Spausdinti

Marija Eivaitė

("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)

     Visa tai įvyko prieš kelerius metus. Pykstu dar ir šiandien, tačiau jau dabar galiu apie tai galvoti ir rašyti per daugiau ar mažiau objektyvesnius akinius, neleisdama jausmams per daug užsidegti ir žiūrėdama, kad neužsikarščiuočiau taip, kad vėl mano žodyne atsirastų nemandagių, negražių ir tokių žodžių, už kuriuos kiekviena mama galėtų bartis, girdėdama tai jauną merginą tariant.

     Kiekviena mergaitė prisimena geriausiai savo pirmąjį išėjimą su berniuku, ar tai būtų buvęs didžiausias malonumas, ar žiauriausias nusivylimas. Kiek ir aš prisimenu, mano buvo nei malonumas, nei nusivylimas, bet tiesiog tokia tragedija, kad po to ilgiausiai neturėjau jokio noro nei kalbėtis su berniukais, nei su įdomumu žvilgterėti į juos. Jeigu tas mano pirmasis "date" nors gyventų kitame krašte ar net kitame mieste, tai bent niekada tenai nevažiuočiau, ir viskas būtų gerai. Bet juk jis čia pat! O vien dėl to nenorėčiau daugiau nebeiti į parengimus, ar į susirinkimus, ar ten, kur galėčiau su juo susitikti. Vien vengiant tokio pasimatymo, neverta man užsidaryti. Ar teisingiau pasakius, jis nevertas tokio mano pasišventimo.

     Tą pavasarį lankiau antrus metus gimnaziją. Man tuo metu rūpėjo tik mokslas, sportas ir gamta. Į berniukus nekreipdavau daug dėmesio, ir neįdomūs man buvo tie mūsų rengiami mokyklos šokiai ar berniukų futbolo žaidimai, į kuriuos kas šeštadienį mano draugės entuziastiškai verždavosi.

     Buvau jau kelis kartus atsisakius ir su juo išeiti. Nelabai jis man imponavo, nors mano tėvai jį tiesiog modeliu vadino. Atsimenu, pakvietė mane sutikti Naujus Metus kartu su juo kažkokiame baliuje, ir gal būčiau ėjus, bet nutariau, kad mano draugės, su kuriomis jau iš anksto susitariau praleisti paskutinį tų metų vakarą, man buvo ar-timesnės prie širdies, negu jis. Mama bandė mane visokiais būdais sudominti, bet aš jai aiškinau, koks išmintingesnis vaikinas drįs pakviesti merginą eiti į tokį ypatingai puošnų įvykį tik vieną dieną prieš. Juk ir aš turiu iš anksto planuotis, kaip pasipuošti, kokį rūbą dėvėti ir kaip plaukus sušukuoti. Ir, be abejo, tokie nusprendimai užima merginai laiko. Pagaliau ir mama nutilo; ir taip aš jo išvengdavau, vis surasdama kokią nors priežastį, ar tai būtų buvusi teisybė, ar išgalvota pasaka.

     Po to jis mane paliko ramybėj, bet irgi ne perdaug ilgai. Vieną šiltą pavasario rytą brolis šaukia mane eiti prie telefono. Jo balsą tuojau atpažinau.

     —Na, labutis. Gal norėtumei pamiklinti kojytes? Eisim palošti teniso? Jau aikštelės sausos, tinklai uždėti, ir oras tiktai tenisui. Eikim.

     Sunku man atsisakyti nuo sporto, o ypač teniso, kurio esu po ilgos žiemos tikrai išsiilgusi. O jis, žinau, moka atmušti sviedinuką ir net pataikyti į aikštę.

     —    Pažaisim ir tuoj grįšim, — kalbina jis, nesulaukdamas mano greito atsakymo.

     —    Gerai, — atsakau nenorom.

     Diena buvo saulėta ir graži — ne perdaug šalta ir ne perdaug vėjuota. Visiškai tenisui. Skubiai užsidedu teniso baltus rūbelius, surandu batukus, pasirenku keletą geriausių iš visų blogų pernykščių sviedinukų ir susisuku plaukus į kuodą, kad nekristų man į akis. Mama džiaugiasi, kad pagaliau duodu tam "chance" parodyti, kad jis tikrai ne toks blogas. O brolis tik keistai užsikosi, suprunkščia sau į saują ir nusijuokdamas linki man "daug fun". Kodėl?

     Greitai jis atsiranda, ir važiuojam link parko. Bet po kiek laiko staigiai jis man sako, lyg pusiau klausdamas, lyg pusiau tvirtindamas faktą:

     —    Ei! Tu tikrai nenori lošti teniso?!

     Ir nelaukdamas mano patvirtinimo ar nuneigimo, jis pravažiuoja parką ir palieka vis toliau visas teniso aikštes.

     —    Na, ką čia sugalvojai? — klausiu pusiau piktai, kai sustojam prie raudonos šviesos, ir laukiu paaiškinimo.

     —    Mat, šiandien yra pirmutinė diena po žiemos sniego tirpimo — jis man aiškina.

     — Ar ne geriau būtų nuvažiuoti į Forest Preserves? Žinau "the perfect place". — Ir be mano sutikimo suka toliau į 7-ąjį kelią.

     Nuvažiuojam ten, kur, man atrodo, tik paukšteliai ir gyvulėliai gyvena — nė vieno žmogaus ar mašinos nesimato. Išlipam. Ir tuojau nulėkdamas prie mašinos bagažo, jis keistai nusijuokia ir, lyg būtų burtininkas, kuris staigiai stebina publiką ištraukdamas zuikį iš kepurės, skubiai iš savo bagažo traukia gitarą, vyno butelį, alaus ir čipsų.

     —    Matai? — jis žiūri į mane, lyg atlikdamas žygdarbį, ir šypsosi blizgančiom akim.

     Ploti tai jau neplosiu, bet jaučiau, kad čia reikės tikrai saugotis.

     Pasiimdamas savo "turtus", nurodo jis gražiausią sausą vietelę visame miške. Norom ar nenorom turiu pripažinti, kad tikrai gamta čia žavinga. Atsisėdam ant didžiulio medžio rąsto. Prieš akis dar ne visai sužaliavusios kalvos, o kitoj pusėj slėnis. Aš grožiuos visa tuo, bet jaučiu, kad atsinešėm nereikalingos civilizacijos, įsibraudami į šią gamtos karalystę.

     Nespėjus man dar kaip reikiant pasigrožėti atsibundančio pavasario gamta, prasideda pietinė programa. Pasiėmęs savo gitarą, jis "dainuoja" eilę serenadų ir romansų. Nujausdama, kad negreit bus pertrauka, patogiai atsisėdu, parėmus galvą rankomis. Gal kitas jam pasisekė taip užburti tokiu "koncertu", bet ne mane. O gal aš tik nesu romantiška ir nesuprantu jo geros muzikos? Na, kaip bebūtų, man neramu. Jeigu jis nors būtų koks nors viliojančiai aukštas, gražus ir tamsus Romeo, tai galėčiau iškęsti bet kokius nesuderintus gitaros ir balso garsus, bet šis, kuriam nė muzikos pamokos nepadėtų, jau man įgriso.

     Pagaliau pastebėdamas, kad manęs nesugeba sudominti, padeda gitarą ir paima vyno butelį. Laikydamas butelį tarp kelių, nuplėšia sidabrinį popierių, atkemša jį ir laimingas pradeda gurkšnoti. Atsigaivinęs ištiesia ranką ir siūlo man to raudono "burzgalo".

     —    Ne, nenoriu, ačiū, — papurtau galvą.

     —    Duoda — imk, muša — bėk, o ruskio nelauk, — nusijuokia jis, šiek tiek nustebintas mano atsisakymo.

     Dar kiek nugėręs, pasiima vėl gitarą ir tęsia antrą programos dalį, šį kartą net įterpdamas tarp dainų ir teatrinių vaidmenų. Lyg būtų garsusis Tom Jones, jis groja kažkokias ispaniškas rumbas ir, linguodamas kūną, krato ir siūbuoja pečius. Nejaugi mano, kad aš mirsiu iš susižavėjimo!

     Nerasdamas ir šioje dalyje didesnio pasisekimo, klausia, ar gal turėčiau kokių pageidavimų. Aš pradedu:

     —    Moki Donovan ar Bob Dylan?

     —    Ne.

     —    Hm. Gal ką nors iš Simon and Garfunkel ar Peter, Paul and Mary? Bent seną Elvis Presley...

     Nieko.

     Ir taip baigiasi mano pageidavimai. Baigiasi ir jo dainos. Pagaliau ir jam pačiam nusibodo, nes noras užėjo troškulį vėl nuraminti ir pasisotinti čipsais. Tai aš valgau čipsus, o jis geria alų.

     —    Gal turi degtukų? — klausia jis, užsigalvodamas dar cigaretę užrūkyti. Juk geriausiai žino, kad nerūkau ir negaliu tų dūmų pakęsti! Tai koks man tikslas nešiotis su savimi degtukus?

     Pamatęs tolokai du jaunus žmones, nutaria pas juos nubėgti. Gal jie turės. Atsistoja ir lekia į jų pusę. Atrodo, kad jam vynas ir alus būtų nuėję ne tik į galvą, bet ir į kojas. Jis svyrinėja, po kojų maišosi jam senos šakos ir dar drėgni pereito rudenio ąžuolo lapai. Ką jis ten burbuliuoja, negirdžiu, bet matau, kad pora nusijuokia, pakrato pečius ir nueina sau.

     Uždusęs, be degtukų, atlekia jis atgal, nukrinta ant žemės ir, sunkiai atsipūsdamas, atsigula. Pasitraukiu kiek toliau, rodydama, nors ir nemandagu, nugarą. Neklausau, ką jis ten murmuliuoja po nosim. Tik namo noriu važiuoti, nes nuobodulys mane ima.

     Bet atėjo ir jo jau ilgai “laukta" valan-da. Iš tolo pasirodo vyresnė pora ir susikabinę praeina pro mus. Nors jie mūsų nemato, sužnabžda jis pusgarsiai:

     —    Neleisk, kad jie mus matytų!

     —    Ką?

     Ir man nespėjant nustebti tokiu pasisakymu, jis staigiai priartėja, mane patraukia į save ir ima donžuaniškai bučiuoti, taip, kad man nieko kito nelieka daryti, tik įkasti jam liežuvį, ištrūkti iš jo rankų ir nulėkti. Tai biaurybė!

     Girdžiu, kad šaukia mane atgal, bet bėgu tolyn. Begėdis! Pasislepiu už medžio kamieno ir žiūriu į jį pro dar plikas medžio šakas. Dabar suprantu, kad jam rūpėjo ne tiek pabūti gamtoj, kiek patenkinti savo pavasariškus jausmus. Girdėjau, kaip tokiem romantikam veikia tas "spring fever", o aš jam parodysiu, kad nesu vaistas nuo tokio karščio!

     Suprasdamas, kad tikrai negrįšiu, rankioja jis savo daiktus, ir nors man gyrėsi, kad esąs šio miško visų takų ir takelių žinovas, matau, kad eina kažkokiu keliu, kuris veda į visai kitą pusę, tolyn nuo mūsų palikto Volkswageno.

     Dabar ir aš nusiraminau. Jaučiu, kad širdies plakimas sulėtėjo, veido raudonumas jau nebe buroko ir akyse nebedega nesuvaldomas pyktis. Nusijuokiu ir einu atgal prie mašinos. Neturint kur atsisėsti, nutariu, kad, nors ir nešvarus, jo Volkswageno "bumperis", bus vis tiek patogiausia sėdynė, kol jis ateis. Jau nebevieni, bet atvažiavę yra daugiau tokių pat porų.

     Pagaliau išgirstu iš anapus pusės lietuvišką dainą, o jis laimingai išžengdamas iš miško, atsivelka prie mašinos.

     —    Žinai, tu mane taip sumaišei, kad net ne tą kelią paėmiau, — kaltina jis mane.

     Bet nepykdamas, šypsodamasis prieina vėl arti manęs ir bando priversti mane laižytis su juo. Šį kartą dar smarkiau sutrenkiu dantis ir pilna pykčio rėkiu, kad noriu namo. Ir važiuojam — jis skausme, o aš vėl besiklausydama tos nuobodžios paskaitos.

     Keista man buvo, kai mamai pasakojau tą visą dienos eigą. Ji šypsojosi, lyg manimi netikėdama. Numojo man tik ranka, sakydamct: "Vaikeli, tu per daug išsigalvoji". O brolis, kuris jo nemėgo nuo pradžios mokyklos dienų, kai jie kartu sėdėjo viename suole, tik linktelėjo galvą, lyg žinodamas, kad man taip su juo išeis.

     — Kam tu manęs neįspėjai? — aš pilna ašarų akyse jį klausiu ir išbėgusi užsidarau savo kambaryje.

* * *

     Praslinko kelios savaitės, ir tas įvykis man nublanko. Vėl mokiaus, žaidžiau tenisą ir iškylavau su draugais. Juokdamasi numodavau savo draugėm ranką, kurios, kas vakarą budėdamos prie telefonų, laukdavo pakvietimų iš berniukų ir tiesiog pramuštgalviškai į juos paskui lėkdavo.

     Vieną šeštadienio vakarą buvau senokai įsipareigojusi partiniam lietuvių komitetui viename respublikonų subuvime išdalinti propagandos lapelius, ir, tai norėdamas priminti, skambino man jų pirmininkas. Pranešė, kad būčiau pasiruošusi šeštą valandą. Kas nors mane paims. Nepatenkinta esu, kad įsimaišiau į tą politiką, bet tiek to, šį kartą atliksiu pareigą ir daugiau nebeisiu! Šeštą valandą jau buvau pasiruošus. Pasipuošiau gražia suknele ir, kaip įprasta mūsų namuose, tuo laiku žiūriu žinias televizijoje ir laukiu. Praeina pasaulinės žinios iš New Yorko ir dabar seka Čikagos. Netoli pusės septynių staiga pasigirsta pažįstamas mašinos motoro urzgimas. Nubėgu prie lango ir pamatau tą patį nešvarų geltoną Volkswageną. Vos nenumirštu iš išgąsčio ir šaukdama, kad nė pats kipšas manęs neišves, bėgu į savo kambarį. Pro miegamojo langą matau, kaip tas kvailys jau lipa iš mašinos. Ką man dabar daryti? Mama man aiškina, kad nebus salėje, kaip miške. Nebūsime mes dviese, bus daugiau žmonių. Be to, pareiga. Pareiga! Tas žodis tik man eina per galvą, bet jau skambutis! Ir atidaro tėvas duris. Nurimstu, priglostau plaukus ir nenorom turiu pasirodyti. Jis mandagiai pasisveikina, paduoda, kaip buvo išauklėtas, ranką tėvams, ir išvažiuojam. Nieko jam nesakau ir labai trumpai atsakau į visus jo klausimus. Tik ačiū Dievui, kad šis subuvimas nebuvo toli — prie 79-tos gatvės ir Kedzie.

     Įsukam į "parking lotą". Atrodo, kad šiek tiek pavėlavom, nes pilna kadiliakų, oldsmobilių ir buikų. Nors ir toliau, bet randame vietą savo "gelžgaliui" prie mandrios europietiškos sportinės mašinos. Lyg tyčiom, lietus dabar pradeda dar smarkiau pilti, o mes be lietsargių.

     Prie salės durų girdėti ūžimas ir triukšmas. Žmonių visur — vyrai su tamsiais ir skoningais kostiumais, moterys visos su ilgom ir iškirptom sukniom. O salė išdekoruota spalvotais popieriniais kaspinais, balionais, ir visur blykčioja geltonos, mėlynos ir raudonos šviesos.

     Tik ką spėjus įeiti į salę, jis jau laksto spausti visiems politikieriams rankas, lyg būtų toks svarbus, kad ir jo "balso" visi prašytų ir pageidautų. Pasikalba su visais, nusijuokia, ir viskas. Mane nė su vienu nesupažindina. Aš tik vaikštau sau viena visur, stebiu aplinką, visus žmones ir su šypsena dalinu savo popierėlius.

     Apsidairęs ir prisigėręs politiškos atmosferos, jis nutaria, kad nebūtų pro šalį ir alkoholinių gėrimų paragauti.

     — Še tai tau! Maniau, kad čia viskas bus nemokamai, o dabar reikia mokėti, — murma jis. Dėl to, žinoma, nė cento neatsivežė. O negerti neišeina. Bent nors reikia laikyti pilną stikliuką rankoj.

     Prašo mane pinigų, bet tik pakratau pečius. Pasiryžęs vis tiek laikyti pilną stikliuką rankose, kaip visi, jis dingsta. Bet kur? Pasimaišau tarp žmonių, pasikalbu ir galvoju, kad tik manęs nebūtų palikęs vienos. Bet po kiek laiko grįžta šlapias ir su pilnu stikliuku vyno. Pasirodo, kad nubėgo per lietų prie savo mašinos ir tenai prisipylė savo vyno; o gal net palikusio nuo anos dienos gamtoj. Sakyčiau, kad ne visai kvailai sugalvojo. Ir dabar patenkintas vėl mane palieka nuošaly, lyg būčiau koks nors daiktas. Jam tik svarbu, kad bent merginą atsivežė. Kai visus kampus išbėginėjo ir visiems įkyrėjo, grįžta, kur aš sėdžiu ant sofos, ir taip pataiko, kad beveik ant manęs atsisėda. Kreipdamasis į mane, uždeda ranką ant pečių ir tyliai klausia, prisiglausdamas kiek gali:

     —    Ar nenorėtumei išsinuomoti kambarį motelyje?

     —    Eik tu sau! Esi kvailas, ir viskas! — piktai atsakau, nustumdama jo ranką. Neiškenčiu ir pridėti: — Gaila, žiopleli, kad neturi pinigų. — Negi nuo vieno vyno stikliuko pasigėrė?

     Lyg išsigandęs mano rūškano veido, jis staiga rankom pradeda čiupinėti šonus ir išieško visas kišenes. Susirūpinęs visai rimtai taria, kad kur nors paliko savo cigaretes. Tik aš viena žinau, kad jis visai jų neturėjo; savo paskutinę surūkė mašinoj. Bet šalia esąs mandagus žmogus pasiūlo savo "Marlboro". O jis, negalėdamas susilaikyti, paima net dvi cigaretes.

     Netrukus salė ima tuštėti. Mano lapeliai jau visi išdalyti. Kai kurie palikti ant stalų, ant kėdžių, kiti voliojasi ant grindų, bet kai kurie pateko į žmonių kišenes ar rankinukus.

     Pagaliau ir mes keliaujam namo. Artėjant į namus, jis pravažiuoja mano gatvę ir išsuka iš kelio.

     —    Aš tik noriu į namus, prašau! — sakau mandagiai, bet šaltai. Bet kurgi! Jau stato mašiną.

     Nieko neklausdamas ar sakydamas, tempia mane "turtuolis" į "Sparrow's Inn", bet tuoj, palikdamas mane tarpdury, nubėga jis prie stalo, kur sėdėjo lietuviai. Vienintelis suraminimas buvo, kad jie man visi buvo nepažįstami. Vėl išsikaulina iš jų cigarečių, vargina jis juos savo kalbom. Nei iš šio, nei iš to pradeda nagrinėti visas pažįstamas ir nepažįstamas merginas ir jų išmatavimus.

     —    Oi, ar ne ta Kristina tikra Raquel Welch, hm! — kalbina jis vieną rūkantį žmogų.

     Bet greitai jiems nusibosta klausyti jo šnektų, ir išgirstu vieną sakant: "Eik ir kalbėk su ta, su kuria atėjai!" Norėjau tiesiog įlisti į kokią nors skylę ir nebeišeiti. Galvoju, paskambinsiu tėveliui, kad mane parvežtų, bet nutariau, kad bus įdomiau tik stebėti toliau. Jau nebepykau, bet man buvo jo tik gaila. Jis užsisako sau gėrimą, o pagaliau, man paprašant, ir man atneša "ginger alės" Prie vienos išeinančios pribėgęs išsiprašo net aštuonias cigaretes!

     Prieina prie stalo, kur aš sėdžiu, ir šiek tiek susirūpinęs liepia man vaizduoti, lyg jis būtų pametęs savo piniginę, kai padavėja ateis su sąskaita. Pridėdamas nusijuokia, kad jei tai nepavyks, tai turėsime tada kartu indus plauti. Norėjau jam duoti per žandą. Bet, jo laimei, ateina draugas ir, jo prašomas, už jį užmoka. Nežinau, kodėl man buvo to draugo gaila — ar kad jis turi tokių kvailų draugų, ar todėl, kad jis pats kvailas, užmokėdamas už jį.

     Bet, tik spėjus draugui išeiti, jis vėl užsisako sau vieną gėrimą. O kas dabar užmokės? Kai padavėja atneša sąskaitą, jis slapta ir meistriškai pakiša tą sąskaitą, niekam nematant, po kito sąskaita. Matyt, tai jau seniai jo praktikuojama. Dabar šypsodamasis atbėga prie manęs, paima už alkūnės ir greit tiesiog išstumia laukan.

     Po šito įvykio ir mano mama nebemojavo ranka, sakydama, kad aš viską išsigalvoju. Suprato, ir jai buvo gaila, kad šis dvidešimt vienerių metų vaikėzas dar toks neužaugęs ir nesubrendęs. O tėvas taip užsirūstino, kad grasino jį išmesti pro duris, jeigu nors kartą dar drįs nosį parodyti.