J. VENCKUS, S.J.

     J. J. Rousseau gyveno tuo pačiu metu kaip ir Volteras. Abu iš pagrindų pakeitė Vakarų kultūrą ir civilizaciją. Volteras, proto genijus, sukūrė "proto ir šviesos" amžių, t.y. racionalizmo ir enciklopedizmo laikotarpį, "Išminties deivės" auksinį amžių. Jis buvo griežčiausias kovotojas prieš krikščionybę, ypač prieš Katalikų Bažnyčią. Jis savo charakteringa satyra ir ironija neigė kiekvieną Dievo apreiškimą. Kartais tik vienu trumpu sakiniu jis pasakydavo daug pikto prieš krikščionybę ir iš jos pasijuokdavo, pvz.: "Dievas nuskandino tėvus tvane, o išgelbėjo jų vaikus", t.y. per Kristų atpirkdamas žmoniją. Jis visuomet skelbė, kad Bažnyčia neturi kištis į žmonių žemiškus reikalus, ir žmonės neturi joje ieškoti pagalbos, spręsdami socialines problemas.

ROUSSEAU — ROMANTIKAS

     Rousseau yra romantizmo pradininkas. Will ir Ariel Durant (Rousseau and Revolution, p. 887) taip aptaria romantizmą: "Tai yra jausmų maištas prieš protą, instinkto prieš intelektą, sentimento prieš sprendimą, subjekto prieš objektą, subjektyvizmo prieš objektyvizmą, vienišumo prieš visuomenę, vaizduotės prieš realybę, mitų ir legendų prieš istoriją, religijos prieš mokslą, poezijos prieš protą, neogotikos prieš neoklasicizmą, moters savybių prieš vyro, romantiškos meilės prieš įsteigtos moterystės meilę, gamtiško gyvenimo prieš civilizaciją, individualinės laisvės prieš viešą tvarką, jaunuomenės prieš autoritetą, asmens prieš valstybę". Dar galima pridėti — "naujos moralės" prieš tradicinę ir krikščioniškąją. Rousseau neneigia šviesaus proto galios ir jį vadina dieviška dovana, bet protas esąs šalta šviesa, jeigu neturi širdies šilimos, kuri įkvepia veikimą, didybę ir dorybę. Jausmingumas (sensibility, sentiment) pasiliko visų Paryžiaus aristokratų, ypač ponių, svarbiausias žodis. Tu turi įvairius dalykus ne tiek žinoti, kiek jausti, t.y. kažin koks širdies švelnus pažinimas, kuris neklysta. Buvo priimta iš jausmingumo alpti, verkti, jaudintis. Jeigu kas to nemokėjo, tai buvo laikomas storžieviu.

ROUSSEAU JAUNYSTĖ

     Jis gimė 1712 m. birželio 28 d. Ženevoje, Šveicarijoje. Protėviai buvo iš Paryžiaus. Tėvas Izaokas Rousseau buvo laikrodininkas. Jis buvo keisto būdo, dažnai dėl muštynių patekdavo į kalėjimą. Buvo pabėgęs nuo šeimos kažkur į Konstantinopolį, bet paskui grįžo. Motina, gimdydama Jean Jacąues, mirė. Jis paskui taip apie tai atsiliepdavo: "Aš savo motinai kainavau gyvybę. Tas gimimas buvo pirmoji mano gyvenimo nelaimė". Jo teta, labai gera moteris, mažytį penėjo, globojo ir slaugė. Jis ir senatvėje, ją prisiminęs, apsiverkdavo.

JEAN JACQUES ROUSSEAU

     Tėvas su mažiuku Jean Jacąues garsiai skaitydavo visokias knygas, kartais net per naktį, iki paukščiai pradėdavo sode čiulbėti. Skaitė visa, kas tik pakliūdavo į rankas. Tie skaitymai vaikui daug padėjo, jis labai išsilavino ir įsigijo gerą stilių. Tėvas po tų nemiegotų naktų susigėdęs sakydavo: "Pasielgiau, kaip mažas vaikas". Tėvas pasiuntė vaiką pas pastorių mokytis. Pasimokęs porą metų, grįžo namo. Jau reikėjo galvoti, kaip užsidirbti duoną. Berniuką priėmė vienas notaras. Darbas nepatiko, ir jis pabėgo. Paskui spaustuvėje dirbo prie litografijos. Ir ten nepatiko. Vėliau tarnavo padėjėju turtingose šeimose. Būdamas katalikų šeimoje, sumanė tapti kataliku. 1729 m. Torine perėjo į katalikybę. Tai labai nepatiko Ženevos kalvinistams, jie atėmė jam pilietybę. Kai viena proga sugrįžo namo, jį mieste akmenimis apmėtė. Turėjo vėl bėgti iš Ženevos. Katalikybė jam patiko, pasidarė daug tvarkingesnis ir net galvojo tapti kunigu. Įstojo į kunigų seminariją. Čia, žinoma, reikėjo laikytis disciplinos, o disciplina jam visą gyvenimą buvo nuodai. Dėl to jis niekur negalėdavo ilgai pabūti. tuoj susibardavo su savo geriausiais draugais ir geradariais, kurie jam tikrai norėdavo padėti. Po penkių mėnesių turėjo palikti kunigų seminariją. Gyvendamas vienoje šeimoje, pramoko muzikos. Jam tai išėjo į gera, nes kai niekur negaudavo darbo, pradėjo perrašinėti gaidas ir užsidirbti pragyvenimui. Besibastydamas gana gerai pažino anų laikų socialinį gyvenimą, tad vėliau, nors beveik negavęs jokio išsimokslinimo, rašė, kaip reikia auklėti vaikus. Pagaliau parašė ir savo garsųjį veikalą "Emile".

ROUSSEAU RAŠTAI

     Rašyti jis pradėjo vėlai, jau turėdamas daugiau kaip 30 m. amžiaus. 1749 m. Dijono Akademija paskelbė konkursą tema: "Ar menas ir mokslas pataisė ar sugadino moralę?" Čia reikėjo atsakyti į klausimą, ar civilizacijai didėjant žmonės darosi morališkai geresni ar blogesni. Šią temą nagrinėdamas, Rousseau sakė, kad žmogus iš prigimties yra geras, bet dažnai jį sugadina tėvai. Dar ir dabar yra sakoma, kad nėra blogų vaikų, tik yra blogų tėvų ir mokytojų. Rousseau tvirtina, kad civilizacija sugadina piliečių padorumą, taurumą ir apskritai moralę. Daugiausia žmones gadina nelygus turtų padalinimas: vieni gyvena prabangoje, nežinodami, ką su turtais daryti, o kiti šalia jų badu miršta. Čia Rousseau, būdamas šveicaras, matė paprastus kantonų piliečius, gyvenančius tarp Alpių kalnų, kurie buvo daug padoresni ir laimingesni už paryžiečius su visa jų pažangia aristokratija, labai mažai turinčia krikščioniškos dvasios.

     Šis veikalas, be abejo, buvo priešingas Voltero racionalizmui. Rousseau išvada buvo aiški: grįžkime prie gamtos, prie paprastumo. Buvo žinomas jo posakis: "Viskas yra gera, kas išeina iš Sutvėrėjo rankų, bet viskas sugenda, kai patenka į žmonių rankas". Už šį savo rašinį Rousseau laimėjo pirmąją premiją: aukso medalį ir 300 frankų.

     1753 m. toji pat akademija paskelbė ir kitą konkursą: "Iš kur atsiranda žmonių nelygybė, ar ji yra gamtos leista?" Šį kartą jis premijos nelaimėjo, bet jo veikalas buvo išspausdintas ir susilaukė daugelio pritarimo. Čia jis vėl dėstė, kad tikroji žmogaus laimė yra gyventi pagal gamtą. Laimingiausias yra ūkininkas, nes jis gyvena gamtoje. Jame matome paprastumo ir nusižeminimo dorybes. Tos mintys labai patiko Leonui Tolstojui, kuris pats, apsivilkęs mužikiškais rūbais, dirbo ūkio darbus ir laikė šventais rusų ūkininkus. Rousseau nemėgo nei turtuolių, nei didžiūnų, nei ambicingų valstybės žmonių. Tų laikų Prancūzijos socialinė santvarka jam nepatiko: čia buvo matomas didelis skirtumas tarp tinginiaujančios aristokratijos ir visų skriaudžiamų žemdirbių.

     Le contrat social (1762). Šis reikšmingas Rousseau veikalas prasideda šiais žodžiais: "L'homme est nélibre, et partout il est dans les fers" — Žmogus gimsta laisvas, o mes visur jį matome grandinėse. Šie žodžiai visur skambėdavo, kur tik buvo koks revoliucinis judėjimas. Jie uždegdavo žmonių širdis revoliucine dvasia. Susijaudinę žmonės nepagalvoja, ar tas žmogus tikrai gimsta laisvas, bet visi tuoj žino, kad tas grandines žmonėms uždėjo tironai, despotai, karaliai, kapitalistai. Jakobinai, prancūzų revoliucinierių partija, paskelbė Le con-trat social savo evangelija, kurią stropiai vykdė. Rousseau kelia klausimą, kaip susidarė valstybės. Jam patinka šveicarų kantonų valdžia, kur visi susirinkę balsuoja, priimdami įstatymus. Tai yra tikroji demokratija. Bet didelėse valstybėse tai nedaroma. Ten žmonių delegatai leidžia įstatymus ir valdo. Tokiu būdu žmonių laisvė sumažėja. Žmogus yra tol laisvas, kol rankose turi balsavimo kortelę, o po rinkimų išrinktoji valdžia jau piliečių nebeklausia, ko jie norėtų. Rousseau pataria neleisti konstitucijų be religijos, pripažįsta ir kunigus — "dangiškus policininkus". Jam labai rūpi, kad kolektyvas nemažintų asmens laisvių. Jis manė, kad geriau būtų dažnai keisti konstitucijas, vis pritaikant pasikeitusiems laikams.

     Emile. Šiame veikale novelės forma parodoma, kaip auklėti vaikus. Čia jis paima labai gerą profesorių ir vaiką. Tą vaiką atskiria nuo tėvų ir išveda iš miesto į kaimą, tarp miškų, laukų ir upių. Jis turi anksti keltis, dažnai šaltame vandenyje maudytis, bėgioti po pievas, gaudyti drugelius. Nevarginti vaiko su matematika iki 12 m. amžiaus. Vaikui duoti kūrybiškai užsiimti. Ypač reikia auklėti pareigingumo jausmą. Gyvenimo tikslas — tai žmogaus laimė. O laimė yra išvengti skausmų ir turėti malonumų, ne tik kūniškų, bet ir dvasiškų. Tai filosofo Epikūro mokslas. Jis rašo ir apie seksualinį Emilio auklėjimą. Kai vaikas gauna seksualinę sąmonę, nereikia žadinti jo jausmų, bet atitraukti nuo miesto viliojimų ir pagundų. Nepalikti berniuko vieno nei dieną, nei naktį be jokios priežiūros. Neleisti į lovą, kol jis nėra mieguistas. Iš ryto tuoj kelti iš lovos, kai tik pabunda. Jį reikia apsaugoti nuo blogų draugų, kurie galėtų jį nuvesti blogais keliais.

     Nežinia dėl ko Rousseau savo Emilio nenorėjo mokyti religijos iki 18 m. amžiaus. Tuo jis sukėlė didelį triukšmą ir nepasitenkinimą katalikų tarpe. Visiems buvo labai keista, kaip galima auklėti jauną žmogų visai be religijos, be Dievo, be sakramentų. Dėl to ši knyga pateko į indeksą.

     ConfessionsIšpažintis. Iš istorijos žinome, kad daug kas rašė savo išpažintis. Garsi yra šv. Augustino išpažintis (Confessiones), kur jis labai nuolankiai aprašo savo klaidas, kai dar buvo pagonis. Savo išpažintį yra parašęs ir italas gydytojas bei matematikas Jeronimas Cardano (1501 -1576), aprašydamas savo gyvenimą ir labai save apnuogindamas, išsipasakodamas visus savo paklydimus. Rousseau taip pat gana plačiai aprašo savo klaidas. Jis rašo, kad turėjęs penkis vaikus su savo šeimininke. Vaikus atidavęs į prieglaudą, nei jis, nei šeimininkė jų neauginę. Bet kai kurie istorikai abejoja, ar tai yra tiesa.

     Rousseau jugéde Jean Jacques— Rousseau teisia Jean Jacques. Jau šv. Paulius rašė, kad mumyse yra du žmonės: vienas geras, kitas blogas. Šiame veikale Rousseau kalba apie tuos du žmones, kurie yra jame. Tai yra daugiau psichologiškas veikalas, kur yra rišami įvairūs žmogaus egzistencijos klausimai.

     Naujoji Heloisa arba Julija. Tai labai graži novelė. Nuostabiai aprašytas Šveicarijos gamtos grožis. Jam tai nebuvo sunku, nes buvo didelis gamtos mėgėjas. Rousseau vengė žmonių, nes jautė, kad jie jo nemyli. Valandų valandas vaikštinėjo vienas, rinkdavo gėles, plaukiodavo po Ženevos ežerą. Naujoji Heloisa yra pats gražiausias jo veikalas. Įdomiai atvaizduoti įvairūs personažai: Julija, Wolmar, ateistas rusas, kuris geriau krikščioniškai gyvena, negu tariamieji katalikai.

ROUSSEAU ĮTAKA AUKLĖJIMUI

     Rousseau turėjo didelės įtakos vakarų kultūrai, ypač auklėjimui. Jis sukėlė visiškai naują pažiūrą į vaiką: vaiko nereikia vystyti, tegul jo rankos ir kojos laisvai juda. Jis liepė pačioms motinoms natūraliai maitinti savo kūdikius. Sakoma, kad elegantiškosios Paryžiaus poniutės net teatruose par pertraukas tai darydavo. Vaikui nereikia duoti griežtų įsakymų, bet gražiai paprašyti. Labai svarbu, kad namie vaikui būtų duodamas geras pavyzdys. Vaikas neturi girdėti nei melo, nei apkalbų.

     Jis turėjo įtakos ir į kai kurių kraštų konstitucijas. Korsika ir Lenkija net jį patį prašė parašyti konstituciją, bet vėliau šie abu kraštai buvo užimti, tad konstitucijų rašyti nereikėjo. Socialiniuose klausimuose iš jo daug pasimokė marksizmas ir komunizmas. Jis liepdavo išnaudoti visas galimybes savo laimei ir pažangai.

PASKUTINIEJI ROUSSEAU METAI IR MIRTIS

     Atėjo 1778 metai. Tai buvo Voltero ir Rousseau mirties metai. Viešoji pagarba Volterą beveik užtroškino, kaip jis pats sakė. Rousseau dienos tuo pačiu laiku Paryžiuje praėjo liūdnai. Kartais jis neturėdavo kur gyventi. Vienas markizas jo pasigailėjo ir priėmė į savo vilą, netoli Paryžiaus. Jis vis dar rinko gėles ir markizo vaiką mokė botanikos. Liepos 1 d. dar pietavo drauge su markizu, bet kitą rytą jį ištiko smūgis. Tarnaitė jį vilkte nuvilko į lovą, bet nelaimingai iš lovos jis iškrito ir susidaužė galvos kiaušą. Pasruvo krauju ir mirė.

     Buvo palaidotas markizo nuosavybėje tarp pušų. Nors vienu metu jis buvo perėjęs į katalikybę, bet paskui vėl grįžo į kalvinizmą, tad buvo palaidotas be katalikiškų apeigų. Pagaliau nurimo genijaus širdis, kuri tiek daug iškentėjo. Volteras ir Rousseau yra prancūzų revoliucijos tėvai, abu tiek daug iš jos laukė, bet nė vienas, nė antras nemanė, kad ji bus tokia žiauri.

     1794 m. revoliucinė valdžia pernešė Rousseau palaikus į Panteoną prie šv. Genovaitės bažnyčios. 1814 metais Voltero ir Rousseau kaulai buvo surinkti ir palaidoti nakties metu už miesto ne kapinėse, bet šiaip paprastoje vietoje. Katalikai nenorėjo, kad juodu pasiliktų šv. Genovaitės bažnyčioje ar jų kapuose, nes abudu nemėgo katalikybės.