ATGARSIAI

KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

     Šių metų vasario mėn. numeryje, “Atgarsių” skyriuje, buvome įdėję vieno skaitytojo laišką, kuriame jis rašo, kad pasigenda klausimų ir atsakymų skyriaus “Laiškuose Lietuviams”. Atsakėme, kad tai priklauso ne nuo redakcijos, bet nuo skaitytojų: pirmiau dažnai skaitytojai siųsdavo įvairių klausimų, bet dabar tų klausimų negauname. Tai paskatino kai kuriuos skaitytojus siųsti klausimus. Kadangi klausimų ir atsakymų skyriaus dabar neturime, tai atsakysime “Atgarsių” skyriuje, o vėliau, jeigu klausimų bus daugiau, įvesime atskirą skyrių.

Redakcija

AR GALIMA GINTIS?

     Katalikų tikybos katekizmas sako, jog gyvename žemėje tam, kad vykdytume Dievo valią ir laimėtume amžinąjį gyvenimą. Tačiau kartais pasidaro labai neaišku, kokia yra Dievo valia tam tikrose aplinkybėse. Žmogui, nestudijavuslam teologijos, kartais labai sunku žinoti, kaip jis turi elgtis.

     Skaitant Šv. Raštą, atrodytų, kad krikščionis negali priešintis, nes ten Kristus taip sako: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį” (Mt 5, 38-39). Taip pat, kai Alyvų darželyje atėję kareiviai norėjo Kristų suimti ir kai Petras, išsitraukęs kalaviją, norėjo pasipriešinti, Kristus jam pasakė: “Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo” (Mt 26, 52). Bet, pažvelgę į Bažnyčios istoriją, matome, kad ji nesielgė pagal tuos Kristaus patarimus, pvz. užtenka prisiminti tik kryžiaus karus, norint išvaduoti šventąją žemę iš turkų.

     Tad čia man ir kyla daug neaiškumų — ar Kristaus mokslas leidžia gintis, ar ne? Jeigu priešas užpuola tėvynę, ar galima gintis ginklu? Jeigu kas kėsinasi į mano gyvybę, ar aš galiu gintis? Žinau, kad Bažnyčia net šventąja paskelbė Joaną Arkietę, kuri ginklu gynė savo tėvynę. Bet kaip visa tai suderinti su Kristaus mokslu? Ar aš galiu ir turiu ginti kaimyną, jeigu jis bus piktadarių užpultas? Artimo meilė reikalautų jam padėti, bet kaip tai suderinti su Kristaus liepimu Petrui kišti kardą atgal į makštis?

     Gal jums, dvasiškiams, šie klausimai atrodys naivūs, bet tikėkit, kad mums, pasauliečiams, nestudijavusiems teologijos, jie kartais būna tikras labirintas, iš kurio veltui bandome rasti išėjimą.

Balsas Tyruose

Gerbiamasis “Balse Tyruose”,

     Skaitant Šv. Raštą, reikia pirmiausia stengtis suprasti pagrindinę mintį, kuri buvo norėta pareikšti įvairiais pavyzdžiais ar prilyginimais. Nereikia visko imti pažodžiui. Artimo meilės įsakymas mums liepia mylėti kitą žmogų taip, kaip patį save, bet neliepia mylėti labiau, negu save. Taip pat krikščioniškoji doktrina mums liepia rūpintis savo sveikata ir gyvybe. Tad ne tik galima, bet ir reikia savo gyvybę saugoti ir ginti. Bet kaip elgtis tada, kai, norėdamas apginti savo gyvybę, aš turiu žudyti užpuoliką, nes kitos priemonės nėra? Čia krikščioniškoji moralė palieka žmogui laisvę: jeigu nenori kito žudyti, gali prieš jį nevartoti ginklo — jeigu jis tave nužudys, tu nesi kaltas. Tačiau nedraudžiama nė gintis. Žinoma, jeigu galima apsiginti kitokiomis priemonėmis, nenužudant užpuoliko, tai reikia tas priemones ir vartoti, bet jeigu vienintelė priemonė yra pasipriešinimas ginklu, tai tu nenusikalsi, jeigu pavartosi ginklą ir jį nužudysi. Tą pat galima pasakyti ir apie tėvynės gynimą.

     Taip pat krikščioniškoji meilė įpareigoja ginti ir kitą asmenį, jeigu jis yra kieno užpultas. Deja, čia, Amerikoje, dažnai pasakoma “ne mano biznis”, bet tai yra ne tik nekrikščioniška, bet ir nežmoniška. Tai yra labai panašu į brolžudžio Kaino atsakymą Dievui, kai jis pasakė: “Ar aš esu savo brolio sargas?”

     Jūsų minėtose Šv. Rašto citatose, kaip jau sakėme, reikia kreipti dėmesį tik į pagrindinę mintį, kurią norėjo Kristus išreikšti. Pirmuoju atveju (Mt 5, 38-39) Kristus smerkia kerštą, o antruoju (Mt 26, 52) — bereikalingą ginklo vartojimą. Juk Kristus laisvu noru ėjo kentėti ir mirti, kad galėtų atpirkti žmoniją, todėl jis nesigynė ir nenorėjo, kad apaštalai jį gintų, vartodami ginklą.

APIE PASILINKSMINIMUS

     Dabar po tų visų reformų Bažnyčioje jaučiamas pasimetimas. Eiliniam žmogui dažnai kyla abejonių, matant kitų elgesį. Čia norėčiau gauti atsakymą į du klausimus apie pasilinksminimus.

     1.    Ar leidžiama ir ar dera katalikams šokti gavėnios ir advento metu? Man šis klausimas labai jautriai iškilo, kai vienoje vietovėje net katalikiškos krypties laikraštis dideliu skelbimu garsino gavėnioje ruošiamus jaunimo šokius. Tie šokiai buvo šeštadienį, o po to sekmadienį bažnyčioje tas pats jaunimas giedojo: “Alyvų daržely krauju prakaitavo. ..” Tad tu, Kristau, gali kentėti, o mes šoksim ir linksminsimės. ..

     2.    Ar yra koks Bažnyčios nuostatas, drau-džiąs kunigams šokti su merginomis, ar tai tik tokia kai kur buvusi tradicija? Mat, dabar jau ne kartą tenka matyti kunigus šokant. Ar jie laužo Bažnyčios nuostatą, ar tik tradiciją?

A. Saulis

Gerbiamasis,

     Manytume, kad abudu Jūsų klausimai sukasi tik apie tradicijas. Bažnyčia nori, kad gavėnios ir advento metu tikintieji rimčiau pasiruoštų sutikti tas didžiąsias mūsų šventes — Velykas ir Kalėdas. Tai yra atgailos ir prisiruošimo laikas. Ypač toji atgailos dvasia labiau pabrėžiama gavėnioje. Bet kokiu būdu atgaila turėtų būti atliekama, tai čia daug priklauso nuo įvairių šalių papročių ir tradicijų. Mes žinome, kad pirmiau Lietuvoje gavėnios atgaila buvo labai griežta: žmonės susilaikydavo ne tik nuo mėsiškų, bet ir nuo pieniškų valgių, buvo draudžiama ne tik šokti, bet ir dainuoti, švilpauti, juokauti ir net į veidrodį žiūrėti. Bet tai nebuvo toks Bažnyčios įsakymas, o tik mūsų tradicija. Tokia išorinė atgaila turi padėti vidujinei atgailai, kuri yra daug svarbesnė. Čia naudinga prisiminti, ką pats Kristus apie atgailą ir pasninką yra pasakęs: “Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujnt. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins” (Mt 6, 16-18).

     Tad čia ne tiek svarbu išoriniai veiksmai, kiek vidujinis nusistatymas. Dabar, kaip žinome, tas pasninkas yra sumažintas iki minimumo, bet Bažnyčia pabrėžia, kad žmonės daugiau dėmesio kreiptų į vidujinę atgailą — tvarkytų savo blogus palinkimus, labiau pasižymėtų artimo meile ir pan.

     Tas šokių klausimas gal daugiau priklauso tradicijai: vienose šalyse į tai yra griežčiau žiūrima, kitose — švelniau. Mums, lietuviams, vertėtų taip greitai neužmiršti savo tradicijų ir bent gavėnioje susilaikyti nuo triukšmingų puotavimu bei šokių.

     Nėra jokio Bažnyčios nuostato, kuris draustų kunigams šokti. Į šį klausimą vėl yra įvairiai žiūrima Įvairiose šalyse. Įvairiai į jį žiūri ir atskiri asmenys bei patys kunigai. Vieni mano, kad kunigui šokti tikrai netinka, kiti nešoka dėl to, kad nemoka, o gal daugiausia nešoka dėl to, kad nenori papiktinti “mažutėliu”. Bet, kaip Jūs rašote, yra kunigų, kurie šoka ir visai nemano, kad jie prieš ką nors nusikalstu.