Spausdinti

Vilija Vakarytė

Debesėlis nusišypsojo
ir pravėrė šiltus saulės spindulius,
kurie apkabino mane
ir pasveikino gimtadienio proga.
Aš tokia laiminga,
džiaugsmo ašaros rieda
ir pavirsta lelijų žiedais.
O pasaulis, linksmas, gražus,
stovi ties mano stikliniu langeliu
ir laukia...
Laukia manęs...
O aš, šešiolikos metu sulaukus,
išeinu į pasauli, pilna vilties,
nes dabar mylėsiu kiekviena žmogų
atvira širdimi,
ištiesdama draugiškumo ranka visiems,
ir toliau keliausiu
saulės nušviestu gyvenimo keliu...

*   *   *

Vėl širdyje pražydo pavasaris,
jaunystės saulė atsikėlusi pažadino pasaulį
ir pašalino baisią audra,
kuri siautė priešais mūsų išsigandusias akis.
Ir naujagimis pasaulis nusišypsojo,
ir pradėjo dainuoti,
nes žinojo, kad, nugalėjęs mirtį,
jis pasieks šilta pavasario pievą,
kur viltyje pražydės mūsų amžinybės gėlės,
apsuptos saulės meile
ir pasaulio džiaugsmo ašarom.

*   *  *

Rytuose saulė teka,
mirguliuoja geltoni lapai,
silpni nuo šiaurės vėjo ir šalnos.
Ruduo, užpuolęs pasaulį,
kaip liūdesys užėmęs mano sielą...
Aš, kaip tas geltonas ąžuolo lapas,
ieškau džiaugsmo gyvenime —
laikausi savo paskutinėmis jėgomis
už šakos, kuri gali būti vėjo papūsta,
ir aš, kaip tas beprasmis lapas,
krisiu žemėn...
Tik tu gali man stiprybės duoti
ir mane išgelbėti,
bet tu taip toli ir gal niekados
nepajėgsi manęs sugauti,
jei krisiu iš savo gyvenimo ąžuolo
ir sutrupėsiu.
Bet viltis dar dega mano širdyje,
nes žinau, kad tu dar nesislėpsi
nuo mano gyvenimo akies
ir mane atgaivinsi,
kai pirmas pavasario žiedas
sprogs mano širdyje
ir aš atgysiu, ir pražydėsiu.