AR CELIBATAS JAU PANAIKINTAS?

     “Laiškų Lietuviams” gegužės mėn. numeryje, 178 psl., rašote, kad nėra tokio Bažnyčios Įstatymo, kuris draustų kunigams šokti, bet ar Bažnyčia yra išvardinus kiekvieną kunigo žingsnį, kas galima ir kas ne? Jei kunigas negali vesti, tai jam negalima ir su moterimis draugystės palaikyti, kuri vestų prie bendro vyro ir moters gyvenimo. Vienas iš tokių yra ir šokis. Jei kunigas šoktų vieną ar du kartus per metus, tai gal ir nieko blogo, bet kai kunigas nepraleidžia nė vienos progos, nė vieno šokio, šoka dažnai su ta pačia mergina, iš anksto susitarus, modernius šokius, stovi vidury salės apsikabinęs ir prisiglaudęs prie moters su kunigo rūbais, tai yra įsakymo laužymas, o ne “mažutėlių papiktinimas”, kaip Jūs rašote. Žmonės, žiūrėdami į tokį kunigą, juokiasi. Kunigas nekreipia dėmesio, leidžia save išjuokti, o tuo pačiu ir patį Kristų, nes jis juk yra Kristaus atstovas. Kristus kunigą pašaukė savo tarnybai — tarpininkauti tarp Dievo ir žmogaus.

     Štai dar vienas pavyzdys. Gavėnioje privačiame bute yra puota, be muzikos. Kunigas yra pirmasis, kuris pasigenda muzikos. Štai jo žodžiai: “Tai ką, ar mes taip ir sėdėsim visą vakarą, duokit muzikos!” Žmonės bando perkalbėti, bet kunigas nenusileidžia. . Ir prasideda šokiai. Šiuo atveju kunigas neatlieka savo pareigos, nes, užuot raginęs prie atgailos, elgiasi visai atvirkščiai.

Dr. R. Sidrio nuotr. Cordoba, Ispanija, 1968 m.

     Bažnyčias kunigai laiko uždarytas (atidaromos tik pamaldoms), skundžiasi, kad per daug darbo, o tuo tarpu daug laiko praleidžia puotose ir šokiuose. O ar kunigo pašaukimas yra šokių salėse? Kunigai, kurie daužos po šokių sales, tegul palaukia, kol įstatymas bus panaikintas ir jiems bus leista vesti. Jie pradeda per anksti žmonų ieškoti.

     Taip pat rašote dėl gavėnios ir pasninko, kad žmogus neturi rodytis, kaip jis pasninkauja. Taip, neturi rodytis, bet ar jis gali būti puotoj ir kartu atgailauti, susikaupti? Juk kūnas sujungtas su siela. Kristus taip pat pasninkavo net 40 dienų, pasitraukęs į tyrus, ir iš meilės mirė ant kryžiaus, tad ar žmogus ir Dievui iš meilės negali ko nors atsisakyti? Pasninkas kaip tik ir yra Dievui meilės pareiškimas, savęs nusigalėjimas, susivaldymas, atsisakant skanesnio kąsnio. Pasninkas ir sielai, ir kūnui labai reikalingas.

     Ar dešimt Dievo įsakymų taip pat panaikinta? O juk pirmasis Dievo įsakymas yra: “Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis”. Tai kaip mes galime sakyti, kad mylime Dievą, jei tik puotom ir linksmybėm gyvenam?

     Komunizmas baigia įsigalėti pasaulyje, tad šokim ir linksminkimės, nes, Dievui leidus, komunizmas užvaldys ir Amerikos žemyną. Tada galėsim apsivainikuoti kankinių vainikais, o šiandieną sunku atsisakyti ir nesunkių atgailos formų.    .

Audronė

Gerbiamoji Audrone,

     Manyčiau, kad Jūs savo laiške gal trupučiuką “pagražinote” to kunigo elgesį, bet jeigu jau tikrai taip būtų, kaip Jūs aprašote, tai būtų galima sakyti, kad čia jau šiek tiek peržengtos ribos.

     Tame Jūsų minėtame atsakyme mes nesakėme, kad dabar jau yra panaikinta bet kokia atgaila. Jokiu būdu. Bažnyčia visuomet ją laiko reikalinga, tik pabrėžiama, kad svarbiau vidujinė atgaila. Mes turime daug ko atsisakyti, savo nervus valdyti, savo charakterį lyginti, kas yra daug didesnė atgaila, negu atsisakyti kąsnelio mėsos. Kokią atgailą darydavo tas, kuris pirmiau penktadienį nevalgydavo mėsos, bet restorane užsisakydavo lobsteri su visokiais “pasninkiškais” priedais, užkandžiais ir importuotais vynais? Pasninko ar susilaikymo nuo kurio nors valgio negalima smerkti, bet verčiau reikėtų girti, tačiau gal pirmiau pasninkas buvo per daug sumedžiagintas, užmiršus jo dvasinį pobūdį.

     Žemiau dedame vienos mūsų bendradarbės pasisakymą, kurį ji parašė, susipažinusi su Jūsų laiško mintimis.

Redakcija

ŠOKTI AR NE?

     Paskutiniuoju metu vis daugiau pasigirsta balsu, ar gali kunigas šokti. Gali, kodėl gi ne? Tačiau kodėl surišti šokį su celibatu ar su žingsniu į bendrą gyvenimą? Jei kiekvienas šokis, kurį aš prašokau, vestų į bendrą gyvenimą, tai šiandien aš turėčiau didelį vyrų haremą. Taip pat nežinau, ar šokis ką nors pridėjo, kad auginu tris vaikus. Šokis šokiui nelygus, o aplinkybės taip pat. Nežinau, kaip atrodytų kunigas su sutana šokio sūkury, ir negaliu įsivaizduoti, nes niekad nemačiau. Tikiu, kad nekaip, nes dvi “balinės suknelės” gal ir nelabai derinasi.

     Šokant su ta pačia moterim visą vakarą, klius kiekvienam, nesvarbu, ar jis bus kunigas, ar pasaulietis, ar vyras, ar moteris. Tikriausiai klius ir moteriai, pradedant suknele, baigiant “matai, kokia ji”...

     Nėra Bažnyčios įsakymo, draudžiančio kunigams šokti. Šokti ar nešokti yra tradicija. Taip pat ir nešokti gavėnios ar advento metu yra tradicija, kuri ypač buvo stipri Lietuvoje, bet nepamiršta ir dabar. Lankydama katalikių vienuolių išlaikomą kolegiją, buvau smarkiai supurtinta ruošiamais šokiais gavėnios ir advento metu. Kai aš aiškindavau, kad reikia susikaupti, melstis ir atgailauti, mane paklausdavo, kodėl. Juk tai dvi didelės džiaugsmo šventės — Kristaus gimimas ir prisikėlimas. Tad džiaukimės, linksminkimės. Ar liūdni veidai ir nukabintos nosys reiškia didesnę Dievo meilę, geresnį pareigų atlikimą ir nuoširdesnę maldą? Ar nėra Kristus pasakęs, kad pasninkaudami ir atgailaudami nebūtumėt paniurę, nes tai daroma dėl žmonių akių. Pietų Amerikoje ruošiami karnevalai su šokiais, garsia muzika ir dainomis kaip tik advento ir gavėnios metu. Tai vis tradicijos. ..

     Palaikykime savo tradicijas, nes jos yra mūsų, jos skirtingos, savos, mielos, tačiau nesmerkime nė kitų, kurie turi savo tradicijas, skirtingas nuo mūsiškių.

     Dar dėl tų šokančių kunigų. Teko girdėti, kad Wisconsine vienoje vienuolių išlaikomoje berniukų gimnazijoje ypatingomis progomis šoka ir vienuoliai, tėvai ir broliukai. “Šoky pažinsime mes savo sielų gelmes”, kažkada dainuodavo Šabaniauskas. Tačiau kai tos “sielų gelmės” šokio judesiuose būna perdaug ryškiai matomos, yra negražu. Bet šiuo atveju yra visuomet negražu, nesvarbu, kas šoka. Kartais ir baleto judesiai gali būti labai iššaukiantys.

     Jeigu šiandien privačiame pobūvyje ar salėje baliaus metu mane kunigas pakviestų šokti, pagal tradiciją išsižiočiau iš nustebimo, bet su malonumu priimčiau kvietimą, negalvodama nei apie celibato laužymą, nei apie žingsnį į bendrą gyvenimą.

A. Andriušaitytė-Likanderienė

Pone Redaktoriau,

     “Laiškų Lietuviams” š.m. birželio mėn. numeryje, skyriuje “Tėvynėje”, buvo paskelbta žinutė “Nauja knyga apie Salomėją Nėrį”. Informacija paimta iš Vilniuje leidžiamo žurnalo “Literatūra ir menas”, nr. 15. Kalbamoje knygoje esanti nušviečiama “lietuvių poezijos lakštingalos nuotaika, jausmai ir pergyvenimai”. Toliau cituojami Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kad jau “nemokėtume ir negalėtume gyventi be Salomėjos”...

     Man keista, kad ta informacija įdėta be jokio komentaro. Ar jau mes užmiršom, kad ta “lakštingala” lakštavo poemas Stalinui ir aplamai savo plunksna palaikė pavergėjus ir jų ideologijos bei santvarkos įgyvendinimą Lietuvoje. Ar mes jau “nebegalime ir nemokame gyventi” be savo tautos išdavikų?

     Ta “lakštutė” buvo reikalinga maskoliams, gyva būdama; matyt, ji tebėra reikalinga ir mirusi. Minėtoje žinutėje pastebėta, kad knyga esanti skiriama mokykloms. Atseit, savo pragaištingą lietuvių nutautinimo bei maskolinimo darbą ji varys ir iš Anapus. . .

     Visų nusikaltimų nusikaltimas yra tautos išdavystė.

Su pagarba

Vyt. Alantas

Mielas p. Alantai,

     Skyriuje “Tėvynėje” duodamos kai kurios žinios iš Lietuvos. Jeigu ten cituojami žodžiai iš kokios nors knygos ar žurnalo, tai dar nereiškia, kad redakcija su tuo sutinka ir tai patvirtina. Tai yra tik gryna informacija. O dėl ko nepridedami komentarai? Kartais jie būna pridedami, bet dažnai ten aprašomi dalykai taip yra visiems aiškūs, kad jokie komentarai nereikalingi. Dėl pridėtų redakcijos komentarų esame gavę net priešingų pasisakymų. Štai sakinys iš vieno skaitytojo laiško: “Nesuprantu, kam yra reikalingos tos redakcijos pastabos ir komentarai. Argi jūs manote, kad skaitytojai yra tokie neišmanėliai ir naivūs, kad jie patys nesupras, kas ir dėl ko ten buvo parašyta?”

Redakcija

DAR DĖL TO GINČO APIE ALTĄ IR PLB

     Š.m. sausio mėn. numeryje buvo Viktoro Nako straipsnis “Neparduokime jaunimo balso”, kur jis palietė kai kuriuos diskutuotinus klausimus apie Altą ir PLB. Į tą jo straipsnį atsakė P. P. iš Detroito taip pat diskusiniu rašiniu (“L.L.” 102 psl.). Pagaliau savo nuomonę šiuo klausimu pareiškė ir Antanas Grinius (“L.L.” 216 psl.). Dabar vėl gavome P P. iš Detroito laišką, kuriame jis teigia, kad A. Grinius jo minčių nesupratęs, nes neskaitęs visų jo pasisakymų spaudoje jau nuo 1950 m., kur jis kaip tik ne kartą rašęs, kad Amerikoje jau buvusi lietuvių bendruomenė, kai dar nebuvo Altos. Jis priduria, kad A. Grinius esąs jo kaimynas, todėl jį kviečia užeiti ir pasiskaityti iškarpas iš laikraščių, kur jis šiuo klausimu yra rašęs.

     Tik mums nelabai aišku, dėl ko du kaimynai negali, vienas pas kitą užėję, tokius klausimus išsiaiškinti. Dėl ko jie turi vienas kitą kviesti per spaudą? Tai čia yra ne pirmas toks įvykis. Labai dažnai mūsų spaudoje tenka skaityti tokių samprotavimų, įtarinėjimų, įvairių klausimų kėlimų, kuriuos būtų galima daug lengviau išsiaiškinti, jeigu vienas su kitu susitiktų ir atvirai išsikalbėtų.

Redakcija