("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)

Nijolė Beleškaitė-Gražulienė

     Važiuojam automobiliu ir dainuojam:

     —    Rai, rai, rai, rita...

     Kai tik nutylam, pasigirsta už nugarų įsakmus balsas:

     —    Daa, daa, daa!

     Greitomis prisitraukę oro, vėl pradedam. Įsijungia ir balsas iš užpakalio:

     —    Lai, lai, lai... — traukia iš visos širdies pusantrų metų dukrytė.

     — Rai, rai, lai, lai, daa, daa, ha, ha, ha, — aidi automobilis, greitkeliu zvimbdamas. Taip linksmi ir uždusę grįžtam namo. Tėtis neša Ritą, mama krepšius, pilnus suknių, buteliukų ir kitų reikmenų, pasiimtų namus paliekant. Kol mes išsirengiam ir išsipa-kuojam, Ritutė aplaksto visus neuždraustus kambarius ir virtuvėje nutūpusi baigia iškraustyti iš visų jai pasiekiamų spintelių konservų dėžutes, koštuvus, popierinius maišelius. Išvarau pas tėtį ir, kojom paspirdama dėžes į šonus, pradedu vakarienę. Betriūsdama kas pora minučių vaikau dukrelę, o ji kartoja:

     —    Pešius... kašta... ne, ne!

     —    Eikit žaist kukū su tėčiu, — pasiūlau. Tik sukruta garbanos, ir sužibusiom akim Rita pranyksta. Greit sukuosi, kol girdėti krykštavimas, stori "kur Rita" ir ploni "kukū" šauksmai, nes tuoj ir vėl:

     —    Mama, mama... niam, niam. Pupų.

     Tų pupų galėtum visą vežimą privirti, ir Ritutė, aukštoj kėdėj besėdėdama, rimtai pasirinkdama pirščiukais tai tą, tai kitą, visas sušveistų ir rytoj vėl prašytų. Reikia nukreipti dėmesį. Užtraukiu dainelę:

     —    Močiute, širdele...

     Tuoj balselis priduria:

     —    Tai tau, — ir Rita netoliese pradeda suktis rateliu šnabždėdama:

     —    Motiute, tai tau, motiute, tai tau...

     Linksmiau ir jai, ir man, ir tėtis išgirdęs įsijungia iš tolo į dainelę. Ritos lėkštę jau pripildžiau. Griebiu prijuostę, šaukiu tėtį, kad pasaugotų, nes Rita jau lipa kėdėn šaukdama:

     —    Šaukšą, šaukšą!

     Dabar lengviau. Nebereikia akimis mėtytis į visas puses, ieškant katastrofų. Tėtis saugo, kad sriuba būtų su šaukštu valgoma, kad mėsa neatsirastų ant žemės, o arbūzas plaukuose. Aš kraunu tėčiui lėkštėn vakarienės ir, kol nunešu, jau Ritos mėsytė ant grindų, o sriuba ant drabužėlių. Pabaru abu ir einu sau krautis. Jie jau baigia, tai aš prie krosnies suryju ir paleidžiu Ritutę laisvėn. Tėtis ruošiasi važiuot posėdžiauti. Rita, kėdėj maistą mėčiusi, dabar nori "sainio".

     —    Ne,' ne, sausainio dabar negausi, — tvarkydama puodus, kandu obuolį ir bandau sudominti.

     —    Kur tavo kaladės. Ritute?

     —    Ten! sušunka neseniai išmoktą žodį ir bėga, rankutę ištiesusi, "ten".

     —    Rituže, branguže, negalima kaladžių nešti į virtuvę. Eik ten, ten. Ar moki pilį pastatyti? Eik ten, — maldauju, — o, kaip Rita moka!

     Už minutės ir vėl Rita pasirodo. Praeina, kelnes pasikėlusi iki kelių. Per vėlu į prausykloj paruoštą kėdutę. Bėgam keistis, o plikšė dejuoja, kad "šalša". Dar tik užvakar nemokėjo taip skųstis. Grįžtu prie puodų. Bešveisdama per vėlai pastebiu, kad Rita su knyga įsitaisė prie mano kojų.

     —    Ritute, tėtis tuoj išvažiuos. Eik, su juo pabūk.

     Nejuda.

     —    Ritužėle, ten zuikis ir meškiukas nori kartu su tavim paskaityti. Eik ten, ten, pupyte.

     Rita tik atkiša knygą ir paliepia:

     —    Mama!

     Paimu už rankutės, jau gana varinėti. Susėdam indėniškai ant minkšto kilimo ir "skaitom".

     —    Sš, — puikiai taria Rita ir pirštuku duria į pirmą pažįstamą raidę.

     —    Kokia tu gudri! Sakyk "A".

     —    A!

     —    B.

     —    B!

     —    C... — Ritai patinka šis žaidimas, ir ji kartoja raides, kol nusibosta. Prirenku dar knygučių ir, atvertusi jos mėgstamuosius paveiksliukus, patenkintą palieku. Šiaip taip indai jau plovimo mašinoj. Rita pajunta. Atbėga padėti, parodo, kur muilo milteliai.

     —    Ten!

     Po trumpos kovos su mažais pirščiukais, kurie vis paspaudžia nereikalingą mygtuką, jau mašina ūžia — plauna. Tėtis išėjo į posėdį.

     —    Langą, langą! — riktelia Rita, ir mes bėgam į uždraustą, uždarytą kambarį žiūrėti, kaip tėtis vargsta, bandydamas užvesti automobilį.

     —    Tėtė... maina, — aiškina Rita, mojuodama rankute sudiev, sudiev.

     —    Jau einam, Ritute, jau tėtis išvažiavo.

     O ta Ritutė jau dairosi į uždraustas gėrybes.

     —    Nyga, nyga! — ir penkios knygos jau ant grindų.

     —    Siuva, siuva! — ir traukia prie pavojų — prie siuvamos mašinos, adatų, žirklių.

     —    Ritute, einam, tėtis jau išvažiavo. Einam kitur pažaist. Einam. Su verskmais užtrenkiam duris ir grįžtam, kur saugu. Rinkdama nuo grindų konservų dėžes, skaičiuoju minutes iki aštuntos. Rita atsitempia plastikinį indą gėlėms laistyti.

     —    Ritute, rytoj. Gėlytės dar nenori gerti.

     Rita, atsistojusi prie šaldytuvo, rankom plasnoja.

     —    Nori pieno, Ritute?

     —    Oo, jo!

     Rita dingsta su buteliuku. Porą minučių gaunu atsikvėpti. Gal teks dar laikraštin žvilgterti? Tyliai sėdu prie stalo ir verčiu lapą. Pasigirsta baisus klyksmas.

     —    Dieve, Dieve! Rita, kur tu, kas tau?

     Pašokusi žvalgausi į visas puses, bet niekur nerandu, tik pasikartojęs verksmas nurodo, kur mažytė. Pamačiusi dar labiau išsigąstu, nes iš didžiulės pintos žaislų dėžės kyšo tik kojos ir girdisi graudus verksmas. Ištraukiu. Apsikabinusios raminam viena kitą, nes Rita nesužeista, o katra daugiau išsigandome — tai klausimas.

     Garbė Dievui, jau aštunta. Paimu miego maišą ir einu Ritos gaudyti. Gaudyti, nes ji dabar mamos — nė iš tolo. Labai užsiėmusi pravažiuoja su vežimu ar prajoja ant arkliuko, prabėga su sviediniu. Mamos nebegirdi, nebemato. Aš grįžtu keliom nuvogtom minutėm prie laikraščio.

     Sėdime su buteliuku tamsiame miegamajame. Rita jau maiše, mamos rankose prisiglaudusi. Mama dainuoja apie kiškelius, ridikėlius, petruškas, gaidelius. Tarp dainų dėkojam Dievuliui už gerą dienelę ir prašom, kad ramiai leistų mamai ir tėčiui per naktelę išmiegoti. Keliuosi ir nešu liūliuodama į lovytę. Rita taip pat liūliuoja plonu balseliu: "Čiū-čiūūū..Lėtai, švelniai guldau lovytėn prie mylimo šuniuko. Gal šiandien užmigs nesipriešinus, juk buvome išvažiavę, ir jai turėjo būti gera dienelė. Beniūniuodama sėlinu lauk.

     Kaip gera. Tylu, ramu. Atsidustu. Surankioju porą išmėtytų žaislų. Praeidama pro veidrodį, pataisau pasišiaušusius plaukus. Atsisėdu. Lyg žadintuvas, sučirškia telefonas, ir beveik kartu nuaidi verksmas: "Mama, mama!" Neduok, Dieve! Dabar vėl teks pusvalandį dainuoti, liūliuoti. Kad tik tėtis greičiau grįžtų!

     Kai sugrįžta vyras, dukrelė jau ramiai miega. Aš įsitaisiusi ant sofos. Neatrodo, kad šitaip įvyko tik prieš penkias minutes, bet jis supranta. Visą dieną išbuvę "mama" ir "tėtis", dabar džiaugiamės vakaro ramybe. Bet neiškenčiau:

     —    Ar atsimeni, kaip mes dainavom?

     —    Ir ji šaukė: "Dar, dar!"

     —    Ar ne gražiai ji ištaria žodį "močiutė"? Ir kaip juokinga, kai prideda: "Tai tau!"

     —    Ji tokia gudri!

     —    Ji tokia nuostabi!

     —    Žinai, kas atsitiko, kai tavęs nebuvo, ha, ha? Ji žaislų dėžėn įkrito taip, kad tik kojos kyšojo! Ha, ha, ha!

     —    Tik kojos? He, he, he!"

     —    Ššš!

     — Ji taip gražiai...

     Trumpas šauksmas nutraukia mūsų žodžius, ir mes sustingstam. Rimtais veidais klausom, kas bus toliau. Bet dukrelė nepabunda. Nusiraminę nusišypsom. Nebežinom, kas labiau džiugina: ar kad dukrelė ramiai miega, ar kad ji tokia gudri!