Spausdinti

R. Šilbajoris

     Alfonsas Nyka-Niliūnas. Vyno Stebuklas. Eilėraščiai. Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1974. 76 psl. Nykos-Niliūno pastaroji knyga — tai ne tik vyno, bet ir poezijos savotiškas stebuklas. Ji paneigia ilgo išeivijos gyvenimo logiką, vedančią į kūrybos žodžio sunykimą ir nuskurdimą per eilę metų svetimoj šaly. Aplamai, pasidairę po mūsų literatūros barus, turime pripažinti, kad iš tiesų auksinio grūdo juose nebedaug, o auga dažniausiai antros ir trečios rūšies vaisiai, puoselėjami vidutiniškų talentų, nepajėgiančių išbristi iš emigrantiškos pasaulėjautos smėlyno. Užtat ši pranašaus poeto brandi knyga, po ilgametės tylos atėjus tartum visai iš kito pasaulio, ne tik nudžiugina, bet iš dalies ir nustebina aukštos žodžio kultūros veikalo pasiilgusį skaitytoją. Tai lyg ženklas, kad į išeivijos kultūrinį gyvenimą dar nebūtina žiūrėti su stoiko kantrybe, kad dar tebeturi prasmę ir tikėjimas, ir viltis.

     Su šia knyga Niliūnas mūsų poezijoj tampa klasiku, bet ne ta prasme, kad stovėtų suakmenėjęs ir nepatrauklus ant literatūros vadovėlių pedestalo. Klasiškas jis yra savo poezijos subtiliai ištobulinta forma, kuri santūriai ir skaidriai išreiškia jo gilius ir sudėtingus, dažnai skausmingos įtampos kupinus poetinius pergyvenimus. Vyno stebukle yra eilėraščiai, rašyti pradedant net nuo 1941-mų metų ("Ruduo"), bet jų didelė dauguma apima laiką tarp 1957-tų ir 1971-mų metų, taigi nuo paskutinės prieš tai išėjusios knygos Balandžio vigilija. Aukšta kiekvieno kūrinio kokybė ir jų visumoj glūdinti nuosekli simbolių bei poetinių vaizdų sistema, nueinanti savo šaknimis į ankstyvesnes knygas, rodo, kad prieš mus toli gražu ne blėstančio talento per metų eilę išbarstytos pavienės žarijos, bet kaip tik priešingai — poeto apsisprendimas neužsiimti paviršutiniška eilėraščių gamyba "į tremties kultūrinio palikimo sandėlį", bet vieton to, neatsižvelgiant į laiką, kurti tai, kas išlieka absoliučia prasme, įsiklausant į poetinės minties lėtą organišką augimą dvasioje ir palaipsniui, su atkaklia kantrybe, transformuojant mintį į žodį, toje kūrybos dimensijoj, kur "skausmo gramatika" susitinka ir susivienija su dideliais ir negailestingais būties sampratos klausimais.

     Būties ir kūrybos sampratos, jų tarpusavis santykis ir specialaus iš to išplaukiančio poetinio pergyvenimo ieškojimas jau seniai driekiasi per Niliūno poeziją esmine jos gija. Tik anksčiau žodžiu tobulai netapusi jausminė įtampa, per skaudus ilgesys, per šviesi vizija, per tamsi neviltis gimdė Niliūno poezijoj plačiai išsišakojusį, mintį slopinantį, metaforų ir simbolių tankumyną. Dabar gi, atrodytų, žodžiai ir formos subrendo tiek, kad gali atitikti dvasioj glūdintį išvaduojantį supratimą: "Visa, kas gimsta ir nenori / Mirti, sūnau, yra legenda" ("Markas Aurelijus, Carnuntum, A.D. 180; 2. Sūnui", psl. 60). Ar civilizuojantis, gaivališką, grėsmingą vidinę ir išorinę tikrovę apvaldantis žodis yra tiesa? Tarytum ne: "Bet barbarų visad tiesa. / Vandens tiesa. Ugnies tiesa. / Mirties tiesa. Ir mūsų kraujas / Buvo mitas, nes gyventi, ne statyti, / Yra vienintelė tiesa" (ten pat). Dar aiškiau ši mintis išplaukia iš patiems barbarams ryškėjančio suvokimo, kad per užkariavimo, užvaldymo aktą jie praranda savo gyvybinę viziją: "Mus apima aistra / įforminti ir pavadinti savo būtį. / Ušmegzti dialogą su dievais: / Mes pradedam statyti miestą, savo sapną / Paversdami istorija. Jo žemė, / Užnuodijusi mūsų dulkes, išaugins žlugimo medį: / Barbarai ateis pas mus" (pusi. 62). O gili ironija slypi ten, kad tas pats gaivališkas, barbariškas gyvybingumas ir įžiebia kūrybos impulsą, traukiantį mus statyti tikrovės modelius, "įforminti ir pavadinti savo būtį". Niliūno klasiška, stoiška pusiausvyra, atrodytų, dabar ir glūdi jo atvirume tiek kūrybiniam polėkiui, tiek ir jame glūdinčiai ironijai, atvirume gyvenimui su mirties geluoniu. Eilėraštis "Ars poetica" išreiškia šitokio žinojimo vienatvės aspektą:

    Kiekvienas žodis,
    Ištartas tuštumai, mus slegia
    Pasaulio sukūrimo vienatve —
    Milijonais metų, laiko
    Ironija ir nebūtim;
    Gimsta ir gyvena
    Savo būties komediją: kovoja,
    Sąmokslauja ir išduoda,
    Apnuogina arba pridengia.
    Liudija ir miršta
    Kankinio mirtim, (pusi. 53)

    Žmonių bendravimas, nors jis ir būtų vienatvių suma, nėra tuštuma. Pasaulis, kuriame dalinamasi lietuvišku žodžiu, tapo turtingesnis Niliūno suteiktos jam dovanos dėka. Tuo pačiu ir jo žodis jau nebemirs.