VYSKUPAS MOTIEJUS VALANČIUS — KOVOTOJAS UŽ LIETUVIŲ TAUTOS TEISES

VINCENTAS LIULEVIČIUS

2. ŠVIETIMO PASTANGOS

     Po 1831 sukilimo rusai uždarė visas parapines ir vidurines mokyklas bei Vilniaus universitetą. Vietoje parapinių mokyklų rusai steigė rusiškas valsčiaus mokyklas, o vietoje vidurinių — savas gimnazijas. Vysk. Simas Giedraitis gavo iš rusų leidimą vėl atkurti parapines mokyklas. Jis net keletą aplinkraščių išleido klebonams, ragindamas juos, kad kiekvienoje parapijoje būtų įsteigta mokykla. Tuo rusų leidimu pasinaudojo ir po jo buvęs Žemaičių vyskupijos valdytojas kan. Gintila.

     Kai po šių asmenų atėjo į vyskupo sostą Valančius, jam atrodė, kad tų mokyklų vis dar per maža. Todėl jis tuoj ėmėsi vykdyti planą, kad pradinių mokyklų būtų ne tik kiekvienoje parapijoje, bet ir filijose, ir net kaimuose, jei yra galimybė. Jis ragino dvarininkus, kad jie kurtų mokyklas savo dvaruose bei remtų mokyklų statybą. Ruošiantis 1833 sukilimui, dvarininkai norėjo suartėti su valstiečiais, todėl jie rėmė parapines mokyklas ir net patys kai kur prašė vyskupą raginti klebonus jas steigti, žadėdami paramos. Pavyzdžiu galima nurodyti Zarasų bajorų nutarimą (AA, 53).

     Valančius "nesitenkino vienu mokyklos įsteigimo faktu, bet iš kiekvieno klebono reikalavo kasmetinio, vėliau ir du kartu per metus, smulkaus pranešimo apie buitį ir veikimą. Pastebėjęs, jog pranešimuose kartais būdavo sąmoningai kiek išpučiamas skaičius, jis tuoj pradėjo reikalauti, kad pranešėjai nesitenkintų bendrais skaičiais, bet ir pavardėmis visus mokinius ir mokines surašytų" (VB, 9, 412).

     Valančius taip pat buvo įsakęs mokyti ir subrendusius kaimiečius skaitymo ir rašymo. Buvo įsakyta kunigams kalėdojant surašyti mokančius skaityti parapiečius. Nors nepilni pranešimai, tačiau rodo labai gerus tų pastangų duomenis. Pagal vieno (Rietavo) dekanato statistiką matyti, kad jame 1853 m. mokančių skaityti buvo 11,296, o po dešimties metų — daugiau negu dvigubai (24,330). Jei ir kitur taip vyko pažanga, vyskupijoje smarkiai nyko analfabetizmas (AA, 67 psl.). Tą faktą turint galvoje, nereikia nustebti, "jei Rusijos statistikos žinios parodydavo Kauno gubernijoje daug didesnį nuošimtį mokančių skaityti ir rašyti, negu kitose gubernijose, tai didžiausias nuopelnas vyskupo Valančiaus ir jo platinamųjų parapinių mokyklų" (AA, 68). Vaclovas Biržiška tvirtina, kad "Žemaitija anais laikais buvo pralenkusi ne tik kitas Lietuvos, Lenkijos, juo labiau beraštės Rusijos sritis, bet galėjo drąsiai lygintis ir su daugeliu Vakarų Europos kraštų" (VB, 9, 412).

     Valančius parūpino mokykloms ir reikalingų vadovėlių. Jo laikais buvo išleisti šeši elementoriai (SY, 99). Jis pats parašė ir vėliau išleido: Vaikų knygelę, Paaugusių žmonių knygelę, Palangos Juzę, Pasakojimą Antano Tretininko ir kt.

     Valančiaus įpareigotose steigti parapinėse mokyklose turėjo būti mokoma žmonių kalbama kalba — lietuviškai. Tikslas — kad "vaikai galėtų pramokti skaityti gimtine kalba ir katekizmo" (AA, 50). Tačiau 1773 įkurtoji Edukacinė Komisija mokyklas smarkiai sulenkino, nes dėstomoji kalba buvo lenkų kalba. Ta dvasia mokyklose liko ir vyskupo Valančiaus laikais. Jis rūpinosi mokyklų steigimu, jų egzistavimu, lietuviškų vadovėlių paruošimu, tačiau į jų vidaus tvarką nesigilino. O tose mokyklose "Nuo pat savo stojimo į parapines mokyklas daugumas vaikų buvo pratinamas pereiti į lenkų dėstomą kalbą, kadangi ji, esą, vaikams atveria kelią į platesnį gyvenimą. Lietuviškai buvo mokoma daugiausia mergaitės, nes jos beveik visos likdavo tame pačiame kaime, ir tie berniukai, kurių tėvai nemanė toliau siųsti į mokyklas. Visi kiti buvo mokomi lenkiškai, o kitur ir rusiškai" (VB, 9, 413).

     Žemaičių vyskupijos mokykloms trūko mokytojų, kaip ir kitose to laiko šalyse. "Bet kaip ten bebūtų, kiek trūkumų būtų turėjusi toji parapinė mokyklų sistema, vis dėlto jos šioje vyskupijoje buvo apėmusios beveik visus mokyklinio amžiaus vaikus. Tai žymia dalimi nulėmė spaudos draudimo ir kovos už savo spaudą likimą: raštinga liaudis negalėjo be savų knygų verstis ir Įvairiomis priemonėmis patį draudimą sugriovė" (VB, 9, 413).

     Rusų įsteigtose valdžios mokyklose darbas vyko nesėkmingai. Todėl rusų administracija įtarė vyskupo ir kunigų suokalbį prieš rusus. Rusams dar labiau kėlė įtarimą, kad ir dvarininkai šį darbą rėmė. Todėl Kauno gubernatorius pranešė vyskupui Valančiui, kad Vilniaus generalgubernatorius (1863.XII.23) parapines mokyklas uždarė (AA, 66).

     Kai rusų administracija uždraudė parapines mokyklas, vyskupas kunigams patarė: "Dabartinėse sąlygose reikia sugalvoti vaikams mokinti kitokių priemonių, pavyzdžiui, raginant ūkininkus, kad pasisamdę daraktorių sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti" (AA, 66). Tad ir iškyla naujos rūšies mokyklos, daraktorių vedamos. Šiek tiek pamokytas žmogus buvo atkviečiamas į kaimą, kuris čia mokė vaikus, eidamas iš trobos į trobą. Visai teisingai rusai galvojo, kad "Vyskupo Valančiaus veiklos charakteris nepasikeitė" (SY, 106). Tik kitokiu būdu siekė liaudies švietimo toliau. Be to, jis "sumaniai išvystė priešišką veiklą prieš rusų liaudies mokyklas" (ten pat).

     Kai ir daraktorių mokymas rusų buvo pradėtas persekioti, tada beliko slapta daraktorių mokykla arba mokytis iš motinų.

3. 1863 M. SUKILIMO PASEKMĖS

     1863 m. "sukilimui, kaipo tokiam, Valančius visiškai nepritarė. Realus politikas, negyvenąs kokiomis svajonėmis, jis savo akimis matė sukilėlių ir rusų kariuomenės jėgų nelygumą. Todėl jis ir galvojo, kad sukilimas tik atnešiąs bergždžią kraujo praliejimą, kovą be vilties laimėti, o pralaimėjus užgrius nauji persekiojimai, aukos, vargai ir nuostoliai. Tokio savo nusistatymo jis ir neslėpė" (VB, 10, 455).

     Valančius norėjo Lietuvai laisvės, todėl netiesiogiai rėmė 1863 m. sukilimą. Į vys-kupqą"kreipiantis kai kuriems jauniesiems kunigams leidimo išeiti į sukilėlių būrius kapelionais, jis tokius leidimus jiems duodavo. Kaip tik vėliau rusų administracija jį ir bandė tuo kaltinti" (VB, 10, 456).

     Generalgubernatorius Muravjovas išreikalavo iš bajorų rašto, kuriame jie apgailestavo įvykusį sukilimą ir prašė dovanojimo. To paties užsinorėjo ir iš dvasininkų (AA, 149). Rusai naudojosi Valančiaus nusistatymu prieš sukilimą. "Jau vien 1863 m. buvo viešai jo parašu paskelbti net trys atsišaukimai, nukreipti prieš sukilimą. Tačiau visi jie buvo parašyti ne jo, bet administracijos iniciatyva ir reikalavimu" (VB, 10, 455). Valančius paskelbė dar aplinkraštį vyskupijai, kuriame smerkė sukilimą. Rusų administracija dar privertė vyskupą pasakyti katedroje pamokslą, smerkiantį sukilimą. To pamokslo tekstas buvo generalgubernatoriaus ištaisytas ir papildytas, bet Valančius drįso jį sutrumpinti. Kauno gubernatorius pyko už teksto pakeitimą, bet spaudai ir kitai propagandai, atrodo, išsiuntinėjo generalgubernatoriaus sudarytąjį tekstą (AA, 172). Vyskupas susilaukė iš sukilėlių grasinimų, nes sukilėliai nežinojo, kad tai yra rusų gaminys (LE, XXXII, 525).

     Vaizduodamas lojalumą, Valančius gelbėjo kunigus. Siuntė delegaciją pas Muravjovą pareikšti ištikimybę carui. Delegacijai pavedė vadovauti tikrai rusams atsidavusį kunigą. Didžioji dalis kunigų buvo išgelbėta: iš 654 kunigų tenukentėjo 107, kurių 6 buvo nužudyti, 67 ištremti, o kiti nubausti kitomis bausmėmis.

     Po 1863 m. sukilimo rusai pradėjo represijas religiniam ir kultūriniam lietuvių gyvenimui. Vyskupo sostinę iš Varnių rusai (1834) perkėlė į Kauną. Kodėl tai padaryta, matyti iš Kauno gubernatoriaus susirašinėjimo su Vilniaus generalgubernatoriumi. Viename rašte sakoma: "Telšių vyskupo buvimas Varniuose tam tikru požiūriu darėsi artimai panašus amžinam miestui, o vyskupo Valančiaus laikomas neklaidingumas, panašiai kaip Švento Tėvo, apgaubė jį mažyčiame katalikų pasaulyje bendra aklo pasitikėjimo aureole" (SY, 105). Tokio didelio autoriteto vyskupas rusams pavojingas.

     Kaune apgyvendinto Valančiaus sąlygos žymiai pablogėjo. "Perkeltas į Kauną, Valančius buvo uždarytas lyg kalėjime, sekamas ir draudžiamas bet kur išvykti. Tačiau ir uždarytas jis nenuleido rankų — veikė ligi mirties: rašė raštus ministrams, generalgubernatoriui ir Kaimo gubernatoriui. Reikalavo atšaukti numerus clausus kandidatams į kunigų seminarijas, leisti šventinti į kunigus ir skirti juos į vietas be specialių rusų valdžios leidimų, nekliudyti kunigams vykti į kitas parapijas klausyti išpažinčių, palikti baustinus kunigus tvarkyti pačiam vyskupui, atšaukti draudimus daryti procesijas ir laidoti mirusius procesiniu būdu, nekliudyti statyt naujas bažnyčias ir senąsias remontuoti, atšaukti draudimą statyti kryžius laukuose ir sodybose" (SY, 105).

     Iš visų vyskupo reikalavimų ir prašymų, atrodo, nė vienas nebuvo patenkintas. Pavyzdžiui, Valančius prašė leisti priimti į seminariją 49 auklėtinius, o leido priimti 15, o šventinti tik 12 (SY, 105).

     Muravjovas ypatingai užsipuolė dvasiškiją. Be suminėtų nubaustų mirtimi, išsiųstų į Sibiro katorgą bei ištremtų į kitas Rusijos vietoves, daugeliui kunigų valdžia atėmė kunigo vardą ir teises. Reikalavo, kad vyskupas juos išbrauktų iš kunigų sąrašo. Tačiau vyskupas su tuo nesiskaitė. Jis juos laikė kunigais ir toliau. Jis juos gelbėjo visokiausiomis priemonėmis, net ir kyšiais. "Buvo sakoma, kad Valančius ir pačiam Muravjovui buvo įdavęs stambius piniginius kyšius, už kuriuos jam ne vieną pavyko išgelbėti" (VB, 10, 456).

     Smarkiausias kunigų persekiojimas vyko iki 1866 m., nors sukilimas jau seniai buvo užsibaigęs. Dėl tokio didelio kunigų persekiojimo Valančius juos įspėjo būti atsargiais. Tačiau reikalavo ginti Bažnyčios ir jiems pavestų žmonių teises. Jis ragino kunigus neskelbti nebažnytinių raštų iš sakyklos, nežiūrint to, kad dėl to tektų ir nukentėti. Dievo labiau reikia klausyti, negu žmonių.

     Drąsos pavyzdį pats davė, nuvykdamas Kaune į vaikų prieglaudą, nes ten jis įžiūrėjo tikybos ir tautinio reikalo užgavimą. Prieglaudai vadovavo stačiatikių dvasininkas. Vaikus mokė rusiško rašto ir stačiatikių tikybos. Valančius užėjo į tą prieglaudą, surinko katalikus vaikus ir juos pamokė žegnotis, poterių ir katekizmo tiesų. Po to padalijo pyrago ir išėjo. Dėl to įvykio prasidėjo visa audra. Valančių tardė. Jis pasakė: "Tegu su manimi daro, ką nori, aš visam esu pasirengęs. Man neilga begyventi, aš turiu priedermę palaikyti savo tikėjimą" (AA, 168). Byla baigėsi Valančiaus nubaudimu 1000 rb. pabauda.

     Su 1863 m. sukilimu Valančiaus viešasis darbas pasibaigė, nes rusai uždraudė blaivybės brolijas ir parapines mokyklas. Aiškumo dėliai galima suminėti, kad šiuo metu "Rusų vyriausybė tuo pačiu laiku visu frontu puolė katalikybę Lietuvoje. Prasidėjo katalikų bažnyčių vertimas pravoslavų cerkvėmis, likvidavimas ir šiaipjau tuo laiku negausių vienuolynų, nuolatinis kunigų trėmimas Sibiran ar į šiaurės ir rytų Rusijos gubernijas, draudimas priimti į seminarijas naujus klierikus ir griežtas draudimas net į likusius vienuolynus priimti naujokus, kad tuo būdu kiti ordinai savaime išnyktų. Sykiu ėjo pastangos į katalikų pamaldas įvesti rusų kalbą, draudimas statyti naujas bažnyčias, koplyčias ir net kryžius, draudimas kunigams be atskiro kiekvieną kartą gauto leidimo keliauti iš savo parapijos ribų net į artimiausiųjų parapijų atlaidus, reikalavimas, kad tiek senąjį kunigą keliant į naują vietą, tiek skiriant naująjį, būtų gautas gubernatoriaus leidimas, draudimas viešųjų bažnytinių eisenų, vertimas aukštesniųjų mokyklų mokinių caro šventėmis eiti į pravoslavų cerkves ir t.t." (VB, 10, 456). Taip pat draudė katalikams pirkti žemę ar užimti bet kokią valdinę tarnybą Lietuvoje (Ten pat).

     Vilniaus generalgubernatorius ruošėsi Valančių ištremti. Apie tai greit sužinojo kunigai. Šie painformavo savo žmones. O žmonės susikrovė į vežimus savo šeimas ir išvažiavo atsisveikinti savojo ganytojo. Kai

     Kauną užplūdo kaimiečių vežimai, Kauno gubernatorius aliarmavo Vilniaus generalgubernatorių. Tas pabūgo valstiečių sukilimo ir vyskupo neištrėmė, bet apstatė sekliais. (LE, XXXII, 526).

     Kadangi Valančius "buvo kovotojas, tai ir tokiomis sunkiomis aplinkybėmis jis nuo tos kovos ne tik neatsisakė, bet ieškojo jai naujų formų. Ir pamažu pradėjo, savaime aišku, ne viešai, tokiai kovai organizuoti ir savo vyskupiją" (VB, 10, 457). Valančius davė savo žmonėms konkrečią programą: "nepriimti valdžios knygų, neleisti vaikų į valdžios mokyklas, nesiduoti gundomiems emigruoti į Rusiją, nepasitikėti valdžiai pasidavusiais kunigais ir neiti pas juos išpažinties. Ir priešingai: susitelkti apie ištikimus kunigus, laikytis tikėjimo, mokyti vaikus namie" (LE, XXXII, 526).

4. SPAUDOS DRAUDIMAS

     Valančiaus santykiai su rusų administracija pradžioje vyskupavimo buvo korektiški. Rusams pradėjus varyti pravoslaviškojo rusiškumo propagandą, santykiai tuoj pradėjo blogėti, nes Valančius šioje srityje jokių nuolaidų nedarė (VB, 9, 418). 1852 m. Valančiui buvo pranešta, kad kunigai pamokslus gali sakyti tik iš vyskupo aprobuoto teksto. Jis to potvarkio visai nepranešė kunigams, jausdamas, ko tuo siekiama. Vėliau, jau po 1835 m., rusų administracija pranešė, kad reikia išversti lenkišką keturių tomų pamokslų rinkinį. Po pakartotino reikalavimo buvo sudaryta vertėjų komisija, kuri nustatytam terminui darbą baigė. Rusų administracija iš lotyniškų raidžių perrašė (transkribavo) į rusiškas raides ir 1869 m. išspausdinusi I ir II tomą per policiją išsiuntinėjo klebonams. Kai vyskupas sužinojo tą rusų žygį, tuoj užprotestavo gubernatoriui, kad be jo žinios siuntinėja kunigams knygas, jo nepatikrintas. Greit vyskupas sudarė komisiją ir jai įsakė vertimą sulyginti su originalu ir surasti kaip galima daugiau klaidų ir netikslumų. Gavęs komisijos pranešimą, tuoj parašė gubernatoriui, kad vertimas neatitinka vyskupo aprobuoto originalo, todėl neleidžiąs tų knygų platinti ir jomis naudotis. (VB, 9, 419).

     Kai rusų administracija išspausdino III ir IV tomą pamokslų, kad išvengtų vyskupo priekaištų, kaip kad atsitiko anksčiau, visus tomus nusiuntė vyskupui, kad jis pats juos išplatintų. Vyskupo raštinė paruošė lydraščius dekanams, kad toks siuntinys išsiunčiamas, o visą leidinį sukrovė katedros pastogėje, kur jis neliestas išbuvo apie 50 metų (VB, 9, 419 ir 10, 455).

     Pradžioje Valančius priešinosi rusams pasyviu būdu. Vėliau perėjo į slaptą, bet aktyvią kovą (VB, 10, 455).

     1865 m. uždraudė rusai lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis. Kadangi spaudos draudimo pavyzdžių nebuvo turėta istorijoje, tad pradžioje ir Valančiui buvo sunku orientuotis. Be to, ruošiant pirmąsias knygas mokykloms, Valančiui buvo svarbu, kad jose nebūtų nieko pravoslaviško, tad, Vilniaus administracijai pasiūlius, Valančius sutiko jas tikrinti ir aprobuoti. Net buvo sutikęs išversti pradžios mokykloms Trumpą katekizmą, aiškiai žinodamas, kad tas vadovėlis bus perrašytas rusiškomis raidėmis (VB, 10, 457). Kad knygose nebūtų padaryta blogos įtakos, jis pats pasiūlė bendradarbiu patikimą L. Ivinskį Vilniaus mokslo apygardai, kuri tų knygų paruošimu ir išleidimu rūpinosi. Tačiau labai greitai susiorientavo ir "ne tik pats Valančius tuojau nustojo čia bendradarbiauti, bet atšaukė ir L. Ivinskį, o greitu laiku sumanė pats organizuoti lietuviškų knygų senais rašmenimis spausdinimą Prūsuose ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą" (VB, 10, 457).

     Valančius nusiuntė į Prūsiją 5000 rb. savo parašytoms knygoms leisti. Ten tuo reikalu pradžioje rūpinosi to krašto lietuvis kunigas, o vėliau pasiuntė kunigą Brundzą iš Lietuvos. Vaclovas Biržiška sako: "Šių dviejų Valančiaus padėjėjų rūpesčiu 1867 -1869 m. ir buvo čia išspausdinta eilė paties vyskupo parašytų politinių tikybinių knygučių, kurių įtaka Lietuvoje buvo be galo didelė. Jos įnešė į Lietuvos gyvenimą visai naujus motyvus. Dėl šių knygučių, iš dalies, žymi dauguma rusų vyriausybės kėslų prieš Lietuvą liko be pasėkų, nes jos ir suformavo naują Lietuvos visuomenės nuotaiką" (VB, 10, 458). Čia turima galvoje Valančiaus parašytas ir išleistas aštuonias brošiūras.

     Spaudos draudimo pradžioje Valančius bandė išsiderėti iš rusų valdžios leidimą išsispausdinti reikalingoms maldaknygėms. Kai to leidimo nepavyko gauti, pradėjo slaptai spausdinti. Tuo būdu jis "pirmas parodė ir kitiems kelią, kaip kovoti su lietuviškos spaudos draudimu Rusijos ribose" (AA, 187). Po 1865 m. Valančiaus parašytos knygos buvo išleistos Prūsijoje.

     Valančius rašė ne tik tikybiniais klausimais, bet ir pasaulietinio turinio. Tai matyti iš Vaclovo Biržiškos teigimo: "Bet lietuvių spaudą uždraudus, jis stojo į lietuvių tautos kultūrinę kovą ir pasaulietiniais raštais, kurie ligi mūsų dienų nenustojo savo reikšmės" (VB, 10, 461).

     Knygas Prūsijoje išspausdinus, dar reikėjo jas slapta įgabenti ir išplatinti. Pradžioje knygnešių tinklo dar nebuvo, tad vyskupas ėmėsi jų įgabenimo ir platinimo, panaudodamas klebonijas ir daugiausia jaunus kunigus. Tuo būdu jos pasiekė žmones, kuriems padarė gilų įspūdį. Rusų administracija priėjo siūlą, vedantį į Valančių, nors nė vienoje brošiūroje jo pavardės nebuvo. Rusai, susirišę su Prūsijos policija, išgavo vyskupo pasiųstą kun. Brundzą, jį teisė, kalėjime laikė, o vėliau ištrėmė į Rusijos gilumą.    (B.d.)