SĖS. M. MARGARITA

     Tikriausiai visi pastebėjote, kad šiais metais Bažnyčia ypatingu būdu kviečia visą žmoniją į susitaikymą, atsinaujinimą, vienybę. Tie dalykai yra amžina žmonijos problema.

     Apaštalas šv. Paulius antrame laiške Korintiečiams aiškiai sako, kad mums visiems reikia atsinaujinti, susitaikyti su Dievu ir su artimu. "Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena — praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę... Kristaus vardu mes maldaujame: Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5, 17-20).

     Tame pačiame skirsnelyje apaštalas mums primena, kad mes, kurie esame Kristuje sutaikinti su Dievu, turime būti atsinaujinimo pasiuntiniais. "Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones, nebeužskaito jiems nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią" (2 Kor 5, 19).

     Pagal šv. Paulių, atsinaujinimas bei susitaikymas turi įvykti kiekvienoje sieloje, kuri nori gyventi su Viešpačiu. Atsinaujinti tai reiškia grįžti prie darnos. Kiekvienas krikščionis turi pripažinti savo ribotumą ir klaidas. Atsiskyrimas, įvykęs tarp sielos ir Dievo, arba nesklandumai tarpusavio santykiuose su žmonėmis kelia vidinę įtampą ir yra išgyvenami kaip vidinis suskilimas.

     Visiems liūdna, o kai kuriuos apima baimė ir neviltis, kai stebime televizijoj, ar girdime per radiją, ar skaitome spaudoj, kiek maža pasaulyje vienybės, meilės ir darnos, o vietoje to matome pasimetimą ir blaškymąsi. Visiems aišku, kad žmogus yra praradęs ryšį su Dievu, su artimu, gamta ir su savimi.

     Juk ne paslaptis, kad milijonai žmonių viešai ar savo širdyje teigia, jog Dievo nėra. Jie neranda Dievo nei artime, nei gamtoje, nei eidami pro kryžių, nei ten, kur "du ar trys susirinkę Kristaus vardu". Taip pat yra milijonai žmonių, kurie pripažįsta Dievą, skelbia Jį lūpomis, bet Juo negyvena.

     Kai žmogus atsiskiria nuo Dievo, praranda Jį savo širdyje ir savo gyvenime, tuomet jam vis sunkiau pasidaro surasti Jį ir kūriniuose. Juk visa, ką mes matome, ir girdime, ir liečiame, ir kuo kvėpuojame, yra Viešpaties sukurta. Visa gamta, su visais jos turtais, sutverta ir pašventinta dangiškojo Tėvo, o žmogus yra tik jos užvaizdo.

     Ta disharmonija, kuri yra tarp žmogaus ir gamtos, tartum simbolizuoja darnos netekimą savyje. Mes visi suvokiame ir priimame save kaip vienumą, bet tuo pačiu metu jaučiame, kad kovojame savyje. Gal būt, niekas taip gražiai ir įžvalgiai neatskleidė tos vidinės kovos, kaip šv. Paulius laiške Romiečiams: "Taigi aš randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs pritampa bloga. Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, aš jaučiu savo kūno sąnariuose kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu" (Rom 7, 21).

     Šita suardytoji vienybė žmoguje yra šaltinis tos nedarnos, kuri atsiranda ir mūsų santykyje su kitu žmogumi, mūsų artimu. Čia nekalbu apie karą, bet apie nuolatinį šaltąjį karą, kuris vyksta tarp tų, kurie turi žemiškų gėrybių gausiai, ir tų, kurie jų neturi, tarp vienos jėgos ir kitos: tarp stipriųjų ir silpnųjų; tarp darbdavių ir darbininkų; tarp baltųjų ir juodųjų; tarp ateistų ir tikinčiųjų; ir net tarp vyrų ir moterų.

     Mūsų laiko žmogus savo genialiais technikos išradimais atrodo prašokęs save, o tuo pačiu metu jis gali būti žiaurus, net žiauresnis savo artimui už žvėrį.

     Nuo tų bendrybių pereikime prie konkrečios realybės mūsų pačių gyvenime ir mūsų aplinkoje. Ar nėra nesantaikos mūsų šeimose, ar netrūksta vieni kitų supratimo tarp tėvų ir vaikų, tarp senesnės kartos lietuvių veikėjų ir jaunųjų? Kiek neskanios kritikos mūsų spaudoje, kiek prasilenkimų su tiesa: kiek vieni kitų įtarinėjimų arba negarbingų varžybų tarp įvairių visuomenės grupių arba toje pačioje grupėje — dėl garbės ar populiarumo? Kyla klausimas, kaip išbristi iš tų negerovių. Šv. Tėvas, paskelbęs jubiliejinius šventuosius metus, kviečia mus visus atsinaujinti ir susitaikyti. Jam skaudu dėl nesantaikos tarp valstybių, dėl vykstančių karų ir nuolatinių pavojų naujiems karams, dėl pavergtų tautų ir tikėjimo persekiojimo jose. Jam rūpi krikščioniškų bendruomenių suartėjimas ir vienybė Kristuje. Ne kartą Šv. Tėvas ragino ir pačioje Katalikų Bažnyčioje pasireiškiančias skirtingas sroves į darną ir susiklausymą. Kaip vyriausias sielų Ganytojas, jis geriausiai supranta, kad nebus ramybės ir taikos pasaulyje, jei žmogus neatstatys jos savyje, nesusitaikys pirmiausia su Dievu. Todėl pirmoj vietoj kiekvienam iš mūsų ir visai žmonijai reikia būtinai atsinaujinti, ir tas atsinaujinimas vyksta Kristuje. Jame mūsų išganymas ir Jame mūsų geresnės ateities viltis. Naudokimės šventųjų metų teikiamom progom. Būkime atsinaujinimo pasiuntiniai kitiems!

'r