VYT. P. ZUBAS
Pasaulio kraštai įvairiai grupuojami. Vieni taiko ideologinį mastą ir skiria į Rytų ir Vakarų blokus. Kiti žiūri ekonomisto akimis ir mato pramoniškai išsivysčiusius ir atsilikusius kraštus. Per paskutinįjį dešimtmetį vis labiau išryškėja trečiasis blokas. Tai kraštai, kurie tarp dviejų ideologinių blokų bando rasti savą kelią. Ekonomiškai daugumas šių kraštų yra atsilikę: vieni neseniai nusikratę kolonialinio režimo, kiti iki šiol buvo išnaudojami ekonominės dominacijos.
Daugumas trečiojo bloko kraštų priklauso Britų Tautų Bendruomenei (Commonwealth), bendrų interesų ir vienos karalienės dėka jungiančiai 33 nepriklausomas valstybes, anksčiau buvusias britų kolonijas. Kanada šitame sambūryje užima vadovaujančią vietą ne tik dėl to, kad industrijos atžvilgiu yra pajėgiausias kraštas, bet ir dėl to, kad niekada neturėjo kolonijų. Šituo negali pasidžiaugti šios bendruomenės pramonės kraštai, kaip Australija ar Naujoji Zelandija, nekalbant apie Angliją.
Kita svarbi aplinkybė yra Kanados dvikalbiškumas ir dviejų didelių kultūrų sugyvenimas. Mat, trečiajam blokui priklauso daug prancūziškai kalbančių kraštų. Tai buvusios Prancūzijos kolonijos Azijoje ir Afrikoje. Kanada savaime tampa natūraliu tarpininku tarp prancūziškai ir angliškai kalbančiųjų, ir šį vaidmenį ji noriai prisiima. Tai buvusio ministro pirmininko Lester Pearson, Nobelio premijos laureato, palikta linija, kurią artimai seka ir dabartinis ministras pirmininkas Pierre Elliot Trudeau.
Jau keletas metų Kanadoje įvyksta studijų dienos, vadinamos "Ten Days for World Development", kurias jungtinėmis jėgomis rengia anglikonų, katalikų, liuteronų, presbiterionų ir United Church of Canada bažnyčios. Tų "10 dienų" tikslas yra supažindinti Kanados tikinčiuosius su socialinėmis pasaulio problemomis ir ieškoti jų sprendimo. Šįmet studijos vyko vasario mėn. 1-10 d., ir svarbiausias kalbėtojas Ottawoje, Montrealyje, Toronte ir kituose didesniuose miestuose buvo Brazilijos arkivyskupas Dom Helder Camara.
Kanados Užsienio reikalų ministerijos leidžiamas mėnesinis informacinis žiniaraštis "CIDA—Contact" kovo mėnesio laidoje arkiv. Camarą pristato kaip tarptautinio garso neturtingųjų reikalų gynėją, buvusį kandidatą Nobelio premijai. CIDA (Canadian International Development Agency) yra vyriausybės agentūra, tvarkanti atsilikusiems kraštams Kanados teikiamą pagalbą, kuri 1973 m. buvo 515 milijonų, o šiais metais pasieks 930 milijonų dolerių.
Grįžtant prie "10 dienų". Contact pranešimu, šiais metais dvasiškiams ir bažnytinėms grupėms Kanadoje buvo išdalinta 15,000 komplektų informacinės medžiagos. Ši medžiaga palygina problemas ir situacijas Kanadoje ir atsilikusiame krašte, pvz. turizmo poveikis Prince Edward ir Karibų salose, pramonės augimo įtaka Ontario ir Brazilijoj, užsienio investacijos ir žemės turtų išnaudojimas Britų Kolumbijoje ir Jamaikoje. Arkiv. Camara į studijų dienas atvykęs, norėdamas atvirai pakalbėti apie Kanados vaidmenį Trečiajame Pasaulyje, kaip Contact jį vadina.
Kalbėdamas Ottawos universitete, arkiv. Camara pareiškė, kad turtingieji pramoniniai kraštai mano, jog kainų nustatymas žaliavoms iš atsilikusiųjų kraštų yra jų vienų reikalas. Kritika ar pastangos šią nusistovėjusią tvarką pakeisti yra priimamos kaip nedraugiškas veiksmas. Tos absurdiškos padėties gynimą aiškiai parodė nesenas naftos kainų pakėlimas, randąs vietos net lietuvių spaudoje. Arkivyskupo tema buvo "Laisvė ir teisingumas visiems". Jis apkaltino pramoninius kraštus priespaudos tęsimu. Norėdamas sustabdyti atsilikusiųjų kraštų norą apspręsti savo ateitį, kapitalistinis blokas, jo nuomone, po komunizmo sulaikymo skraiste slepia savo ekonominės dominacijos norus. Jis sulygino Rytų komunistinį ir Vakarų kapitalistinį režimą, rasdamas skirtumą tik priemonių naudojime: pirmieji savo žmones laiko priespaudoj brutalia jėga, antrieji pajungia neturtingus kraštus subtilesnėmis verslo priemonėmis.
Paliesdamas tarptautinių bendrovių vaidmenį, arkivyskupas mano, kad jos turi daugiau galios kontroliuoti visuomenę, kaip bet kuri kita jėgų kombinacija. "Laisvė ir teisingumas visiems" kol kas yra nepasiekiami idealai, tačiau yra šviesių ženklų ateičiai. Pirmą kartą istorijoje Vidurinių Rytų ir Pietų Amerikos kraštai susijungė prieš bendrą išnaudotoją: tarptautinių bendrovių monopolį naftos gamyboje ir paskirstyme. Naftą eksportuojančių kraštų sąjungos atsiradimas išgąsdino abejose Šiaurinio Atlanto pusėse esančius turtingus pramoninius kraštus, pirmą kartą pajutusius savo priklausomumą nuo kitų kraštų malonės. Kalbėdamas apie rasinius santykius, arkiv. Camara sulygino naftą importuojančių kraštų baimę dėl savo saugumo su baltosios rasės baime prarasti savo tariamą pranašumą. Šimtmečiais baltieji buvo įsitikinę, kad turi moralinę teisę valdyti spalvotuosius.
Arkiv. Camara tiki, kad jaunoji karta, užaugusi vartotojo visuomenėje, vieną dieną pamatys, jog tas visuomenės turtas yra perkamas pigias žaliavas teikiančių kraštų žmonių krauju. Jis tikisi ir "10 dienų" studijų dalyvių gera valia, kuri padės skleisti teisingumo ir laisvės šūkius pasaulyje. Vienas kraštas negali tikėtis pasiekti didesnio išsivystymo laipsnio ar išsilavinimo. Todėl visų tautų jaunimo pareiga yra palaikyti ryšį tarp geros valios žmonių ir skelbti visuotinę laisvę bei teisingumą.
Nesigilinsim į priežastis. Gal atbudusi sąžinė, gal savisaugos instinktas, o gal lenktynės tarp Rytų ir Vakarų blokų verčia turtinguosius kraštus bent dalį savo turto skirti neturtingųjų atsilikusių kraštų išvystymui. Dar praeitame dešimtmetyje Kanados min. pirmininkas L. Pearson Jungtinėse Tautose pasiūlė, kad turtingieji skirtų bent 1% bendros savo krašto produkcijos atsilikusiųjų kraštų pagalbai. Deja, valstybiniu mastu 1973 m. dar nė vienas kraštas to nebuvo padaręs. Dosniausia buvo Portugalija, tur būt, neturtingiausias kraštas Europoje, paskyręs 0.71%, toliau sekė Prancūzija su 0.58%, Olandija — 0.54%, Kanada — 0.43% ir t.t. Ekonomiškai pajėgiausia pasaulyje valstybė Amerika su 0.23% buvo keturioliktoje vietoje, po Vokietijos, Anglijos, Australijos ir Japonijos.
Be pagalbos iš valstybinių fondų, atsilikusius kraštus įvairių paskolų ir investacijų forma rėmė ir privačios organizacijos bei bendrovės. Sudėjus abiejų šaltinių sumas, ne vienas kraštas prašoka 1% ir išsirikiuoja tokia tvarka: Portugalija — 1.99%, Olandija — 1.55%, Japonija — 1.42%, Prancūzija — 1.18%, Belgija — 1.04%. Turtingiausi kraštai ir šitoje grupėje atsilieka: Amerika su 0.58% yra dešimtoje vietoje, Vokietija su 0.52% — dvyliktoje.
Visi šie duomenys paimti iš CIDA finansinių 1973-1974 m. apžvalgos ir sugriauna dosnios tetulės Amerikos mitą. Dar blogiau, kad paskutiniuoju metu girdėti balsų, siūlančių pagalbą atsilikusiems kraštams sumažinti. Reikia tikėtis, kad dabar, subyrėjus Amerikos — pasaulio policininko mitui, turtingiausias pasaulyje kraštas pradės skirti daugiau dėmesio atsilikusiųjų kraštų statybai, o ne sunaikinimą nešančiam tų kraštų ginklavimui. Su arkiv. Camara norim tikėti, kad geros valios žmonės per Trečiąjį Pasaulį ras kelią tarp Rytų ir Vakarų, ir dvi didžiausios pasaulio galybės, siekusios pasidalinti žemės rutulį, turės nusilenkti šitai naujai jėgai.