Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1975m. 9 Rugsėjis


1975 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXVI, NO. 9

M. K. ČIURLIONIS    255    Saulė Jautokaitė

GĖRIO SKLEIDIMO BŪDAI IR PRIEMONĖS    259    Alfonsas Grauslys

GELBĖKIME TIKĖJIMĄ LIETUVOJE    263    K. R.

TŪKSTANTĮ MYLIŲ DVIRAČIU    264    Anicetas Tamošaitis, S.J.

KELIAI Į ŠEIMOS ĮPRASMINIMĄ    268    J. Miškinis

DĖL KO MERGAITĖ LIKO VIENA?    272    E. V-nė

MEILĖS MATAS    273    A. Augustinavičiūtė

NUGAIRINTOS ŠIRDYS ...    275    Nijolė Jankutė

TRUMPAI IŠ VISUR    277    J. Prunskis

KALBA    279    J. Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE    281    D. ir G. Vakariai

FILMAI    283  J. Prunskis

ATGARSIAI    285

Šis “L.L.” numeris iliustruotas fotografijomis iš dr. R. Sidrio spalvotų skaidriu ciklo “Kelionė aplink pasasulį”. 254 psl. nuotrauka iš Glacier National Park, Montana, 1968 m. Viršelio nuotrauka -— “Pumpurai”.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

     Rugsėjo mėnesį atsidaro mokyklų durys, ir koridoriai prisipildo jaunatviško klegesio. Bet ne tam klegesiui, o rimtam darbui ir pasiruošimui gyvenimui jie čia susirinko. Čia jie ir mokysis, ir žais, ir sportuos. Neretai iškyla problema, kaip suderinti mokslą su sportu, kad juodu vienas kitą remtų ir padėtų visapusiškam jaunuolio išsiauklėjimui bei subrendimui. Sportas jaunuoliui būtinas, bet jis nėra tikslas, o tik priemonė. Gražiai apie tai yra pasakęs vienas žymiausių šio šimtmečio atletų Jesse Owens: "Sportas nėra viskas. Tai tik dalis pilnutinio žmogaus. Norint būti tikrai išauklėtu, reikia visko gauti. Jeigu išbrauksime iš žmogaus gyvenimo nors vieną kurią sritį, jį nuskriausime. Mano supratimu, sportas jaunimui būtinas, bet ne viskas. Todėl jaunimas turi įsisąmoninti, kad sportas yra tik dalis pilnutinio žmogaus auklėjimo. Sporto aikštę ir žaidimą, koks jis bebūtų, laikau etikos mokykla. Jeigu kiekvienas supras ir persiims tuo, ką sporto aikštė duoda, jis bus laimingas. Trofėjai ir medaliai apsitraukia dulkėmis, bet jei suprasime sporto auklėjamąją reikšmę ir visa širdimi pasisavinsime etikos taisykles, tai sportas bus savo misiją atlikęs, nes širdyje dulkės niekad nenusės".

M. K. ČlURLIONIS

SAULĖ JAUTOKAITĖ

     Kiekviena tauta turi savo žymiuosius vyrus ir moteris, kuriuos prisimena jų sukaktuvinėmis progomis. Šiemet turime du jubiliejų švenčiančius žymius asmenis: vysk. Motiejų Valančių ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

     M. K. Čiurlionis, gimęs prieš šimtą metų, buvo įdomus tuo, kad, baigęs dvi muzikos konservatorijas ir pasiruošęs muzikos profesijai, paliko mums labiausiai žinomas kaip originalus dailininkas.

ČIURLIONIS — MUZIKAS

     Čiurlionis savo muzikinius gabumus pradėjo rodyti jau vaikystėje. Kai Sofija Kymantaitė, busimoji Čiurlionio žmona, nuvyko į Druskininkus susipažinti su jo tėvais, buvo nustebinta visų vaikų muzikos pamėgimu. Jie mušdavosi dėl pianino, o kad nė vienas nebūtų nuskriaustas, tėvas iškabino tvarkaraštį, kur buvo bene 14 ar 16 dienos valandų, griežtai padalintų tarp "pianistų", ir iš mažo namuko nuo ankstyvo ryto lig vakaro sklido muzika.

     Trylikos metų Čiurlionis buvo priimtas į kunigaikščio Oginskio orkestro mokyklą Plungėje, kur jis pramoko groti keliais instrumentais ir pradėjo bandyti savo paties kompozicinius mėginimus. Kai jis atliko savo paties kompozicijas per Oginskio vardines, pats kunigaikštis pažadėjo jį išsiųsti į Varšuvos konservatoriją. Baigęs konservatoriją, Čiurlionis atsisako Liublino muzikos mokyklos mokytojo vietos ir pasilieka Varšuvoje verstis privačiomis pamokomis. Šiame laikotarpyje sukuria simfoninę poemą "Miške" paskelbtam konkursui. Už šį kūrinį jam suteikiama pirmoji premija, bet, sužinojus, kad šio kūrinio autorius yra lietuvis, jam premija nebuvo duota. Čiurlionis dėl to nesijaudina, nes kunigaikščio Oginskio dėka jis atsiduria Leipcigo konservatorijoje.

M. K. Čiurlionis (1875. IX. 10/22 — 1911. III. 28 IV. 10

     Kai Čiurlionis mokėsi Varšuvoje, kūrė Chopino romantinėje, melancholiškoje įtakoje. O čia, Leipcige, jam daro įtaką vokiškoji muzika. Ypač jis gerbia Bachą. "Pradžiai rekomenduoju skambinti Bacho mažus preliudus, nes be jo, man rodos, neįmanoma būti rimtu muziku". Baigus Leipcigo konservatoriją, jam buvo pasiūlyta vieta Varšuvos konservatorijoje, bet ir tos vietos jis atsisako, vėl pasitenkindamas privačiomis pamokomis Varšuvos didikų šeimose.

Skaityti daugiau:

GĖRIO SKLEIDIMO BŪDAI IR PRIEMONĖS

ALFONSAS GRAUSLYS

     Šio straipsnio autorius kun. Alfonsas Grauslys šiais metais švenčia savo auksinį kunigystės jubiliejų. Jis buvo įšventintas kunigu 1925 m. birželio mėn. 14 d. "Laiškuose Lietuviams" jis bendradarbiauja jau dvidešimt metų, per tą laiką parašęs apie pusantro šimto straipsnių. Šiais metais už savo religinį veikalą "Šviesa tamsoje" jam buvo suteikta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos premija (mecenatas kun. dr. Juozas Prunskis). Šia proga sveikiname jubiliatą ir linkime dar ilgai turtinti mūsų religinę literatūrą. Čia perspausdiname iš jo premijuotos knygos XII skyriaus IV poskyrį "Gėrio skleidimo būdai ir priemonės".

Redakcija

     Šis klausimas ypač keltinas, kai susiduriame su žodžio apaštalavimu, kai reikia kurį nors mūsų pasaulėžiūrai priešingą žmogų įtikinti, paveikti. Čia reikia pastebėti, kad skleisti gėrį žodžiu nedaugelis tinka, nes reikia daug psichologinės nuojautos, daug meilės žmogui ir ypač didelio takto, kuris sugeba skirtingų įsitikinimų žmogų suprasti ir jo įsitikinimus nuo jo paties skirti. Skleidžiant gėrį žodžiu, o ir kitu būdu apaštalaujant, pirmiausia reikia elgtis taip, kaip Kristus elgėsi. Kristus žmones mylėjo. Jeigu jis ką smerkė, tai tik piktą valią, kurios ne tiek daug ir ne taip dažnai žmonėse yra. Tad gėrį skleidžiant, kad ir melo bei nuodėmės nekenčiant, tačiau nusikalstantį ir, mūsų supratimu, klystantį turime mylėti. Todėl nepravardžiuoti, neužgaulioti, nekeikti ir nesmerkti, bet vien tik gailėtis reikia. Kas yra dvasiškai liguistesnis, tam labiau reikia mūsų meilės vaisto. Taip elgėsi E. Leseur, kuri į netikinčius kreipdavosi žodžiais: "Mylimieji netikintieji..." Tad pirmiausia reikia žmones mylėti tokius, kokie jie yra, nes, einant neįprastu nauju keliu, jie seks tik juos mylintį.

     Tuo tarpu kaip dažnai mes, kovodami už tiesą ir gėrį, prarandame meilę. Kovodami už krikščionybę, kovojame nekrikščioniškai.

Kun. Alfonsas Grauslys

     Nekrikščioniška gi kova prieš blogį — jį labiau paskleidžia. Neveltui kard. J. H. Newman yra pasakęs: "Jei mes būtume krikščioniškai kovoję su įvairiomis klaidomis Bažnyčios istorijoje, tada jos (tos Bažnyčios) nebūtų atsimetusios nuo mūsų". Stoka meilės ir gausa neapykantos negali sukelti nieko kito, kaip tik neapykantą.

Skaityti daugiau:

GELBĖKIME TIKĖJIMĄ LIETUVOJE

K. R.

     Laisvajame pasaulyje gyveną lietuviai jautriai pergyvena ir atjaučia baisiai sunkią tikinčiųjų padėtį. Tikėjimo priešai vis labiau ir žiauriau niekina Dievą ir tikinčiuosius. Vėliausios žinios iš Lietuvos yra gąsdinančios. Nežmoniškai spaudžiami visi, kurie tiki ir eina į bažnyčią. Vaikučiai ir jaunimas yra prievartaujami niekinti Dievą ir savo tikinčius tėvelius. Dėl tikėjimo daugelis netenka darbo, tarnybos ir paliekami be pragyvenimo.

     Amerikoje, Kanadoje, Australijoje ir Europoje lietuviai yra labai susirūpinę tikinčiųjų Lietuvoje skriaudimu ir kankinimu. Jie prašo savo maldomis Aukščiausiąjį, kad pagelbėtų ir sustiprintų jėgas tų savo persekiojamųjų brolių ir sesių. Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa ir jos rėmėjai stengiasi pagerinti tikinčiųjų apverktiną padėtį Lietuvoje.

     Š.m. birželio 19 d. Niujorke buvo religijos gelbėtojų metinis pasitarimas. Vadovaujant vysk. Vincentui Brizgiui, buvo apžvelgta 1974 m. veikla, kuri pasižymėjo didžiu sėkmingumu. Didelė dauguma lietuvių parapijų Amerikoje, Kanadoje ir Australijoje turėjo maldos dieną ir pamaldas Tikinčiosios Lietuvos intencija ir dosniai aukojo tikėjimo išlaikymui. L.K.R. Šalpos rėmėjai su savo pirmininku kun. Kazimieru Kuzminsku labai sėkmingai įjungia pasauliečius į tikėjimui gelbėti narių eiles. Jie organizuoja pasiaukojusių lietuvių grupes visame pasaulyje, kur skleidžiama tikėjimo gelbėjimo Lietuvoje reikalas ir telkiamos aukos. Jau yra išplatinta L.K.B. Kronikų (1-7 nr.) 5000 egzempliorių. Tuoj išeis ir II Kronikų tomas (8-15 nr.).

     Čikagoje jau buvo suorganizuoti trys didingi koncertai, kurių proga buvo paryškintas reikalas gelbėti tikėjimą Lietuvoje. Lietuviai labai gausiai dalyvavo, ir gauta nemaža pelno šiam svarbiam tikslui.

     Minėtame pasitarime sutarta, kad Religinė Šalpa ir Rėmėjai bendradarbiaus ir ateityje. Kadangi tai yra ta pati veikla, todėl abi institucijos ir stengsis sutartinai veikti, kad pasiektų dar sėkmingesnių rezultatų. Ateityje bus veikiama panašiai, kaip ir iki šiol. Lietuvių parapijos suruošia pamaldas ir metinę rinkliavą. Pasauliečiai organizuoja rėmėjų skyrius, renka aukas ir platina L.K.B. Kronikas.

Skaityti daugiau:

TŪKSTANTIS MYLIŲ DVIRAČIU

ANICETAS TAMOŠAITIS,S.J.

     Praėjusiojo birželio vidury pasiėmiau dviratį, ant jo — palapinę, miegmaišį, tualeto reikmenis, kelionės maisto, ir pasileidau Amerikos, paskui Kanados keliais dviem savaitėms vasaros atostogų.

AR KUNIGIŠKA?

     Kažin ar kunigui, dargi Amerikoje, pritinka keliauti dviračiu, o ne automobiliu? Kai kuriems skaitytojams šis klausimas gali kilti. Todėl, prieš pasakodamas apie savo kelionę, atsakysiu į jį. Šv. Tomas Akvinietis keliavo asilu, kai jo meto benediktinų abatai — dažnai tuo net piktindami žmones — jodinėjo ristais žirgais. Tad jei vienam didžiausių Bažnyčios teologų nebuvo gėda keliauti, sėdint ant asilo, nesigėdijau ir aš, sėdėdamas ant dviračio, nors dalis mano konfratrų kunigų važinėja kadilakais.

Anicetas Tamošaitis, S. J., jo teta Rožė Augustinavičienė ir jos dovanotas dviratis.

     Dar svarbiau, kunigui nėra gėdos grūdinti savo sveikatos, kuri didelė Dievo dovana kiekvienam. Atvirkščiai, gerai daro, rodydamas kitiems pavyzdį, kaip tą Viešpaties patikėtą dovaną išlaikyti ir plėtoti. O daugelis žymių gydytojų rekomenduoja važinėjimą dviračiu kaip puikiausią kūno lavybos priemonę. Paul Dudley White, garsus Amerikos kardiologas, rašo: "Važinėjimas dviračiu, įsigalintis tarp amerikiečių, jaunų ir senų, gali virsti vienu svarbiausių žingsnių atstatyti mūsų visų sveikatai ir tvirtumui... Norėčiau ant dviračio užsodinti kiekvieną — ne retkarčiais, bet reguliariai. Tai viena geriausių priemonių ugdyti fiziniam pajėgumui ir sveikatingumui". Jis su kitais gydytojais išskaičiuoja daugelį dviračio nešamų gėrybių: ir širdžiai, ir plaučiams bei diafragmai, ir nervams, ir sveikam miegui, ir virškinimui, ir raumenims, ir nuriebėjimui, ir visai savijautai. Ne kam kitam, o šiam dr. White buvo patikėtas gydyti prezidentas Eisenhoweris, 1955 m. ištiktas širdies atakos. Tad turi būti puikus savo srities žinovas, nes kitokie Amerikos prezidentams neskiriami. Pats dr. White švietė kitiems savo įkvepiamu pavyzdžiu: net persiritęs 80 metų tebebuvo entuziastingas dviratininkas. Pataręs dviračio sportą ir prezidentui Eisenhoweriui, bet šis mieliau likęs prie golfo... Tačiau patarimu, atmestu šio paciento, pasekė tūkstančiai kitų amerikiečių. Dabar Jungtinėse Amerikos Valstybėse šuoliais populiarėjantys dviračiai kaip sporto ir susisiekimo priemonė, klestinti jų pramonė, specialūs dviratininkams tiesiami keliai (prie šių dalyku plačiau grįšiu pasakojimo gale) didžiąja dalimi yra dr. Paul Dudley White nuopelnas.

Skaityti daugiau:

Keliai į šeimos įprasminimą

J. Miškinis

     Šiais laikais šeimose dažnai atsiranda įvairių negerovių. Neretai tenka išgirsti, o taip pat ir spaudoje skaityti, kad viena ar kita šeima dėl nesutikimų iširusi, vyras ir žmona išsiskyrę. Šie liūdni ir skaudūs šeimos gyvenimo reiškiniai aiškiai rodo, kad daug kur yra labai pašliję pagrindai, kurie pirmiau stipriai jungdavo lietuviškas šeimas.

     Kas gi šeimą suardo? Šios ligos priežasčių reikia ieškoti visuomenės gyvenime. Šeima nėra kokia sala tautoje, taigi visa, kas aplinkui dedasi, ją pasiekia ir paveikia. Spauda, filmai, televizija dažnai skelbia neribotą laisvę ir palaidą meilę. Visa tai niekina dorines vertybes ir jų vieton spraudžia kūnišką aistrą, kuriai daugelis silpnavalių pasiduoda. Tai yra nešvari kontrabanda, siekianti pelno, prisidengusi menu, mokslu ir klaidingai suprasta laisve. Šeimos, kiek nuo jų priklauso, turėtų prieš tai kovoti.

     Iš atskirų šeimų susidaro tautos ir kitos bendruomenės. Tad norint, kad mūsų tauta būtų pavyzdinga, reikia rūpintis šeimų pavyzdingumu. Šeima iš esmės dažniausiai būna gera, tik įvairūs esamos santvarkos netobulumai ją sudrumsčia. Tačiau nereikia pasiduoti apatijai ir mokyti, kad ne nuo mūsų priklauso ateitis. Būtų labai klaidinga manyti, kad, pavyzdžiui, rusų priespaudos ir spaudos draudimo metais Lietuvoje tėvynės meilė ir kalba nežuvo, tik susidėjus ypatingoms aplinkybėms ir visai nepriklausomai nuo mūsų pastangų. Užtenka pažvelgti tik į tuos dar netolimus laikus: kiek žmonių pateko į kalėjimus ir į ištrėmimą, kad drąsiai priešinosi vergijai ir stengėsi iškovoti Lietuvai laisvę. Todėl ir tėvams nereikia įsivaizduoti, kad jų atžalynui svetimoje šalyje pavojai yra nenugalimi. Reikia tik ryžto ir aiškaus supratimo, koks yra mūsų tikslas ir kokios tam tikslui siekti būtinos priemonės.

Daugelis mano, kad jaunuoliai, berniukai ar mergaitės, gyvendami šeimoje, neturi jokių rūpesčių, naudojasi didžiausia laisve, nejaučia jokios atsakomybės ar pareigos. Bet taip neturėtų būti. Vaikai, dar gyvendami savo tėvų globoje, jau turi ruoštis ateičiai — savo šeimoms, kurias anksčiau ar vėliau sukurs. Ypač rimtai turėtų ruoštis mergaitės, nes nuo jų daugiau priklausys busimosios šeimos židinio jaukumas. Tam reikia pamažu grūdintis, kad vėliau galėtum pakelti įvairius pasitaikančius sunkumus. Yra neginčijama tiesa, kad kaip jaunystėje įprasi gyventi, taip gyvensi ir ateityje.

Skaityti daugiau:

nuotraukos — dr. R. Sidrio.

Krac des Chevaliers, Syrija, 1967 m.

Toledo, Ispanija, 1969 m.

Skaityti daugiau:

Dėl ko mergaitė liko viena?

E. V-nė

     Dažnai pasitaiko nusivylusių merginų. Kartais jos rašo laikraščių ar žurnalų redakcijoms, kad būtų atsakyta į jų klausimus ir padėta išspręsti jų problemas. Jos pasiliko netekėjusios, o be mylimojo joms gyvenimas — tai ne gyvenimas, o tik tamsi duobė.

     Bet kaipgi mergina atsiduria toje tamsioje duobėje? Ar ji apie tai pagalvoja? Peteliškė, skrisdama į šviesą, taip pat nieko negalvoja, užtat nudega sparnelius, o kartais net ir žūsta. Nejaugi merginą galima sulyginti su peteliške? Juk ji protinga, mąstanti.

     Jeigu meilę mes suskirstysime į tris laikotarpius, tai pirmasis — pati pažinties pradžia, kada koks nors išorinis požymis prikausto dėmesį. Tada dar nieko ypatingo negalvoji, nesitiki ir nelauki, bet susitikti malonu. Tai pati meilės užuomazga. Ji yra pati šviesiausia vėlesniuose prisiminimuose.

     Vėliau jau reikalavimai didėja — čia prasideda antrasis laikotarpis. Skiriami pasimatymai, kažko laukiama (žinoma, tik gero), tikimasi iš mylimo asmens. Čia jau vargu pakaks vien išorinio žavesio. Jau reikia įjungti ir vidines savybes. O kokios tos vidinės savybės? Trumpai sakant — šiam laikotarpiui būdinga duoti daug, reikalauti maža. Dažnai perdėtai stengiamasi atrodyti geresniu, negu iš tikrųjų esama, daug pataikaujama ir beveik nieko nereikalaujama. Jauną žmogų tai klaidina. Šį laikotarpį reikėtų kiek galima prailginti ir visapusiškai pažinti antrąją pusę. Čia negalima pasikliauti vien jausmais, reikalingas ir protas. Reikia mylimąjį stebėti įvairiose situacijose ir vietose. Šokiuose ar kine jis gal bus džentelmenas, o kai važiuosite, pečius suglaudę, namo, gal pasirodys visai kitoks. Tai jau turėtų versti susimąstyti.

Skaityti daugiau:

Meilės matas

Aušra Augustinavičiūtė

     Kaip išmatuoti meilę? Vis dar labai dažnai jausmai matuojami elgesio skirtumu; kuo didesnis skirtumas tarp to, kaip jis elgiasi su manimi ir su kitais, tuo didesnė meilė. Nesiskaito su draugų, bičiulių, tėvų nuomone, yra mandagus tik man. Vadinasi, jausmas man ypatingai didelis, nepakartojamas. Blogai kalba apie kitas merginas? Tai tik dėl to, kad suprato, jog aš jam vienintelė ir nepakeičiama. Dėl pasimatymo su manimi meta bet kokį reikalą, moja ranka į bet kokius įsipareigojimus. Todėl, kad mūsų jausmams nėra jokių kliūčių.

     Ne šiandien atsirado šis matas. Jauni ir įsimylėję žmonės visad buvo įsitikinę, kad jie ypatingi, priklauso tik vienas kitam ir kad jų susikurtas pasaulis — ypatingos meilės pasaulis; kad jie rado gyvybės šaltinį, kurio užteks visam gyvenimui; ir kad jiems iš viso nelabai tereikalingi visi kiti žmonės. Erotinis polinkis bent jau savo pirmoje fazėje suteikia jauniems žmonėms kažką, kas primena visuomeninę izoliaciją — nori būti vieni ne tik tiesiogine žodine prasme, bet ir visuomenine prasme. Jaučiasi neišsemiamai turtingi ir visiškai vienas kitą patenkina.

     Šie jausmai natūralūs, nes sudaro palankias sąlygas asmenų adaptacijai. Bet jie ir pavojingi, nes žymia dalimi uždengia mylimą asmenybę, neleidžia į ją pažiūrėti objektyviai, tai yra pažiūrėti į ją jos santykyje su visais kitais žmonėmis, o tuo pačiu teisingai įvertinti, perprasti. Mylimasis tampa tarsi pusiau nežemiška būtybe, išgražinta mūsų nuosavais jausmais ir vaizduotės jėga, spinduliuojančia mūsų vilčių ir troškimų sukurta aureole. Neretai net įžūlumas arba lengvapėdiškumas atrodo kažkoks ypatingai patrauklus, abejingumas žmonėms — jėgos požymis, polinkis į taurelę — mokėjimas bendrauti. Net neginčijamai neigiami bruožai tarsi dar labiau įprasmina busimosios šeimos dvasinį gyvenimą, nes jei jau mane myli, tai aš jį "perauklėsiu", pakeisiu. Tik bėgant bendro gyvenimo metams, paaiškėja, kad visi elgesio bruožai buvo svarbūs, kad dauguma jų ne tik neišnyko, bet įsitvirtino, išsikerojo, išlapojo. Tik tada klaidas taisyti vėloka.

     Jaunystėje dėl savo nepatyrimo mylimojo draugiškume kitiems, net savai motinai, dažnai įžvelgiame pavojų, pavyduliaujame. Geras kitiems? Matyt, nepakankamai mane myli. Domisi kitais žmonėmis? Vadinasi, yra nerimtas, manęs jam neužtenka, lengvai iškeistų į kitą arba net ir nori iškeisti. Dažnai užimtas darbu? Tai todėl, kad aš jam nedaug tereiškiu. Kartais einame dar toliau — jei pasitiki manimi, nekelia pavydo scenų, nedraudžia bendrauti su kitais, vadinasi, nemyli, nes "nėra meilės be pavydo".

Skaityti daugiau:

Nugairintos širdys, nepaklausiami klausimai

Nijolė Jankutė

    "Pagairės" vėjai Jurgio Gliaudos nenugairino, bet atpūtė jam 5-tąją "Draugo" romano konkurso premiją. Malonu, kad penkiagubo laureato ruduo ne tik saulėtas, bet ir vaisingas.

    "Pagairės" romanas sovietinės Lietuvos temomis, kurias, pradėjęs gvildenti "Šikšnosparnių soste", J. Gliauda ypatingai pamėgo. Reikia sutikti, kad romano siužetai, personažai bei jų aplinka neatrodo tik iš autoriaus piršto išlaužti. Gliauda yra gerai susipažinęs su dabartinės Lietuvos kasdienybe ir kruopščiai išstudijavęs jos žmonių buitinius rūpesčius, siekimus, baimes; darboviečių, ligoninių, krautuvių biurokratiją, aplamai, visą sovietinio gyvenimo paradoksą, kur garsių šūkių teorija apie lygybę, gerovę ir triuškinančius ateizmo laimėjimus visiškai prasilenkia su tyliąja praktika. Šiame romane autorius kaip tik ir paliečia ateizmo, valstybės aprobuotos "religijos", poveikį sovietinėje santvarkoje išaugusiam lietuviui.

    Pagrindinis "Pagairės" veikėjas — Gintalų šeima. Tai jauna pora, nepažinusi kitokio gyvenimo, kaip tik sovietinį, auginanti savo mažamečius vaikus komunistinėje dvasioje.

    Gintalas — ramus, užsidaręs svajotojas apie nepasiekiamus kraštus ir neįgyvendinamas keliones. Slapčiausioje savo dvasios kertelėje jis abejoja komunizmo doktrinomis. Pokario metais išvežto ir negrąžinamai dingusio tėvo vaizdas neišdyla iš Gintalo sąmonės. Ir po daugelio metų jis skaudžiai išgyvena tėvo praradimą ir su tuo įvykiu paslaptingai surištas savo gyvenimo nesėkmes, instinktyviai jausdamas, kad jam ir motinai buvo padaryta didelė neteisybė, nesuderinama su nuolat skelbiamomis komunistinio žmogaus teisėmis bei privilegijomis.

    Šio tylaus nusivylimo vedamas, Gintalas nepriklauso partijai, nesiveržia į geresnį darbą, netrokšta patogesnio buto nei prestižo. Jis gūžiasi savo nuobodžioje kasdienybėje, jausdamas, kad kiekvienas galvos pakėlimas gali atkreipt pragaištingą visagalės valdžios dėmesį.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Naujai paaukštintas į Pretorijos (P. Afrikoje) arkivyskupus G. F. Daniel yra konvertitas. Jis yra gimęs 1933 m. anglikonų šeimoje, studijavo architektūrą, vėliau įstojo į anglikonų kunigų seminariją. Įšventintas anglikonų kunigu, trejus metus dirbo jų parapijoje. Susidomėjęs katalikybe, 1960 m. pradėjo ją studijuoti. Metus mokėsi Šv. Jono seminarijoje, ketverius metus Romoje. 1964 m. buvo įšventintas katalikų kunigu.

•    Sesuo Liucija, vienintelė gyva išlikusi iš trijų vaikų, Fatimoje mačiusių Mariją, iš Portugalijos perkelta į Ispaniją. Manoma, kad tai padaryta ryšium su komunistų įsigalėjimu Portugalijoje. Ji yra karmelite vienuolė. Dabar turi 68 m. amžiaus. Regėjimus turėjo 1917 m. Sesuo Liucija vienuolynan įstojo 1926 m., buvo dorotietė, bet nuo 1946 m. perėjo į griežtesnį karmeličių vienuolyną.

•    Arkivyskupą J. L. Bernardiną, JAV vyskupų konferencijos prezidentą, pagerbė Hebrajų kolegija ir Žydų tikybos institutas, suteikdami jam daktaro laipsnį. Pagerbimo rašte pažymima, kad įvertinamas jo pasišventimas labdarai ir žmogaus vertės supratimo ugdymui.

Jericho vietovėje vykdomi kasinėjimai. Atrandama įvairių istorinių įrengimų, kaip pvz. vandentiekis, maudymosi baseinas, žydų apsiplovimų maudyklės.

•    Filmų aktorė Ann Francis pareiškė spaudai, kad, kol mes nepradėsime taip gyventi, kaip reikalauja krikščionių dorovė, tol nebus žinia, kaip apsaugoti vaikus nuo blogio. Ji peikia filmus, kurie turi per daug medžiagos apie nusikaltimus ir apie seksą. Aktorė Ann Francis pradėjo dalyvauti filmuose nuo savo penktųjų metų amžiaus ir jau yra vaidinusi daugiau kaip 30-je filmų. Vienas naujausių —"A Girl Named Sooner" — apie našlaitę. Ji sako: "Aš tikiu Kristaus mokslą ir, jei mes jį sektume, visi būtume geresni".

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

KUO PAKEISTI VEIKSMAŽODĮ “BOVYTI"

     Lenkų kilmės veiksmažodis "bovyti" bendrinėje kalboje, be abejo, nevartotinas. Sangrąžinė jo forma "bovytis" lengvai pakeičiama veiksmažodžiu žaisti, tačiau sunkiau rasti pakaitalą jo paprastai, nesangrąžinei formai. Nors daugelis ir žino, kad šis žodis nelietuviškos kilmės, bet, neturėdami tinkamo pakaitalo, kasdieninėje kalboje jį vartoja, pvz.: Pabovyk vaiką, kad neverktų. Kai kuriose tarmėse "bovyti" reikšme vartojamas žodis žadinti. Štai keli pavyzdžiai: Kai jį žadini visaip, kaip išmanydamas, tai dar neverkia, bet tik nusisuk kur, tai ir pradeda rėkti (Tauragnai). Tavo vaikelis jau didelis, kai tik žadini, tai jau juokias (Daugėliškis). Vos tą vaiką obuoliu nužadinau (Alksnėnai).

    Bendrinei kalbai toks veiksmažodžio "bovyti" pakaitalas nėra parankus, nes jis gali būti dviprasmiškas. Pasakymas "pažadink vaiką" gali reikšti "prikelk vaiką iš miego" arba "pabovyk vaiką", t.y. "jį pašnekink, pramanyk jam kokį įdomų užsiėmimą, padėk jam žaisti" ir pan. Ši veiksmažodžio žadinti reikšmė nėra pagrindinė, o antrinė. Pažiūrėkime, ką apie jį sako Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius 1972): žadinti, -a, -o 1. budinti, kelti: Žadinti ką iš miego. Kelsi rytelį nežadinama. 2. daryti veiklesnį, ryškiau juntamą: Žadinti apetitą. Žadinti vaizduotę. Žadinti širdyje ilgesį, gailesį. Paskui žodyne nurodoma, kad šnekamojoje kalboje šis veiksmažodis vartojamas reikšme raminti, linksminti, pvz.: Verkiantį vaiką reikia žadinti. Akį žadino pražydusios gėlės.

    L. Rėzos dainyno 164 dainoje yra pavartotas žodis žaidinti: Gavo sūnytį, ant baltų rankų nešiotą, aukso žieduku žaidintą. Veiksmažodis žaidinti savo daryba ir reikšme yra visiškai pateisinamas. Šalia veiksmažodžių porų: kaisti - kaitinti, lesti - lesinti, pykti - pykinti, juoktis - juokinti galime vartoti ir žaisti - žaidinti. Šis veiksmažodis yra ir Dab. lietuvių kalbos žodyne.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

ATIDARANT DAILĖS PARODAS, NESUSPĖJAMA IŠSPAUSDINTI IŠKABINTŲ DARBŲ SĄRAŠO

    Tokie neįprasti reiškiniai atsitinka tik komunistinėje Lietuvoje. Parodoje iškabintų paveikslų sąrašas pasirodo tik po mėnesio. Šiemet džiaugiasi, kad kažkokiu laimingu būdu buvo suspėta išspausdinti sąrašas iš Pabaltijo tapybos trienalės parodos, kurį lankytojai, labai patenkinti, galėjo parsinešti namo prisiminimui.

    Katalogas gražiai išleistas, bet jį bevartant kyla visokių klausimų. Pvz. latvės L. Endzelinos paveikslas apverstas aukštyn kojom. Taip pat apgaudinėjami kaimynai: salėje pakabinama keletas darbų, kurių nėra sąraše, o sąraše tiek darbų, kurių niekas nematė parodoje.

    Tokie dalykai parodose dažnai pasitaiko ir lankytojams sukelia neaiškumų. Apgaudinėjami parodų lankytojai.

IŠKYLAUTOJU LANKOMOS VIETOVĖS NESUTVARKYTOS IR APLEISTOS

    "Tiesos" skyriuje — Laisvalaikis, poilsis ir kultūra — rašoma, kad, vasarai prasidėjus, žmonės daro išvykas, norėdami susipažinti su Lietuvos žymesnėmis vietovėmis: Vilnium, Kaunu, Dzūkijos kraštu, kuriame gimė K. M. Čiurlionis. Kai kurie pasiekia net vidurinę Aziją, Krymą, Minską ir Leningradą. Keliaujama autobusais, traukiniais, lėktuvais ir laivais.

    Iš Vilniaus garlaiviu plaukiama į Liškiavą. Per dieną garlaivis perveža apie du šimtu žmonių. Garlaivyje švaru ir tvarkinga. Liškiavoje išlipus į krantą — bauginantis vaizdas: kelias ir pakelės nesutvarkytos.

    Apleistos sodybos. Miestelyje parduotuvės užrašas kabo persikreipusiomis raidėmis. Viduje nešvaru. Vasarą labai retai galima nusipirkti vaisvandenių. Dar nemaloniau nuteikia buvusio vienuolyno požemiai: elektros lemputės išsukinėtos, celėse prišiukšlinta.

    "Tiesa" rašo, kad Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno rūmai yra respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas. Jo apsauga ir priežiūra turi rūpėti ne tik vietiniams gyventojams, bet ir visai respublikai. Siūloma vietiniams gyventojams truputį aptvarkyti aplinką ir bent apsišluoti takus.

Skaityti daugiau:

FILMAI

A BRIEF VACATION

    Šis filmas laikomas vienu iš geriausiu režisieriaus Vittorio de Sica. Tai paskutinis jo filmas prieš mirti 1974 m. lapkričio 13 d. O jis buvo didžioji jėga italų filmuose daugiau kaip tris dešimtmečius. Ir Ameriką yra pasiek.? jo taip vertingi filmai, kaip Shoeshine, Bicycle Thief, Miracle in Milan, Umberto D. Tas Vittorio de Sica mėgo filmus, atskleidžiančius socialines negeroves, neturtingųjų vargą. Ir šiame filme jis tai atlieka labai talentingai, padedamas skripto autoriaus Cesare Zavattini. Filmas 106 min., italų kalba su angliškais parašais, skleidžiamas Allied Artists bendrovės.

    Vaizduojamas darbininkijos gyvenimas Milane. Šeima skurdo prislėgta, nes vyras sužeistas, gipsuota koja, trys vaikai, vyro žmona ir dar suktas vyro brolis. Visus juos dabar išlaiko žmona Klara, net nuo savo kuklių pietų fabrike dar atnešdama geriausią dalį vaikams, namiškiams. Klarą su tokiu nuoširdumu vaidina aristokratiškos kilmės brazile Florinda Bolkan. Ji gili savo paprastumu, niekur neperdeda, visur natūrali, savo vietoje. Klara dirba iki pervargimo, iki pakerta ją džiovos pradžia. Sunkiai pasitempdama fabrike, ji negauna reikiamos atvangos namie, kur toks grubus jos vyras (Renato Salvatore).

    Gydytojai įsako jai važiuoti gydytis i sanatoriją. Tai ir yra jos trumpos atostogos. Čia išryškėja kontrastai tarp jos neturto ir kai kurių kitų, ypač dainininkės, prabangos. Bet ir ta prabanga čia pavaizduojama nešildanti. Ta turtinga dainininkė mirtinai serga ir desperacijoje net bando sau gyvastį nutraukti. Klaroje gimsta nauji jausmai, susipažinus su simpatingu jaunu vyru. Tarp jų išsivysto toks trumpalaikis, atsitiktinis romansas, daugiau pripuolamas, kaip katastrofiškas. Ji vis tiek grįžta į šeimą.

    Stipri Florindos Bolkan vaidyba, susieta su kontrastais tarp skurdaus jų šeimos buto ir modernios ligoninės, tarp tamsių fabrikų ir šviečiančių sniegu nuklotų kalnų, susitinkant su aristokratėmis kelionėje į sanatoriją, tarp kuklių jos drabužių ir keliais kailiniais apsisunkinusių turtuolių. Tačiau režisierius de Sica net ir tokiose aplinkybėse nenusuka filmo nei į “moterų išlaisvinimą”, nei į revoliuciją, tik išryškina socialinį darbininko šeimos skurdą ir tos šeimos herojės pasišventimą šeimai, kad ir su trumpu posūkiu į klystkelį. Meniškai pastatytas filmas žiūrovui padeda mesti simpatingą žvilgsnį į neturtingos šeimos sunkumus ir čia atsirandanti pasiaukojimą. Filmo fabula paprasta, o nuotaika ir mintis — gili.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

AR CELIBATAS JAU PANAIKINTAS?

     “Laiškų Lietuviams” gegužės mėn. numeryje, 178 psl., rašote, kad nėra tokio Bažnyčios Įstatymo, kuris draustų kunigams šokti, bet ar Bažnyčia yra išvardinus kiekvieną kunigo žingsnį, kas galima ir kas ne? Jei kunigas negali vesti, tai jam negalima ir su moterimis draugystės palaikyti, kuri vestų prie bendro vyro ir moters gyvenimo. Vienas iš tokių yra ir šokis. Jei kunigas šoktų vieną ar du kartus per metus, tai gal ir nieko blogo, bet kai kunigas nepraleidžia nė vienos progos, nė vieno šokio, šoka dažnai su ta pačia mergina, iš anksto susitarus, modernius šokius, stovi vidury salės apsikabinęs ir prisiglaudęs prie moters su kunigo rūbais, tai yra įsakymo laužymas, o ne “mažutėlių papiktinimas”, kaip Jūs rašote. Žmonės, žiūrėdami į tokį kunigą, juokiasi. Kunigas nekreipia dėmesio, leidžia save išjuokti, o tuo pačiu ir patį Kristų, nes jis juk yra Kristaus atstovas. Kristus kunigą pašaukė savo tarnybai — tarpininkauti tarp Dievo ir žmogaus.

     Štai dar vienas pavyzdys. Gavėnioje privačiame bute yra puota, be muzikos. Kunigas yra pirmasis, kuris pasigenda muzikos. Štai jo žodžiai: “Tai ką, ar mes taip ir sėdėsim visą vakarą, duokit muzikos!” Žmonės bando perkalbėti, bet kunigas nenusileidžia. . Ir prasideda šokiai. Šiuo atveju kunigas neatlieka savo pareigos, nes, užuot raginęs prie atgailos, elgiasi visai atvirkščiai.

Dr. R. Sidrio nuotr. Cordoba, Ispanija, 1968 m.

     Bažnyčias kunigai laiko uždarytas (atidaromos tik pamaldoms), skundžiasi, kad per daug darbo, o tuo tarpu daug laiko praleidžia puotose ir šokiuose. O ar kunigo pašaukimas yra šokių salėse? Kunigai, kurie daužos po šokių sales, tegul palaukia, kol įstatymas bus panaikintas ir jiems bus leista vesti. Jie pradeda per anksti žmonų ieškoti.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame septynioliktąjį straipsnio konkursą. Konkurso temos: vyrams — Kokią norėčiau turėti žmoną; moterims — Kokį norėčiau turėti vyrą; jaunimui — Kokius norėčiau turėti tėvus. Jaunimui dar skiriame ir kitą temą — Jaunimas ir religija. Čia reikia panagrinėti, ar jaunimas domisi religija, ar nuo jos tolsta. Kokios priežastys?

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 31    dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol. Premijų mecenatai: Jolita ir Vida Kriauceliūnaitės — 150 dol., Birutė Lieponytė — 100 dol., Ona ir Vincas Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.

     Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” koncerte 1976 m. vasario mėn. 22 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Koncerto programą atliks Rimas Strimaitis (tenoras) ir Praurimė Ragienė (sopranas), akompanuojant Manigirdui Motekaičiui.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Feliksas Jucevičius. MENAS spalvų ir formų žaisme. Išleista 1975 m. Spaudė Immaculata spaustuvė, Putnam, Conn. 240 psl., kaina 5 dol.

DR. PRANAS PADALIS. 1911 - 1971 m. Atsiminimai, kuriuos pateikė: M. Avietėnaitė, K. Brazauskas, kun. V. Dabušis, dr. A. Darnusis, dr. J. Kazickas, A. Kazickienė, J. Km., J. Laučka, D. Pada-lienė, J. Pažemėnas. Spaudai paruošė J. Brazaitis. Užsklandas piešė P. Jurkus. Išleista velionio bičiulių lėšomis. 78 psl., kaina nepažymėta.

Petras Urbaitis. KINIJA — AZIJOS MILŽINAS. Lietuviu Saleziečių leidinys. Roma, 1974 m. Idomois informacijos apie Kiniją ir apie Tėvų Saleziečių veiklą joje. Kieti viršeliai, gausiai iliustruota, 364 psl., kaina 15 dol.

A LITHUANIAN BIBLIOGRAPHY. Adomo ir Filomenos Kantautų paruošta anglų kalba bibliografija, kurioje surinkta lietuvių kalba išleistos knygos ir straipsniai, esantieji įvairiose Amerikos ir Kanados bibliotekose. Išleido The University of Alberta Press 1975 m. Kieti viršeliai, 725 psl., kaina 10 dol.

Bronius Budriūnas. TU VILNIUJ PASILIK, VALDOVE. Kantata Gedimino sostinės 650 m. jubiliejuj. Mišriam chorui, basbaritonui ir deklamatoriui. Libretas Kazio Bradūno. Finansavo prel. Juozas Karalius. Leidinį platina Liet. Kat. Religinė Šalpa. Didelis formatas, 32    psl., kaina 2 dol.

Skaityti daugiau: