Spausdinti

VINCENTAS LIULEVIČIUS

ĮVEDAMOSIOS PASTABOS

     Iš Vyskupo Valančiaus veiklos susidarė didelis Žemaičių vyskupijos archyvas. Taip pat jo veikla atsispindėjo ir Kauno gubernatoriaus bei Vilniaus generalgubernatoriaus archyvuose. Istorikas kun. Antanas Alekna iš vyskupijos ir Kauno gubernatoriaus archyvų bei kitų šaltinių parašė vyskupo biografiją, pavadintą Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Šv. Kazimiero draugijos išleistą 1922 (toliau naudosiu sutrumpinimą AA). Jei Alekna, rašydamas biografiją, sakė norįs "praskleisti užmiršimo uždangą prieš vieną mūsų praeitą laikotarpį, garbingą vargais ir kovomis, ligšiol dar mažai teištirtą" (AA, 3 psl.), tai vėliau atsirado tikrai gausios literatūros apie Valančių. Kas tuo klausimu interesuotųsi, patartina pažiūrėti literatūros sąrašo Lietuvių Enciklopedijoje, 32 tome, po Valančiaus aprašo (530 psl.). Jų tarpe minėtinas Vaclovo Biržiškos darbas, paremtas vyskupijos archyvo dokumentais bei rusų administracijos išvežtais į Rusiją archyvais. Jis parašė Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožus, išspausdintus 1951 Aiduose (8, 9 ir 10 nr.; santrumpa — VB). Buvo atspausta ir atskira knygute. Paskutiniais laikais pasirodė graži Valančiaus biografija prof. kun. Stasio Ylos veikale Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje, Chicago, 1973, 93-108 psl. (santrumpa — SY).

     Valančius kilęs iš žemaičių laisvų, turtingų ir šviesių ūkininkų. Gimė 1801. Tai yra po šešerių metų po Lietuvos valstybės žlugimo. Tačiau jo gimimo mėnuo ir diena — vasario 16 — (kad ir senuoju kalendoriumi) suponavo galutinį jo darbų rezultatą — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Vyskupu buvo paskirtas 1850. Į vyskupo pareigas atėjo su teologijos daktaro laipsniu. Mirė 1875. Taigi gyveno 74 metus, vyskupiją valdė 25 metus.

     Yra mūsų tautos didelių asmenų, kurie nudirbo didelius darbus, bet jie veikė vienoje srityje, tad apie juos lengva kalbėti. Tačiau yra asmenų, kurių veikla yra labai šakota, todėl apie juos šnekėti tegalima, pasirenkant tik vieną kurią šaką, nes kitaip būtų tik perbėgimas, o ne panagrinėjimas jų veiklos. Paskutiniųjų kategorijoje yra ir vyskupas Motiejus Valančius, pasireiškęs įvairiose srityse. Jis buvo vyskupas, tad būtų galima kalbėti, kaip apie vyskupą-administratorių. Jis daug rašė. Net davė pradžią lietuviškai literatūrai. Tad būtų galima šnekėti apie jį, kaip rašytoją. Jis parašė istorinių veikalų (Žemaičių vyskupystė), tad būtų įdomu ir šios srities veiklą peržiūrėti. Jis gynė lietuvių tautos teises nuo rusų okupantų. Dažnai net liūto drąsumu kovojo už jas, tad šio rašinio visas dėmesys ir bus nukreiptas į vyskupo Valančiaus kova už lietuvių tautos teises.

     Kad įstengtume susipažinti su vysk. Valančium, kaip kovotoju už lietuvių tautos teises, peržvelgsime šiuos svarbesnius lietuvių tautos istorijos vyksmo momentus:

     1)    Baudžiavines blogybes,

     2)    Švietimo pastangas,

     3)    1863 sukilimo pasekmes,

     4)    Spaudos draudimą ir

     5)    Religinį bei tautinį persekiojimą.

     6)    Gale duosime Valančiaus kovos įvertinimą.

1. BAUDŽIAVINĖS BLOGYBĖS

     Senojoje Lietuvos valstybėje veikė propinacijos teisė. Tai žemės savininko-bajoro teisė gaminti ir pardavinėti savo žemėje svaigiuosius gėrimus. Nors Rusijoje propinacijos teisės nebuvo, tačiau rusai, okupavę Lietuvą, propinacijos teisę bajorams paliko. Pagal tą teisę bajoras galėjo valstiečius versti nupirkti tam tikrą kiekį jo bravore pagamintų svaigalų. Žmonės nupirkto "skystimėlio" neišliedavo, bet gerdavo, todėl girtuoklystė buvo labai įsigalėjusi.

     Reikia manyti, kad girtuoklystė tuo metu buvo visuotinė problema. Blaivinimo mintį kėlė pop. Pijus IX, paskelbdamas blaivybės brolijos įstatus. Jie buvo išversti ir į lietuvių kalbą. Lietuvoje blaivybės idėją įgyvendino pirmiausia Užnemunėje. Iš to krašto perėjo į Žemaitiją.

     Kai kurie dvasininkai ir Žemaitijoje pradėjo kovą su girtuoklyste. Iš tokių žinomas Jurbarko klebonas (Mikalojus Kirvelis), savo parapijoje suorganizavęs blaivybės broliją. Ta brolija turėjo milžinišką pasisekimą. Visi parapiečiai metė gerti svaiginamuosius gėrimus. Šiuo pavyzdžiu pasekė Gaurės ir Skirsnemunės klebonai. Vysk. Valančius, lankydamas Jurbarko ir Skirsnemunės parapijas, susižavėjo tuo darbu ir pats pradėjo piršti kitoms parapijoms pasekti minėtomis. Blaivybė Valančiui taip patiko, kad jis nutarė tą akciją išplėsti visoje savo vyskupijoje.

     Vysk. Valančius pradėjo (1851.XI.1) sistemingą blaivinimo darbą. Pirmiausia įtraukė kunigus. Savo rašte dvasiškijai jis rašė: "Išreiškiu visiems meilingiems Kristuje kunigams tą mano karščiausį linkėjimą, kad nei patys negertų, nei kitiems taipogi nerodytų degtinės arba romo ir taip parodytų, jog tapo savo ganomiems žmonėms pavyzdžiu" (AA, 86 p.).

     Per dekanus rinko parašus iš kunigų, kad jie dedasi prie šio sąjūdžio. Taip pat rinko parašus iš kapitulos narių, seminarijos profesorių, katedros vikarų ir klierikų. Klierikus ragino pradėti naują kunigų kartą ir naują doros pakilimo gadynę (SY, 101 p.). Valančius turėjo aiškią ateities viziją: "Užkietėjusieji gėrovai išmirs, išaugs nauja karta, sveiki ir stiprūs žmonės atgims" (AA, 87).

     Rusų administracija pajuto, kad blaivybės sąjūdis naikina smukles, tuo būdu mažina iždo pajamas. Ir juos baimino to sąjūdžio vyksmo greitumas, nes blaivybė buvo įvesta visoje Žemaičių vyskupijoje per nepilnus metus (SY, 102). Greitai reagavo: "Policijai buvo įsakyta neleisti daugiau brolijų steigti, o kur įsteigtos, uždaryti ir brolijų sąrašus pristatyti gubernatoriui" (SY, 103).

     Valančius nerimo. Jis tuoj parašė generalgubernatoriui, prašydamas sudrausti policiją, kuri jam trukdo blaivinimo darbą.

     Vyskupas pakvietė ir dvarininkiją į šį darbą, prašydamas juos padėti kunigams tame darbe: panaikinti svaigalų vartojimą valsčiuose ir jų namuose, panaikinti svaigalų pardavinėjimą: "Šie vienas po kito atsiliepė, pritardami naikinti bravorus ir uždarinėti smukles kaimuose" (SY, 103). Tai buvo Rietavo Oginskis, Tauragės Vasilčikovas, Beržėnų Čapskis ir kiti. O kurie dvarininkai buvo priešingi tai idėjai, tai jie net nemokamai dalijo degtinę, kad žmonės neatprastų nuo jos. Net prie kelių nemokamai siūlė pravažiuojantiems degtinės (VB, 416).

     Kai pradėjo uždarinėti bravorus ir smukles, rusų valdžia vėl įsikišo: tas darbas — ėjimas prieš vyriausybės tikslus. Už parduodamą degtinę akcyzo pajamos Kauno gubernijoje (1859) sumažėjo 67%. 1860 Kauno gubernijoje blaivininkų buvo 83% visų gyventojų (AA, 109-113).

     Smukles nuomojo žydai, kuriems blaivybė atėmė pragyvenimą. Jie stengėsi papirkinėjimais rusų administraciją kurstyti prieš blaivybę. O pati rusų administracija susirūpino dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, blaivybė sumažino Kauno gubernijoje dešimteriopai valstybės pajamas. Antra, policijai neliko krašte darbo, nes išnyko nusikaltimai (VB, 9, 416).

     Kai rusų administracija įsakė brolijas uždaryti, motyvuodama, kad brolijos esančios lygios draugijoms, kurių be leidimo negalima steigti, tada brolijų kunigai nebesteigė, bet vis tiek žmones ragino užlaikyti blaivybę. Tačiau ir tas rusams nebuvo priimtina, nes vis tiek mažino valstybės pajamas. Muravjovas įspėjo vyskupą, kad jo kunigai nebandytų kurti kokių nors brolijų. Žadėjo bausti pirmą sykį 100 rb., antrą — 200 rb. ir karo teismu grasino. Vyskupas prašė kunigus ramiai aiškinti blaivybę pamokslų metu, išeinant iš Evangelijos dvasios. Kunigai taip ir darė. O policijai kiekvienas tartas žodis apie blaivybę sakykloje buvo nusikaltimu minėtam generalgubernatoriaus įsakymui (AA, 115).

     Kai kurie žemesnieji valdininkai net vertė valstiečius gerti, gąsdindami pabaudomis arba mokesčių pakėlimu. Kunigams kėlė bylas už pamokslus apie girtuoklystę. O vyskupas gynė kunigų teisę aiškinti žmonėms girtuokliavimo blogybes.

     Didelė kova ir kietas ryžtas, nežiūrint pastangų sukliudyti blaivinimo darbą, blaivybę plėtė ir toliau (SY, 104). Atrodo, Valančiui to kova irgi buvo sunkoka, nes jis Pastabose pačiam sau (177 psl.) skundžiasi: "Velnias sukėlė prieš mane žydus ir visokius viršininkus... Žydai ir man davinėjo didžius pinigus, kad tik įsakyčiau kunigams nebešaukti ant girtuoklių. Atmečiau pinigus!"

     Kova sunki, bet jos vaisiai malonūs. Valančius apie savo vyskupiją pranešime Romai galėjo didžiuotis. Jis rašė: "Apskritai visa liaudis pamaldumu, vaišingumu, žmoniškumu jokiai tautai pirmenybės neužleidžia. Nėra įsiskverbusio jokio blogo papročio, su kuriuo kovoti būtų reikalinga papos patarimas arba pagalba" (AA, 35).

     Blaivybės platinimo vaisiai buvo pajusti ir vėliau, po Valančiaus mirties. Kai po 1905 sukilimo Lietuva susilaukė daugiau teisių, gavo leidimą (1908) organizuoti blaivybės draugiją, tai beregint atsirado 200 skyrių. Tuo būdu blaivybės idėja persirito ir į XX a., nes dar tebebuvo gyvi Valančiaus kovos atgarsiai.

     Kadangi valstiečiai baudžiauninkai buvo beteisiai, tad vyskupo užtarimas jiems buvo labai naudingas. Vyskupas daug padėjo valstiečiams, moterystės klausimus besprendžiant. Kai kurie dvarininkai savo baudžiauninkams neleisdavo tuoktis, jei jam atrodydavo, kad jo ekonomiškiems reikalams ta santuoka yra nenaudinga. Vyskupas priversdavo tokius ponus to suvaržymo atsižadėti. Buvo ponų, kurie seksualiniams reikalams panaudodavo baudžiauninkų dukras. Valančius tuos iškrypėlius mokėdavo labai efektingai sutvarkyti. Pasitaikydavo ištvirkusių valdininkų. Valančius juos per aukštesnes instancijas net išvydavo iš krašto. Naikinant baudžiavą, dvarininkai pradėjo valstiečius nukelti į blogesnę žemę, arba duoti mažesnį plotą, arba atleisti be žemės ir t.t. Valančius stengėsi apginti valstiečių interesus.    (B.d.)