Spausdinti

J. VENCKUS, S.J.

     Visas 18-sis šimtmetis yra vadinamas Voltero (Voltaire) arba Enciklopedistų amžiumi. Turi dar kitokius pavadinimus, kaip Racionalizmo (Age of Reason) arba Šviesos amžius (Age of Enlightment). Tame šimtmetyje įvyko garsioji Prancūzų revoliucija (1789), turėjusi didelės įtakos kitų valstybių santvarkai. Tame pat šimtmetyje susikūrė viena didžiausių respublikų — Jungtinės Amerikos Valstybės. Jos sąmoningai perėmė į savo konstituciją visas Voltero bei Enciklopedistų skelbtas politines ir religines laisves. Mūsų garbingieji Amerikos steigėjai-tėvai gerai pažinojo Voltero bei Enciklopedistų filosofiją ir jų kovas už laisves. Voltero gerbėjai buvo ir jo raštus skaitė busimieji Amerikos prezidentai: Thomas Jefferson, John Adams, James Madison. Jefferso-nas. Nepriklausomybės Deklaracijos autorius, 1786 m. atstovavo savo besikuriančiai valstybei Paryžiuje, išgyveno ten iki 1790 m. ir buvo jau Prasidėjusios Prancūzų revoliucijos liudininkas. Adams atstovavo Amerikos reikalams Prancūzijoje 1777-1779 m. Jis matė triumfines iškilmes Voltero garbei. Madisonas irgi gerai pažinojo Voltero filosofiją. Mums visiems žinomas posakis "Pursuit of Happiness' yra Voltero. Be abejo, ieškomoji laimė yra tik žemiška. Visos Amerikos konstitucijos laisvės yra Voltero minėtos: spaudos laisvė, kalbos laisvė. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. Sakinys "Man is born free and we see him everywhere in chains" yra paimtas iš Rousseau — jo veikalo "Contrat social". Amerikos steigėjai-tėvai paėmė tik pirmąją to sakinio dalį. Negrai prikiša, kad konstitucija nepanaikino vergų luomo. Gal todėl, kad Volterui tas klausimas nebuvo praktiškas.

Francois Marie Voltaire

     Voltero laisvės rado didelį atgarsį Pietų Amerikoje, kuri beveik visa priklausė nuo katalikiškosios Ispanijos. Veikiai ten kilo revoliucijos, kai kuriose vietose gana kruvinos, neatsižvelgiančios nei į politines, nei į tautines, nei į ekonomines sąlygas. Jos pagimdė apie 20 naujų respublikų, kurių konstitucijos buvo sukurtos, vadovaujantis Enciklopedistų dvasia, dažnai labai nepalankios Katalikų Bažnyčiai, nors ši su savo vienuolynais tas tautas globojo, išauklėjo ir išmokė žemdirbystės. Tiesa, Volteras labai gyrė jėzuitų redukcijas Paragvajuje.

VOLTERO VAIKYSTĖ

     Tėvas François Arouet buvo viena Paryžiaus notarų. Motina Marie-Catherine d'Aumart buvo labai graži, talentinga ir romantiška moteris. Šeimoje augo trys vaikai; du mirė kūdikio amžiaus. Volteras (krikšto vardu François-Marie) buvo jauniausias. Brolis Armand buvo labai pamaldus, pasninkaudavo, nešiodavo atgailos ašutinius marškinius; liko nevedęs. Sesuo Marie -Marguerite anksti liko našlė. Volteras ją labai mylėjo ir globojo. Sesers duktė Madame Denis ir sūnus Abbė Mignot turėjo didelės reikšmės Voltero gyvenimui. Voltero motina mirė anksti, kai jis buvo tik 7 metų. Prisimena kaip labai socialią, svetingą, su daug kuo draugavusią. Apie kokį nors religinį šeimos auklėjimą nebuvo kalbos. Tėvas, visada užimtas savo profesijos, auklėjimui neturėjo laiko. Visą vaiko auklėjimą pavedė krikšto tėvui AbbéChâteauneuf. Abbépaprastai reiškia kunigą, bet su kunigyste gal tik tiek turėjo bendra, kad gyveno iš bažnyčios turto. Šiaipjau buvo didelis cinikas, supasaulėjęs, ištvirkęs, turėjo savo sugulovę. Vaikui visiškai neaiškino tikėjimo. Užuot katekizmo, įbruko į rankas vieną poemą, pavadintą "Moisade", kurios autorius — Lourdet. Vardas paimtas nuo Mozės. Mozė nebuvęs koks nors Dievo paskirtas tautos vadas. Pats tokiu pasiskelbęs, leidęs įsakymus bei įstatymus ir bauginęs tamsias žydų mases Dievo bausmėmis, kad jo paties geriau klausytų. Darytieji stebuklai nebuvę jokie stebuklai, tik pasakos ir legendos. Poema parašyta gražiomis eilėmis, todėl lengvai smigo į atmintį; 5-6 metų berniukas jau galėjo atmintinai deklamuoti ištisus posmus.

     Kai vaikas pasiekė 9 ar 10 metų, AbbéChâteauneuf nusivedė jį į vienos draugijos susirinkimą. Tos draugijos vardas buvo "Le Temple" — Šventovė. Savo metu nariai vadinosi templarais, dar ir Maltos riteriais, kurie gynė Šventąją Žemę. Dabar jie nieko negynė, tik išsigimė. Buvo aukštosios aristokratijos žmonės, pasipuošę aukštais pasaulietiškais ir šventais titulais. Le Temple pasidarė tartum kokia ištvirkimo landynė: nariai girtuokliaudavo ir ištvirkaudavo. Jų tarpe buvo žinomas ir sifilis, vokiečių pramintas "prancūzų liga". Kodėl AbbéChâteauneuf vesdavosi vaiką į tokią negražią draugiją? Mat, berniukas kūrė labai dailias eiles, kuriomis darydavo daug džiaugsmo ir keldavo juoko, aprašydamas komiškus įvykius.

JĖZUITŲ MOKINYS

     Jėzuitų kolegijose mokėsi nemaža vėliau pagarsėjusių Prancūzijos žmonių: Des-cartes, Molière, Diderot, Corneille. Mokėsi ten ir Volteras. Kartais žmonės klausia, kodėl kai kada iš jėzuitų kolegijų išeina dideli Bažnyčios priešai. Kaip pavyzdį nurodo Volterą. Panašiai galima klausti, kodėl iš gerų katalikiškų šeimų kai kada išeina netikę vaikai.

     Tėvas Arouet norėjo duoti savo sūnui gerą auklėjimą, todėl nusiuntė į jėzuitų kolegiją, kur susirinkdavo pačių aukštųjų aristokratų vaikai. Rytais daug karietų privažiuodavo prie kolegijos ir išleisdavo vaikus, kurie, su kardais prie juostos, grakščiai ir pasipūtusiai lipdavo kolegijos laiptais. Jėzuitai su išskėstomis rankomis ir švelnia šypsena tuos jaunus markizus sutikdavo. Bendrabutyje buvo du skyriai: vienas — aristokratams, kurie galėjo turėti savo atskirus tarnus, antras — viduriniosios klasės vaikams, paprastesnis. Volteras pateko į antrąją grupę. Vaikas buvo smulkaus sudėjimo, išblyškęs, įdubusiais skruostais, labai nervingas ir jautrus, bet tikrai gražiomis ir ugningomis akimis, kurios labai patikdavo kitiems, ypač moterims. Moterys jam visą gyvenimą pataikavo, net karaliaus dvare, kaip pati karalienė ir Madame de Pompadour, karaliaus Liudviko XV sugulovė, kuri praktiškai valdė Prancūziją ir 1784 m. net pačius jėzuitus išvarė iš savo tėvynės. Tų moterų tarpininkaujamas, Volteras yra gavęs daug visokių malonių iš jų vyrų, valstybės galiūnų. Berniukas labai gerai mokėsi, išmoko puikiai kalbėti lotyniškai ir rašydavo eiles Virgilijaus stiliumi. Bet buvo padykęs ir išdaigingas. Sugalvodavo įvairių pokštų. Pavyzdžiui, mėgdavo įmesti ledų gabalus į švęstą vandenį koplyčioje prie durų ir pačioje kolegijoje. Jam būdavo juokas matyti, kaip žmonės, įmerkę pirštus persižegnoti, greitai ištraukdavo ir surikdavo. Gal tai Volterui buvo simboliška: kaip šaldydavo švęstą vandenį, taip savo epigramomis šaldydavo žmonių širdyse tikėjimą.

     Išbuvo kolegijoje 7 metus. Mokykla ruošdavo teatro vaidinimus, akademines šventes, prie kurių jis visada prisidėdavo savo plunksna. Tie teatro porengiai buvo garsūs, ateidavo net pats karalius. Kartą Liudvikas XIV taip buvo sužavėtas, kad leido kolegiją pavadinti savo vardu: College Louis-le-Grand (1674). Volteras parodė kolegijai ir savo mokytojams daug dėkingumo. Pragarsėjęs, siųsdavo savo veikalus buvusiems mokytojams "pataisyti" ir net leisdavo taisyti, jeigu ką nors rastų prieš krikščionybę. Vėliau, pasidaręs karingesnis, pradėjo su kitais Enciklopedistais kritikuoti jėzuitų humanistines studijas. Sakėsi, pas jėzuitus išmokęs daug lotynų kalbos, bet ir "nesąmonių", kurios jam buvo tikybos pamokos ir religinės praktikos.

Baigus kolegiją, reikėjo rinktis profesiją. Tėvas vertė studijuoti teisę. Bet jaunuolis sakė norįs būti rašytoju, poetu. Tėvas galvojo, kad rašytojai yra nenaudingi visuomenei, našta tėvams ir badas sau patiems. Sūnus nenusileido.

KALĖJIMAI IR TRĖMIMAI

     Visi žinojo, kad Voltero aštrus liežuvis ir labai nuodinga plunksna. Jo epigramų, satyros, ironijos net karaliai bijojo daugiau, negu bet kurio kito ginklo. Nors karalius Liudvikas XIV gerokai piktino žmones su savo sugulove, bet pastatė Versalį ir šiaipjau labai švietė, todėl vadinosi Karalium -Saule. Buvo despotas, sakydavo: "L'Ėtat c'est moi" — Valstybė — tai aš. Volteras parašė vertingą istoriją. Ji pakeitė istorijos rašymo būdą. Anksčiau buvo rašoma apie karaliaus karus ir taikas. Volteras parašė tautos kultūros istoriją. Liudvikas XIV prieš mirtį pradėjo daryti atgailą ir mirė kaip geras krikščionis su visais sakramentais. Jo įpėdinis Liudvikas XV buvo dar vaikas, už jį valdė regentas Pilypas II, Orleano grafas, ištvirkęs, labai palaido gyvenimo asmuo. Volteras parašė epigramą "Puero regnante" — Vaikui karaliaujant (t.y. Liudvikui XV). Joje kalba apie regento paleistuvystes. Už tą epigramą Volteras turėjo 11 mėnesių atsėdėti Bastilijoje (1717-1718). Tai buvo didelė bausmė. Volteras labai brangino laiką ir negalėjo net kalėjime likti nerašęs. Pirmasis ten parašytas dalykas buvo teatro veikalas "Oedipus" (tokių sukūrė iš viso 20). Kalėjime taip pat rašė "Henriade" (apie Henriką IV). Kalėjime padidėjo neapykanta karaliams, kuriuos vadino tironais, despotais.

     Kalėjime pakeitė savo pavardę. Nuo dabar kitokio vardo nebeturės, vadinsis trumpai VOLTAIRE. Kaip prie to naujo vardo priėjo? Kai kas mano, kad kilęs iš tėvo už Paryžiaus turėtos nuosavybės, vardu Airvault, tik perstačius vietomis skiemenis — Voltaire.

     Po kiek laiko vėl pateko į Bastiliją. Kartą buvo teatro ložėje su aukštos kilmės damomis. Įeina į ložę chevalier de Rohan, aukščiausios aristokratų kilmės. Pasveikina ponias, į Volterą pažiūri iš aukšto, nosį pakėlęs. "Kaip Tamstos pavardė, ar ne Arou-et?" Vadinasi, nepripažįsta naujojo vardo. Tai pasikartojo dar kita proga. Volteras labai užsigavo ir iššaukė de Rohan į dvikovą. Bet kadangi ne aristokratas — ne lygus, dvikovos negali būti. Be to, klastingai išviliotą iš iškilmių pavežti karieta, de Rohan liokajai Volterą apmušė. Pats de Rohan kitoje karietoje davinėjo įsakymus, kaip mušti ir kiek. Volteras pasiskundė policijai, bet ši nieko nedarė. Kada pasiskundė de Rohan, Volterą antrą kartą pasodino į Bastiliją. Policija po poros savaičių pasiūlė rinktis: likti Bastilijoje arba būti ištremtam. Volteras pasirinko ištrėmimą į Angliją. VOLTERAS ANGLIJOJE (1726-1729)

     Volterui tai buvo kaip baigti kokį universitetą. Išmoko gerai anglų kalbą. Skaitė Šekspyrą. Perskaitė poetus Pope, Swift ir filosofą Locke. Jam patiko Anglijos demokratinės laisvės ir Anglikonų Bažnyčios liberalios pažiūros. Visa tai Volterui buvo labai didelė ir naudinga mokykla. Kai mirė garsusis fizikas ir matematikas Niutonas, suformulavęs žemės traukos dėsnius, prizme suskaldęs baltą šviesos spindulį į spalvotus, buvo palaidotas Vestminsterio katedroje tarp karalių.

     Volterui grįžus iš tremties į tėvynę, visi manė, kad, po visų kalėjimų ir trėmimų, bus ramus pilietis. Kur tau! Parašė vadinamuosius "Lettres philosophigues" (1734), kur išgyrė Angliją, jos laisves bei institucijas ir išpeikė atsilikusią Prancūziją su savo institucijomis. Valdžia jį vėl išvaro iš Paryžiaus. Volteras randa vietą pas markizą du Châtelet Cirey dvare, Lorenoje. Markizas — kariškis, dažnai gyveno toli nuo namų su savo pulku. Žmona — gera matematikė, labai susidraugavo su Volteru, kuris ją vis vadindavo "dieviškąja Emilija". Abu studijavo gamtos mokslus ir rašė knygas bei straipsnius apie Niutono mokslinius atradimus ir teorijas. Per dieną būdavo mokslininkai, o vakare — draugai. Toks gyvenimas tęsėsi 15 metų, iki markizės mirties (1734-1749).

SU KARALIAIS IR KARALIENĖMIS

     Neturintį kur gyventi Prūsijos karalius Fridrichas II pasikvietė į Potsdamą (1750). Karalius buvo visiškai prancūzų kultūros, visada kalbėjo prancūziškai, rašė ta kalba eiles, o Volteras taisydavo. Fridrichas iki pietų būdavo karalius, po pietų — Voltero mokinys, o vakare — abu geri draugai. Su Volteru draugauti nebuvo lengva, jis įsivėlė į finansines spekuliacijas su žydais, su aukso ir sidabro pirkliais; kilo viešas skandalas. Karalius turėjo nemalonumų. Be to, kaip dažnai, Volteras parašė piktą knygą apie Berlyno Akademijos pirmininką. Karalius įsakė budeliui tą knygą miesto aikštėje sudeginti. Pats Volteras jau nebenorėjo Potsdame ilgiau likti. Po trejų metų išvažiavo.

     Gal įdomiausia Voltero draugystė buvo su dviem Rusijos carienėmis: Elzbieta ir Kotryna II. Elzbieta atsiuntė savo portretą, kurio rėmai buvo nusagstyti deimantais. Kotryna po savo vyro Petro III tapo cariene (1762-1796). Buvo Vokietijos princesė, ypatingai palanki Volterui. Sakėsi perskaičiusi visus jo raštus, save laikė ištikima Voltero mokine. Kotryna įjungė į Rusijos imperiją Alaska. Jeigu ne ji, JAV neturėtų Alaskos, nes ši būtų Kanados. Jos laikais įvyko trys Lietuvos ir Lenkijos padalijimai; Rusija gavo liūto dalį. Kotrynai turi būti labai dėkingi jėzuitai, nes ji neleido Rusijoje panaikinti ordino ir mokyklų, uždrausdama savo krašte skelbti popiežiaus Klemenso XIV panaikinimo dekretą (1773). Jėzuitai Rusijoje išbuvo iki 1804 m., kada ordinas buvo atgaivintas. Fridrichas II savo srityse irgi neleido jėzuitų panaikinti, nes Volteras nenorėjo, kad ordinas būtų persekiojamas prieš tolerancijos principą, nors Enciklopedistai prisidėjo prie vienuolijos panaikinimo.

     Kotryna nupirko Voltero biblioteką, kuri ir dabar tebėra Leningrade. Kai biblioteka buvo įrengta su Voltero statula, carienė įėjusi prieš ją giliai nusilenkė ir pasakė, rodydama ranka: "Štai mano mylimasis mokytojas!" Volteras siuntinėjo Kotrynai auksinius laikrodžius, o ji — audinės ("minko") kailinius. Carienė dar norėjo iš Ferney, Voltero gyvenamosios vietos, padaryti Casa Santa, laisvamanių maldininkų šventovę, bet tai nepavyko be jos kaltės.

     Reikia pasakyti keletą žodžių apie Enciklopedistus. Pats Volteras parašė "Dictionnaire philosophique" (1734) su 614 straipsnių alfabetine tvarka. Enciklopediją redagavo Diderot ir d'Alembert, o bendradarbiavo apie 60 filosofų, gamtininkų ir literatų, jų tarpe ir Volteras. Apėmė 28 tomus. Jos įtaka buvo nepaprastai didelė.

VOLTERAS IR L'INFAME

     Po ilgo bastymosi ištremtas, Volteras pagaliau apsistojo Ferney. Tai buvo mažas prancūzų kaimelis visai prie Šveicarijos sienos, su 49 žemdirbiais. Volteras jį išplėtė, padidino iki 1200 gyventojų. Nuosavybės plotas siekė 21 mylių ilgio ir 9 pločio. Jo paties rezidencija buvo puikiai įruošta. Turėjo apie 50 karvių, 20 darbininkų. Įruošė laikrodžių dirbtuvę, šilko verpyklą, šilkinių kojinių audyklą. Tas kojines nešiojo pats ir siuntinėjo ponioms su patarimu: "Ponios, užsimovusios šias šilkines kojines, nebijokite rodyti savo kojų!" Laikrodžius siuntinėjo karaliams, karalienėms ir panašiems žmonėms. Aukštus svečius priimdavo iškilmingai. Buvo visų laisvamanių patriarchas ir prieglauda. Pats, kaip ir grafas Tolstojus, ardavo žemę, sėdavo, sodindavo parke medžius. Retų medžių sėklos gaudavo iš Kotrynos II. Pastatydino bažnyčią su parašu: "Deo O. M. (Optimo Maximo) erexit Voltaire" (1761). Kristaus paveikslas buvo labai panašus į patį Volterą. Kapelionas buvo plikagalvis. Volteras paprašė popiežių, kad kunigas galėtų atnašauti Mišias su peruku. Leidimą gavo. Pasistatė mauzoliejų, t.y. kapą. Galvojo, kad, jam čia mirus, Ferney pasidarys tartum kokia šventovė, kur žmonės plaukte plauks.

     Volteras vedė labai plačią korespondenciją, parašė apie 6000 laiškų. Kai kurie parašyti labai neatsargiai ir neprotingai. Voltero biografijos labai nelygios. Jeigu kam Volteras nepatiko, galėjo apie jį pasakyti tikrai negražių dalykų, paimtų iš jo paties laiškų. Nuo 1760 m. pradėjo baigti visus laiškus Enciklopedistams žodžiais "Écrasez l'infâme!" — Triuškink niekšybę, crush the monster! Kas ta niekšybė buvo? Volteras buvo deistas, bet jo Dievas, be žmonių meilės, be apvaizdos — tai ne deistų Dievas, tas meilus Tėvas, žmonių mylėtojas. Volteras savo auklėjimo metu krikščionybės neišmoko, gyvendamas pradėjo labai jos neapkęsti. Ypač neapkentė Katalikų Bažnyčios. Nuostabiai nemėgo kryžiaus, vadino jį kartuvėmis. Labai nemėgo sakramentų, stebuklų ir relikvijų. Didžiai jam nepatiko Bažnyčios draugavimas su karaliais, pasaulietine valdžia. Volteras nepripažino Kristaus dievybės. Jam vis atrodė, kad Bažnyčia naudoja valstybę bausti netikėliams. Bet taip pat žinome, kad jis susirašinėjo su Benediktu XIV. Rašo labai gražiai, gale prideda bučiuojąs šventas popiežiaus kojas. Išleido savo podukros brolį į kunigus. Sakydavo meldžiąsis: "Aš visada prašau Dievą, kad jis paverstų mano priešus kvailiais, ir Dievas mano maldas išklauso". Tad iš vienos pusės stato, iš antros griauna. Šiandien sakytume, kad jis kovojo ne tiek prieš Katalikų Bažnyčią, kiek prieš klerikalizmą, kuris tada buvo labai stiprus. Écrasez l'infâme — šalink klerikalizmą! Popiežius atsakydamas jam adresuoja laišką "Filio meo dilectissimo" — mano mylimajam sūnui. .. Benediktas XIV Volterui padėjo įstoti į Prancūsų Akademiją. Volteras buvo parašęs knygą "Mahomet", gerokai nukreiptą prieš krikščionybę, todėl Akademija atsisakė jį priimti. Tada Volteras rašo popiežiui, pasiunčia savo "Mahomet" ir dar kitų eilių. Šventasis Tėvas tikrai neturėjo laiko jo Mahometo skaityti, bet, dvasioje matydamas Volterą prie savo kojų, rašo " Dilectissimo filio"...

VOLTERO MIRTIS

     Paryžiaus Teatras statė paskutinįjį Voltero veikalą "Irène". Nutarė pakviesti ir senelį autorių, kuris per 28 ištrėmimo metus neturėjo progos matyti Paryžiaus. Neprašė karaliaus leidimo, nes žinojo, kad negaus, o jeigu atvažiuos — neišvarys. 1778 m. vasario 5 d. 84 metų senelis išsiruošė į sostinę, visų apverktas, nes jautė, kad jo daugiau nebematys. Pats Volteras mirti dar nemanė. Po penkių dienų kelionės arkliais atvyksta į Paryžių. Visi jį priima, visi lanko. Vienas buvęs jėzuitas (ordinas tuo metu buvo panaikintas), AbbéGaultier, susirūpino jo nemirtingosios sielos išganymu. Parašė labai gražų ir nuolankų laišką. Volterui tas laiškas patiko, leidosi aplankomas. AbbéGaultier atėjo, prisiminė drauge senus laikus ir draugus; pasiūlė susitaikyti su Bažnyčia.

     Vasario 25 d. Volterui staiga pradėjo per burną ir nosį bėgti kraujas. Įdomu, kad jis liepė pirma pašaukti ne gydytoją, bet AbbéGaultier. Jo sekretorius Wagnière, protestantas, nenorėjo, kad Volteras taikytųsi su Bažnyčia. Išėjo, bet grįžęs sumelavo neradęs Abbė Gaultier namie. Volteras prie liudininkų pareiškė: "Ponai, jūs matote, kad aš norėjau padaryti, kas yra kiekvieno mirštančiojo pareiga". Atėjęs gydytojas pagal anų laikų mediciną nuleido tris puodukus kraujo. Antrą kartą liepiamas pašaukti Abbė Gaultier, sekretorius negalėjo išsisukti; kunigas atėjo. Volteras norėjo atlikti viešą išpažintį, kaip būdavo primityviojoje Bažnyčioje. AbbéGaultier pasakė, kad prieš išpažintį turįs atšaukti savo religines klaidas, parodyti, jog yra krikščionis. Volteras padiktavo: "Mirštu, tikėdamas Dievą, mylėdamas savo draugus, be jokios neapykantos savo priešams, bet nekęsdamas prietarų. Voltaire, 1778 m. vasario 28 d.". Po to klausia kunigą, ar viskas tvarkoje. AbbéGaultier atsako, kad dabar neskubu, pasakysiąs vėliau. Jis tuojau nuėjo pas arkivyskupą, tas pašaukė Šv. Sulpicijaus kleboną, kurio ribose Volteras gyveno. Jie mato, kad tai deisto išpažinimas. Abbė Gaultier prašo smulkesnio išpažinimo. Volteras sutinka, norėdamas "turėti ramybės". Nuo ko? Nuo kunigų. Šį kartą adresuoja laišką savo klebonui. Atsiprašo, kad neateidavęs į bažnyčią dėl senatvės ir ligos. Dėkoja, kad atsiuntęs AbbéGaultier, kuris išklausęs jo išpažinties. Pareiškia mirštąs katalikų tikėjime, kuriame gimė; tikisi, kad Dievas būsiąs jam gailestingas ir atleisiąs kaltes. Jeigu įžeidęs Dievą ir Bažnyčią, tai Dievo ir Bažnyčios atsiprašąs. Pasirašo: Voltaire, 1778 m. kovo 2 d. AbbéGaultier nuėjo pas kleboną su tuo raštu. Klebonas pasakė, kad ir šis raštas nėra katalikų tikėjimo išpažinimas.

     Volteras aiškiai žinojo, kad, jeigu nesusitaikys su Bažnyčia, miręs nebus krikščioniškai laidojamas. Jam visą laiką stovėjo prieš akis artistės Adrienne Lecouvreur laidotuvės. Buvo laisvamanė ir viešai nepadoriai gyveno. Prieš mirtį atsisakė priimti sakramentus, tai nebuvo krikščioniškai laidojama. Ją palaidojo naktį užmiesčio sąšlavyne. Volteras tose laidotuvėse dalyvavo, ir jam labai nepatiko. Dabar labai bijojo, kad pats tokių nesusilauktų, todėl darė tokių didelių nuolaidų. Daug kas buvo jo filosofijos vaisiai. 1765 m. keli vaikėzai išniekindami sulaužė kryžių prie tilto, kitą kryžių kapuose aptepliojo mėšlais. Kilo didžiausias pasipiktinimas. Vaikėzus sugavo, du nuteisė mirti, o trečias išsisukinėjo, kad buvęs apgautas. Vienas pabėgo į Prūsiją, kur, Volterui rekomenduojant, buvo Fridricho globojamas. Didžiausiam kaltininkui, 18 metų La Barre, buvo įvykdyta mirties bausmė. Pas jį rado Voltero "Filosofinį žodyną". Volterui labai nepatiko, kad jo raštai neša tokius vaisius, ir žmonės tai sužinojo.

     Šios savo pirmosios ligos metu Volteras vienoje rankoje laikė žvakę, antroje — velnią už galvos. Iš vienos pusės, nori, kad AbbéGaultier praneštų, jog atlikęs išpažintį ir paskelbtų tai laikraščiuose, bet iš antros — derasi su d'Alembert, kuris atstovavo Enciklopedistams. Vyskupui ir klebonui svarbu, kad Volteras atšauktų pagonybę, kurią skelbė savo knygose, ir pasidarytų nuoširdus krikščionis. O Enciklopedistams rūpėjo, kad liktų visiems laikams tikrojo racionalizmo apaštalas.

     Volteras pagijo, gerai jautėsi ir daug dirbo. Buvo visur kviečiamas. Ruošė jam visokias iškilmingas šventes ir Teatras, nes ten buvo savas žmogus. Pakvietė jį Prancūzų Akademija, į kurią buvo priimtas 1746 m., net popiežiui padedant. Volteras iš tikrųjų savo gyvenime nebuvo masonas. Bet šį kartą ir masonai jį pasikvietė, nes visada kovojęs už masonų idealus. Gavo mūrininkų prijuostę ir kitus instrumentus. Priimdamas prijuostę, ją pabučiavo. Gavo skambius titulus. Iškilmėse dalyvavo ir Benjaminas Franklinas, didelis Voltero gerbėjas. Volteras dažnai su juo kalbėdavo apie naują Amerikos konstituciją. Amerika būsianti gražiausias ir laisviausias kraštas, ir jis pats mielai ten emigruotų, jeigu būtų 20 metų jaunesnis. Kartą Franklinas atsivedė savo 17 metų vaikaitį ir paprašė, kad Volteras jį palaimintų. Šis, uždėjęs rankas ant jaunuolio galvos, angliškai pasakė: "My child, remember God and Liberty!" Volteras labai apgailestavo, kad karalius jo nepakvietė į Versalį.

     Gegužės 12 d. Volteras iš naujo pasijuto blogai. Kai kas iš jo draugų davė vaistų — opiumo, vadinamojo laudanum. Atrodo, kad ligonis paėmė per daug, pajuto svaigulį ir pikta ant širdies. Gegužės 16 d. draugai pamatė, kad ligonio gyvenimas baigiasi. Gegužės 30 d. AbbéMignot pakvietė kleboną Tarsac ir AbbéGaultier. Klebonas pašnibždėjo ligoniui į ausį, kad tartų: "Jėzau Kristau, pasigailėk manęs!" Volteras nusisuko, pamojo ranka ir pasakė: "Leiskite man ramiai mirti".

LAIDOTUVĖS

     Voltero mirtis virto giliu žmogiškosios būties klausimu. Visi buvo matę mirtį gero, tvarkingo krikščionio, aprūpinto šventaisiais sakramentais. Bet kokia yra netikinčio filosofo mirtis? Enciklopedistai norėjo Voltero mirties tokios, kad galėtų būti pavyzdžiu racionalistams. Jo podukra, kurią vis vadindavo Belle-et-Bonne, vėliau, kai viskas nurimo, papasakojo, kad Voltero mirtis buvusi sunki. Mirė 1778 m. gegužės 30 d. 11 val. 15 min. vakaro. Giminės jo mirtį slėpė. Naktį kūną išbalzamavo, išėmė smegenis ir širdį. Kai klebonas galutinai atsisakė laidoti bažnytiškai, buvo kreiptasi į ministeriją, paskui į patį karalių, kuris atsakė: palikti reikalą tvarkyti kunigams, tik kad viskas vyktų be triukšmo ir papiktinimo.

     Lavoną iškilmingai aprengė, su peruku, pasodino į karietą su 4 arkliais, liokajus prilaikė. Kitoje karietoje važiavo giminės. Taip darė, kad žmonės manytų, jog važiuojąs didelis ponas ir policija nedrįstų artintis. Nuvežė į Scellières cistersų vienuolyną, Troyes diecezijoje, apie 100 mylių nuo Paryžiaus. Kūną pašarvojo chore, vienuoliai atgiedojo mirusiųjų mišparus. Ryto metą atnašauta daug tylių mišių, 11 val. pats prioras, Voltero giminaitis, atgiedojo iškilmingas egzekvijas. Buvo palaidotas bažnyčios viduryje su užrašu: "Čia ilsisi Volteras". Kitą dieną prioras gavo laišką iš vyskupo Voltero krikščioniškai nelaidoti. Buvo atstatytas nuo viršininkavimo. AbbéMignot buvo paprašytas kūną perkelti kitur. Karstas išgulėjo čia iki 1791 m. Revoliucinė valdžia nutarė palaikus perkelti į Šv. Genovaitės bažnyčią, iš kurios buvo padariusi Panteoną garsiems žmonėms.

     Ten Voltero palaikai gulėjo iki 1814 m. Napoleonas buvo ištremtas į Elbės salą. Atėjo nauja valdžia. Vieną gegužės naktį keli jauni vyrai atvyko su vežimu, įėjo į Panteoną, atidarė Voltero ir Rousseau švininius karstus, išėmė jų kaulus, sudėjo į maišą ir išvežė už miesto į sąšlavyną. Ten iškasę duobę, užpylė juos žemėmis ir šiukšlėmis. Valdžia ir vyskupo kurija nujautė, kas atsitiko. Po kiek metų artimi Voltero giminės išmirė, ir niekas nebenorėjo laikyti jo širdies. Tada sugalvojo ją įdėti į karstą prie kaulų. 1864 m. atidarę karstą, rado jį tuščią. Tuščias buvo ir Rousseau karstas. Tada jau gyveno kiti žmonės, tai niekas nebesijaudino. Visa tiesa galėjo išeiti aikštėn.