Spausdinti

Eglė Juodvalkytė

     Pro spaustuvės duris išėjusią viešumon lietuvišką knygą pasitinka eilė jos laukiančių spaudos žmonių. Vieni tenori pasisveikinti, jai ranką paspausti, geros kloties palinkėti. Kiti, reiklūs kritikai, rimčiau apžiūri, išnagrinėja, pakritikuoja, prieš papeikdami ar pagirdami. Žinoma, atsiranda ir pretendentų į literatus, tūnojančių už jų nugarų ar net įsispraudusių į jų eiles. Visų šių rašto žmonių tikslas yra palengvinti knygos pirmąsias dienas plačioje visuomenėje, kai ji dar nepažįstama. Tad pirmasis pusmetis pradėjusios naują gyvenimo etapą knygos būna labai užimtas — tai supažindinimas, tai įvertinimas, visur kviečia, o nedalyvauti negalima.

     Kartais į sveikintojų tarpą įsmunka dar kitokios rūšies žmogus. Jis retokai pasirodo, bent su visomis savo ypatybėmis. Jį vadinam entuziastu, nes jis džiaugiasi, gėrisi, žavisi, pritaria. Jis skiriasi nuo pretendento, nes nesideda esąs kritikas. Jis skiriasi nuo saldliežuvio, nes nėra aklas knygos trūkumams. Tokie žmonės yra negausūs, bet jų džiugaus, spontaniško, besąlyginio, pritariančio šūkio kartais, kai knyga tikrai to verta, labai pasigendama.

     Štai šį sezoną debiutavo Prano Dom. Girdžiaus knyga Tos pačios motinos sūnūs. Spaudoje pasirodžiusios reiklių žmonių recenzijos buvo gana teigiamos. Su jų kritika ir komentarais nesiginčysiu. Užtat šį kartą esu tų retų entuziastų tarpe. Aš iš pirmo žvilgsnio ją "įsimylėjau". Dabar, beveik pusmečiui, dar dviems skaitymams ir pirmosios aistros svaiguliui praėjus, imu plunksną rankosna, norėdama kitus skatinti su ja pažintį užmegzti.

     Knyga dvelkia meile: rašytojo meile savo pasirinktai temai — trims tuolaikiniams milžinams: Donelaičiui, Strazdui ir Mickevičiui; tų milžinų meile savo gimtinei Lietuvai bei žmonijai; meile lietuviškam žodžiui; rašytojo meile lietuviškam žodžiui ir pagaliau visas šitas meiles apipina rašytojo meilė skaitytojui. Rašytojas, pasiėmęs skaitytoją po ranka, priglaudžia jį prie savo šono ir veda per istorijos puslapius, intymiai į ausį kuždėdamas tuolaikinio meto paslaptis. Kiekvieno milžino meilės pergyvenimai dvelkia romantika, ar tai Donelaičio meilės būrui. Strazdelio meilės dainai, ar Mickevičiaus meilės Marilei. Pats rašytojas, tarsi raganius-išminčius, burtų žiupsnelį įbėręs į rašalą, atskleidžia vis naujas vietoves, naujus nuotykius, rūpesčius, pristato mūsų apsvaigusiom akim naujus viens už kitą didingesnius personažus, kurie gyvenimą matavo visai kitokiu mastu negu mes, dvidešimtojo amžiaus natūralizmo, realizmo pasekėjai.

     Pirmą kartą knygą perskaičiau greitai, kone bėgte versdama puslapius, nes bijojau, kad, uždelsus prie vieno, nerasčiau kitų be skonio, be įdomumo, nelyginant ataušusios kavos puoduką ar cigaretės nuorūką, palikusią tiktai nemalonų kartėlį burnoj ir sausą kosulį krūtinėj. Bet ne. Pabaigus tik pagailėjau, kad skubėjau. Užtat antrą kartą skaičiau anaiptol neskubėdama, pasiskonėdama, ant paties liežuvio galo ištirpindama kone kiekvieną žodį, lyg geriaušio šveicariško šokolado trupinį. Perskaičius dar ilgai burnoj buvo saldu, bet ne koktu. Trečią kartą į rankas ėmiau jau gerą draugą, artimą bičiulį, kuriuo visuomet galima pasitikėt, kad neapvils. Ir neapvylė. Todėl dabar jau visai nedvejodama siūlau visiems, bent į pažįstamų gretas priimti Tos pačios motinos sūnus, susipažinti su šioj knygoj slypinčių milžinų gyvenimais ar bent su tuo burtininku — Girdžium pasitrankyti po svetimas-savas žemes ir svetimus-savus laikus.

Pranas Dom. Girdžius. TOS PAČIOS MOTINOS SŪNŪS. Išleido Liet. Knygos Klubas 1974 m. 171 psl., kaina 4 dol.