Spausdinti

PAVERGTOS LIETUVOS TEATRAS ŠIEMET MINI SALOMĖJOS NĖRIES SEPTYNIASDEŠIMTMETĮ

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

     Salomėja Nėris giliai jautė Lietuvos grožį, metų laikų spalvingumą ir žavesį. Jos eilėraščiai turi melodinį lakumą, todėl buvo dainuojami kaimo jaunimo. Jos poezija Lietuvos nepriklausomybės laikais susilaukė didelio įvertinimo, ir 1938 metais už poezijos knygą "Diemedžiu žydėsiu" poetė laimėjo valstybinę literatūros premiją — 5000 litų.

     "Pergalėje", literatūros, meno ir kritikos mėnesiniame žurnale, šių metų antrame numeryje, teatro skyriuje Dana Rutkutė straipsnyje "Poezijos spektaklių tiltais" rašo apie Salomėjos Nėries poeziją. Ji sako, kad Salomėja Nėris buvusi mūsų romantiškos jaunystės poetė. Poetės eilėraščiai buvę pirmosios meilės ir pirmojo skausmo reiškėjai. Jie kiekvieną jaudino poetės įdvasintais gimtojo krašto vaizdais. Ji žavisi poetės eilėraščiais apie neramų vėją, jūrų pasakas, kalnų baltumą, vyšnios žydėjimu ir gražiausio pasaulyje krašto — Lietuvos ilgesiu karo metų lyrikoje.

     Šiame straipsnyje Dana Rutkutė rašo, kad šiandieninis jaunimas domisi poezija, ir tai paliudija spindintis jaunų akių žvaigždynas kiekviename poezijos vakare. Gausus koncertuojančių skaitytojų būrys turi poezijos mėgėjų klausytojus beveik visos Lietuvos miestuose. Šis poezijos skaitytojų sąjūdis prasidėjo Lietuvoje maždaug prieš dešimtį metų. Šiandien literatūriniai koncertai turi ne mažesnį pasisekimą už įžymių pavienių dainininkų, pianistų, smuikininkų pasirodymus. Apie šios rūšies meną, Dana

     Rutkutė sako, jau galima kalbėti, kaip tikrai rimtą ir labai visuomenės mėgstamą pramogą. Laikydami save lyrikų tauta, šį teiginį galime patvirtinti ne vien įvairiabraižiu talentingų poetų gausumu Lietuvoje, bet ir jų poezijos pasklidimu bei lyrinių pergyvenimų goduliu.

     Pastaraisiais metais poezija pradėjo skverbtis į teatrų vaidintinų veikalų sąrašus. Kaimo scenos vaidintojai pernai įsteigė Poezijos teatrą, atidarydami jį A. Drilingos ir A. Mikutos eilėraščių spektakliu "Gelmių spalvos". Šiuose spektakliuose naudojamos panašios teatro priemonės: scenografija, muzika, šviesa, sceninis judesys ir skaitytojo menas. Pagrindinis spektaklio gaivalas yra pati literatūra, tik ryškiau arba kukliau teatro "papuošta".

     Šį sezoną minint Salomėjos Nėries septyniasdešimtmetį, Lietuvoje buvo sukurti du poezijos spektakliai iš poetės eilėraščių: "Sesuo žydrioji" ir "Kaip žydėjimas vyšnios". Paskutinieji poetės žodžiai buvo užrašyti 1945 m. pavasarį. Juose jaučiama meilė gimtajam kraštui ir atbundančiai gamtai:

     "Kai sukibę rankom — lyg mergaitės.
     Krykštaujančios, lengvos — paplasta
     Leidžias į pakalnę obelaitės...
     O palaiminta, šalie gimta".

     Akademinis dramos teatras, grįsdamas savo spektaklį Salomėjos Nėries poezija, jau ieško būdų, kaip ją ypatingiau pateikti, kad šiandieniniam žiūrovui ta širdies krauju ištryškusi lyrika nepabostų, nepasirodytų pilka bei senovinė...

     Akademinio dramos teatro spektaklio programoje išspausdintuose mūsų poetų pasisakymuose apie Salomėją Nėrį yra ir tokios M. Martinaičio eilutės: "Ir dabar — iš tolo — ji atrodo, lyg būtų sustingusi dideliame gintaro gabale savo amžinai kilniam ir tragiškam liūdesy, visa persišviečianti, tauri ir nepraeinanti".

     Šiaulių teatras, ruošdamasis Salomėjos Nėries 70-tųjų gimimo metinių paminėjimui, stengiasi priartėti prie Salomėjos Nėries asmenybės bei atkurti scenoje jos likimo liniją. Žmogaus gyvenimas Salomėjos Nėries prilygintas vyšnios žydėjimui. Čia jos pačios gyvenimas buvo kova, ir ne bet kokia, o dramatiška.

     Spektaklį "Kaip žydėjimas vyšnios" atlieka šešios moterys ir keturi vyrai. Tai skaitytojų spektaklis. Jis užtrunka tris valandas, kuriame visą laiką jaučiama Salomėjos Nėries širdis, plazdanti meile žmonėms ir savo gimtajam kraštui.

     Savo straipsnio pabaigoje Dana Rutkutė sako, kad buvę įvairių poezijos spektaklių, ir geriau, ir blogiau pasisekusių, bet labiausiai jaudinantis, jos nuomone, poezijos spektaklis — "Kaip žydėjimas vyšnios".

KNYGA APIE MIKALOJŲ KONSTANTINĄ ČIURLIONĮ — JO GIMIMO 1OO-TOSIOMS METINĖMS PAMINĖTI

     Knygą apie M. K. Čiurlionį išleis viena žymiausių Drezdeno leidyklų "Verlag der Kunst", garsėjanti aukšto meninio lygio leidiniais, skirtais dailei ir dailininkams.

     Apie būsimą knygą, o taip pat ir apie apsilankymą Čiurlionio galerijoje Kaune, pasakoja Berlyno dienraščio '"Der Morgen" korespondentė Anelis Flatau. Ji sako, kad apsilankymas Čiurlionio galerijoje buvo vienas ryškiausių jos kelionės įspūdžių. Ji, vaikščiodama nuo vieno paveikslo prie kito, jautėsi tarytum būtų įžengusi į visiškai nežinomą pasaulį, kuris vilioja giliais jausmais, svajingumu, nuoširdumu, pasakiškumu... Ji pajuto tarp lankytojų, kad Čiurlionio galerija kiekvienam lietuviui tarytum šventovė.

     Knygą apie M. K. Čiurlionį parašė Lietuvos TSR Mokslų akademijos bendradarbis, filosofijos mokslų kandidatas Gytis Vaitkūnas. Ją į vokiečių kalbą išvertė leipcigietis vertėjas Edmundas Daneris.

     Ši Berlyno žurnalistė Anelis Flatau tiki, kad knyga ne tik padės supažindinti skaitytojus su M. K. Čiurlioniu už Lietuvos ribų, bet ir prideramai nušvies jo reikšmę bei vaidmenį, kokį M. K. Čiurlionis suvaidino ir tebevaidina lietuvių kultūros raidoje. Pagaliau jo kūryba yra svarus indėlis į Europos dailę. Skaitytojai ras atsakymus į daugelį klausimų, susijusių su M. K. Čiurlionio gyvenimu ir kūryba. Nagrinėjant jo reikšmę dailės istorijoje, reikia ieškoti paralelių su to paties laikotarpio menininku Odilono Redono, Gustavo Klimto, Makso Klingerio, Heinricho Nogelerio ir Ferdinando Hodlerio kūryba. Savaime suprantama, jį reikia vertinti kaip lietuvį. Būtina paneigti kadaise pareikštą nuomonę, ji sako, kad M. K. Čiurlionis esąs abstrakčiosios dailės pradininkas.

     Knyga turės maždaug 300 puslapių ir 200 iliustracijų, jų tarpe 53 spalvotas. Pagal leidyklos planus, leidinys turėtų pasirodyti šių metų rugsėjo mėn. ("Literatūra ir Menas", Nr. 13).

TĖVYNĖ JUOS UŽMIRŠO...

     Visoje Lietuvos respublikoje "liaudies tikrintojai" aplankė tūkstančius karo veteranų. Susipažino su jų gyvenimo sąlygomis, išklausė pageidavimų ir pasiūlymų. Šis patikrinimas dar kartą patvirtino, kad žmonės, kare tapę invalidais, taip pat žuvusių karių šeimos, nėra dar iki šiandien tinkamai aprūpinti, nors jau nuo karo pabaigos trisdešimt metų praėjo. Jiems reikalinga medžiaginė, moralinė parama, o taip pat padėka ir pagarba bei rūpinimasis jų buitinėmis reikmenimis.

     Butų klausimas labai opus, ir jų trūksta, tačiau dėl to neturėtų nukentėti karo invalidai ir žuvusių karių šeimų reikalai. Šiuos žmones reikia aprūpinti butais pirmoje eilėje, kaip numatyta partijos ir vyriausybės nutarimuose. Deja, taip nėra. Karo veteranai šiandien jau pagyvenę žmonės, kuriems kartais nelengva vaikščioti. Natūralu, kad turintieji butus aukštesniuose aukštuose, prašosi juos pakeisti į žemesnius aukštus. (Namai keltuvų neturi.) Užuot jų prašymą patenkinus, invalidams atsakoma įvairiomis dingstimis.

     Karo invalidas panevėžietis P. Baltrėnas jau septinti metai prašo pataisyti virtuvės grindis, tačiau namų valdyba į jo prašymus nereaguoja.

     Karo veteranams skiriama daug kelialapių į sanatorijas ir poilsio vietas. Daugelis skundžiasi, kad kelialapius kažkodėl gauna žiemą.

     Karo invalidas pasvalietis J. Braziūnas gavo automobilį. Važinėk ir džiaukis. Pasirodo, džiaugsmas menkas, nes automobiliu jis negali privažiuoti prie savo namo — nėra privažiavimo. Kreipėsi į Pasvalio miesto vykdomąjį komitetą, tačiau nieko negelbėjo.

     Turi automobilį taip pat karo invalidas V. Šatkauskas. Jam prireikė padangų, tačiau Kelmės rajono kooperatyvų sąjunga kažkodėl nesurado galimybių padėti senam kariui jas įsigyti.

     Su karo veteranais ir žuvusių karių šeimos nariais elgiamasi labai nepagarbiai, įžeidžiant juos savo beširdiškumu.

     Pasvalio rajono Sodelių tarybiniame ūkyje gyvena seni kolūkiečiai Janusevičiai. Du jų sūnūs žuvo kare. Ir štai šiems senukams, kurie jau 78-85 metų amžiaus, tarybinio ūkio direktorius įsakė ravėti cukrinius runkelius ("Tiesa", Nr. 53).

KO DAUGIAU LANKYTOJAMS PROPAGANDOS

     Praėjusiais metais Lietuvą aplankė keliautojai iš 28 šalių, o šiemet laukiama iš keturiasdešimt. "Tiesa" susirūpinusi, kaip daugiau tarp lankytojų paskleisti propagandos. Tuo tikslu papildomi seni ir numatomi nauji lankytojams kelionių tvarkaraščiai.

     Vilniuje, dešiniajame Neries krante, netoli prekybos centro, pradėtas statyti naujas viešbutis "Lietuva". Apgailestaujama, kad statyba vyksta labai lėtai. Apsistoti atvykstantiems iš užsienio bus pritaikyta daug Vilniaus senamiesčio namų. Galvojama net įsteigti poilsio vietą Trakuose.

     Sakoma, kad tik pamatyti kraštą yra per maža. Lankytojai, iš kokios šalies jie bebūtų, turi išsivežti kuo daugiau informacinės medžiagos apie Lietuvos respubliką. Čia prisipažįstama, kad tokios medžiagos dar trūksta, o turimoji labai prasta savo kokybe. Todėl jau dabar pradedami spausdinti propagandiniai leidiniai net septyniolika kalbų. Numatoma paruošti spalvotą foto albumą "Tarybų Lietuva", knygutes "Trakai", "Druskininkai" ir kt.

     Turizmo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos viršininkas A. Petraitis nudžiugino Lietuvos žmones, kad jie taip pat turės progos susipažinti su daugeliu pasaulio šalių, bet tai bus tik respublikos pasiuntiniai (išrinktieji) ir jie galės pabuvoti visose socialistinėse valstybėse. Apie laisvuosius vakarų kraštus ir JAV nebuvo užsiminta ("Tiesa", Nr. 48).

GINTARO KRAŠTO MEISTRAI GARSINA LIETUVOS VARDĄ LENINGRADE

     Kovo mėn. 4 d. Leningrado valstybiniame TSRS tautų etnografijos muziejuje iškilmingai atidaryta Lietuvos TSRS liaudies meno paroda. Į ją rinkosi leningradiečiai kaip į susitikimą su grožiu, kurio centre buvo Lietuvos gintaras. Taip pat buvo išstatyti medžio raižiniai, skulptūra, papuošiamieji audiniai, dirbiniai iš vytelių, šiaudų, rezginiai ir struktūros iš įvairių augalų.

     Parodos ruošėjų tikslas buvo kelti idėjinį ir meninį lietuvių meistrų kūrinių lygį. Parodos lankymo metu apsilankiusieji galėjo pamatyti Lietuvos kino studijos filmus. Šios parodos buvimo metu Leningrado aukštosiose mokyklose besimokančių lietuvių studentų ansamblis koncertavo, o Leningrado pionieriai paskaitė Salomėjos Nėries eilėraščius.

SUSIDOMĖJIMAS SAVO KRAŠTU

     Vilniuje, valstybiniame V. Kapsuko universitete, visą savaitę vyko kraštotyros dienos. Buvo paskaitos ir pasakojimai apie įvairias šalies vietas, apie studentų gyvenimą nuo seniausių laikų iki šiandien. Paskaitose dalyvavo taip pat ir daug svečių ("Tiesa", Nr. 53).