkevičius, J. Stankevičius ir A. Žičas. Vėliau prisidėjo Br. Gedvila, J. Giedrys, F. Jucevičius, V. Tvardauskas, Br. Valadka ir kiti. Būreliui priklausydavo 15-20 mokinių. T. Fulstas, jų dvasios vadas, skirdavo vieneriems metams būrelio pirmininką, sekretorių ir mišių tarnautojų mokytoją. Sekmadienių popiečiais "Žvaigždės" administracijoje darydavo susirinkimus, skaitydavo savo parašytus arba iš knygų paimtus religinio turinio straipnius ir išgirsdavo baigiamąjį Br. Kleino to žodį. Patariant Br. Markevičiui, "Meilės Karžygių" vardas buvo pakeistas kitu — "Kristaus Karių". Būrelis turėjo savo knygynėlį ir Jėzaus Širdies paveikslą. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais prieš jį vykdavo pamaldos: dvasios tėvo žodis ir pasiaukojimas Jėzaus Širdžiai. Visi turėjo stengtis būti gerais jaunuoliais. Burtų būdu parinkdavo "auką", vieną karį, kuris per visą mėnesį turėdavo aukoti savo maldas, darbus ir kentėjimus už "Kristaus Karius". Būrelis leido savo laikraštį — "Žvalgą". Praslinkus vieneriems metams, buvo sudaryta trijų narių komisija, kuri paruošė "Kristaus Karių" konstituciją. Ji buvusi panaši į vienuolynų regulas. Iš Kaune veikusio "Kristaus Karių" būrelio penki stojo į Jėzuitų Ordiną (du vėliau išstojo), vienas tapo vyskupu, vienas klebonu, vienas yra gydytojas ir vienas žurnalistas. Du mirė, būdami "Kristaus Kariais''.15

     Buvo ir kitokių tėvų jėzuitų darbų ir užsimojimų, kurie čia nepaminėti dėl dviejų priežasčių: pirma todėl, kad žmonės, pakartotinai prašomi informacijų, neišlaikė duoto žodžio, antra todėl, kad informacijos, pasilikusios už geležinės uždangos, yra nepasiekiamos. Tačiau apžvelgiant tėvų jėzuitų darbus ir jų provinciją nepriklausomybės laikais, galima sakyti, kad ji buvo panaši į vešlų medį, kuriam trūko ne gajumo, bet laiko. Vos pradėjęs nešti kultūrinių ir religinių vaisių, jis buvo karo įvykių palaužtas. Palaužtas, bet neišrautas.

T. Juozas Venckus, S.J. ir prof. dr. Pranas Venckus 1930 m.


1.    Pirmoji laida pavadinta “Laikykis Įstatymų”.

2.    Žinios gautos iš T. Venckaus.

3.    Kipp, Litauen, 73 p.

4.    Kipp, Litauen, 94 p. Savo laiku Kaune buvo pasakojamas anekdotas, paaiškinąs T. Kipo kaip nuodėmklausio populiarumą. Kartą į jo klausyklą įėjęs karininkas ir pasakęs, kad nebuvo išpažinties dvidešimt ketverius ir pusę metų. Kadangi T. Ki-pas tuo nesistebėjęs, karininkas jį paklausęs, ką jis apie tai manąs. T. Kipas jam taip atsakęs: “Jei būtumėte palaukę dar pusę metų, būtumėte galėję atšvęsti sidabrinį išpažinties jubiliejų”.

5.    T. Venckus, Atsiminimai, rankraštis, I, 30 p.

6.    T. Venckus, Atsiminimai, rankraštis, II, 5 p.

7.    “Žvaigždė”, 1940 m. 168 p.

8.    T. Venckus, Atsiminimai, rankraštis, II, 20 p.

9.    Žinios gautos iš T. Venckaus.

10.    Palyg. Kauno Historia Domus, 1935 m. 8 p. ir 1936 m. 7-8 p.

11.    “Žvaigždė”, 1937 m. 288 ir 389 p.

12.    “Žvaigždė”, 1940 m. Nr. 1 ir Nr. 2 viršeliai.

13.    T. J. Bružiko atsiminimai, rankraštis, 76 p.

14.    “Žvaigždė”, 1947 m. 275-278 p.

15.    Žinios apie “Kristaus Karius” gautos iš Br. Petro Kleinoto, S.J.