Spausdinti

A BRIEF VACATION

    Šis filmas laikomas vienu iš geriausiu režisieriaus Vittorio de Sica. Tai paskutinis jo filmas prieš mirti 1974 m. lapkričio 13 d. O jis buvo didžioji jėga italų filmuose daugiau kaip tris dešimtmečius. Ir Ameriką yra pasiek.? jo taip vertingi filmai, kaip Shoeshine, Bicycle Thief, Miracle in Milan, Umberto D. Tas Vittorio de Sica mėgo filmus, atskleidžiančius socialines negeroves, neturtingųjų vargą. Ir šiame filme jis tai atlieka labai talentingai, padedamas skripto autoriaus Cesare Zavattini. Filmas 106 min., italų kalba su angliškais parašais, skleidžiamas Allied Artists bendrovės.

    Vaizduojamas darbininkijos gyvenimas Milane. Šeima skurdo prislėgta, nes vyras sužeistas, gipsuota koja, trys vaikai, vyro žmona ir dar suktas vyro brolis. Visus juos dabar išlaiko žmona Klara, net nuo savo kuklių pietų fabrike dar atnešdama geriausią dalį vaikams, namiškiams. Klarą su tokiu nuoširdumu vaidina aristokratiškos kilmės brazile Florinda Bolkan. Ji gili savo paprastumu, niekur neperdeda, visur natūrali, savo vietoje. Klara dirba iki pervargimo, iki pakerta ją džiovos pradžia. Sunkiai pasitempdama fabrike, ji negauna reikiamos atvangos namie, kur toks grubus jos vyras (Renato Salvatore).

    Gydytojai įsako jai važiuoti gydytis i sanatoriją. Tai ir yra jos trumpos atostogos. Čia išryškėja kontrastai tarp jos neturto ir kai kurių kitų, ypač dainininkės, prabangos. Bet ir ta prabanga čia pavaizduojama nešildanti. Ta turtinga dainininkė mirtinai serga ir desperacijoje net bando sau gyvastį nutraukti. Klaroje gimsta nauji jausmai, susipažinus su simpatingu jaunu vyru. Tarp jų išsivysto toks trumpalaikis, atsitiktinis romansas, daugiau pripuolamas, kaip katastrofiškas. Ji vis tiek grįžta į šeimą.

    Stipri Florindos Bolkan vaidyba, susieta su kontrastais tarp skurdaus jų šeimos buto ir modernios ligoninės, tarp tamsių fabrikų ir šviečiančių sniegu nuklotų kalnų, susitinkant su aristokratėmis kelionėje į sanatoriją, tarp kuklių jos drabužių ir keliais kailiniais apsisunkinusių turtuolių. Tačiau režisierius de Sica net ir tokiose aplinkybėse nenusuka filmo nei į “moterų išlaisvinimą”, nei į revoliuciją, tik išryškina socialinį darbininko šeimos skurdą ir tos šeimos herojės pasišventimą šeimai, kad ir su trumpu posūkiu į klystkelį. Meniškai pastatytas filmas žiūrovui padeda mesti simpatingą žvilgsnį į neturtingos šeimos sunkumus ir čia atsirandanti pasiaukojimą. Filmo fabula paprasta, o nuotaika ir mintis — gili.

DAY OF THE LOCUST

    Ilgas, pustrečios valandos užtrunkantis filmas, susuktas pagal Nathanael West 1939 m. Išleistą romaną apie Hollywoodo nepasisekėlius ir minios siautėjimą, prie kurio priveda tuščias gyvenimas. Pats romano autorius dirbo Hollywoode kaip scenarijų kūrėjas, kol 1940 m. žuvo automobilio nelaimėje, teturėdamas 37 m. amžiaus.

    Filme vaizduojamas Tod Hackett (William Atherton), atvykstąs į Hollywoodą pradėti dirbti meno departamente. Jis susidomi 17 m. mergina Faye Greener, kurią vaidina dailios išvaizdos Karen Black. Mergina dirba tik pripuolamai, būtinai siekia iškopti į žvaigždes. Ji gyviena su girtuokliu tėvu, aktorium komiku, kuriam vaidyba nesiseka. Jį čia vaidina Burgess Meredith. Jie gyvena arti to Tod. Tėvui mirus, ją pasikviečia pas save gyventi Tod, tenorėdamas nusikratyti vienatvės, nieko iš jos nereikalaudamas. Tačiau Faye yra lengvo būdo mergina. Ji įsižiūri ir į sąskaitininką Homer Simpson, kurį čia vaidina Donald Sutherland.

    Tod, prispaustas širdgėlos, nori vykti į Los Angeles. Belaukiantį jį erzina kaimynų berniukas, išdykęs, net tėkšdamas kažkuo Todui į veidą. Šis įsikarščiuoja, prisiveja berniuką ir jį užspardo. Tai pastebėjusi minia sujuda, įsisiūbuodama j triukšmingą sąmyšį, kas ir yra filmo didysis įkarštis.

    Filme daug aktorių, žmonių minios. Jo susukimas John Schlesingeriui, režisieriui, pareikalavo daug darbo, o taip pat reikėjo ir daug lėšų. Tačiau pats filmas gana tuščias. Faye tokia lengvabūdė peteliškė, kiek rimtesnis Tod, turintis gilesnį charakterį, išsiskiriąs iš visos Hollywoodo tuštumos. Apskritai filmo personažų charakteriai kažkaip neišvystyti, filmas nepa-gaunantis, skirtas suaugusiems, bet ir tai kai kurios scenos su priekaištais.

STAVISKY

    Istorinis filmas iš Prancūzijos gyvenimo 1930 - 1934 m. Daugiausia viskas sukasi apie žydų kilmės imigrantą iš Rusijos Aleksandrą Stavisky, kuris savo vardą suprancūzina į Serge. Tai buvo be galo apsukrus ir suktas žmogus: papirkinėjo aukštus pareigūnus, policiją, spaudą, teismus, pravedinėjo suktas finansines transakcijas, gausiai davė kyšius, spekuliavo arkliais, turėjo teatrą, pinigais švaistėsi azartiniuose lošimuose, apgaudinėjo akcijomis. Jo kapitalas pasiekė apie 500 mil. frankų, o kai 1932 m. rinką užplūdo jo netikros akcijos, nuvirto du kairiųjų ministerių kabinetai, vyriausybė nebegalėjo tikrai pasitikėti daugeliu vadovaujančių aukštųjų karininkų ir policijos tarnautojų ir net pats premjeras Edv. Daladier turėjo pasitraukti, o daugelis bankų užsidarė.

    Šluos įvykius Jorge Semprum panaudojo filmo skriptui. Gal būt, pasisekimas tokių filmų, kaip “Godfather” paskatino turėti daugiau tokios pat rūšies filmų. Filmo režisierius Alain Resnais — talentingas žmogus, susilaukęs garso savo susuktais filmais “Hiroshima, Mon Amour”, “La Guerre ėst finie” ir kt. Kaip tie pavadinimai sako, jo filmai prancūziški. Duodama su angliškais parašais. Šis “Staviski” filmas buvo rodomas filmų festivaly Niujorke.

    Pagrindinį Staviskio vaidmenį atlieka gabus aktorius Jean-Paul Belmondo, susilaukdamas gausių amerikiečių filmų kritikų pagyrų. Jis įtikinančiai rimtai spekuliuoja pigiomis brangenybėmis, savo plačiais užsimojimais net nori išspręsti Europos ekonomines problemas ir nedarbą. Jis moka, kaip vienas kritikas sako, suvaidinti “džentelmeną tarp gengsterių ir gengs-terį tarp džentelmenų”. Jam pavyksta sukurti charakterį žydo dantisto sūnaus, kuris net gelbsti fašistiško nusistatymo asmeniui įsigalėti Ispanijoje. Tačiau jo sukta karjera baigiasi nusižudymu, kai veržiasi policija jį areštuoti.

    Stavisky susilaukia nuoširdaus, ištikimo bičiulio iš barono Raoul, kurį su pasigėrėtinu natūralumu vaidina Charles Boyer. Stambus vaidmuo ir Staviskio žmonos Arlette, kuri pradžioje ekrane atrodo lyg lengvabūdė koketė, bet toliau pasirodo rūpestinga žmona. Ją sėkmingai vaidina Anny Duperey.

    Antra intriguojanti filmo tema: Leono Trockio išeivijos dienos Prancūzijoje kaip tik tuo metu. Pradžioje jį matome atvykstantį į Cassis. Jis neturi ryšio su Staviskiu. Gal čia simboliškai norima impersonuoti dvi ekonomines sistemas, abidvi sugedusias ir bankrutuojančias: Staviskio kapitalistinę ir Stalino totalistinę, iš-bloškiusią savo vieną pagrindinių kūrėjų — Trockį. Staviskio afera prisideda, tad ir Trockio išvykimas iš Prancūzijos, pirma į Norvegija. (1935) m., pagreitinamas.

    “Stavisky” filmas susilaukia apsčių pagyrimų ir net aukščiausio įvertinimo — keturių žvaigždučių. Tiesa, yra gražių gamtos vaizdų, Belmondo ir kitų vaidyba neeilinė. Bet filmas yra lyg kažkokia mozaika iš gabalėlių, vaizduojančių įvykius dabarty ir praeity. Žiūrovas ima ilgėtis vientisumo, aiškumo. Pagaliau ir pats turinys iš aferistų gyvenimo lietuviui nėra labai patrauklus.

RACE WITH DEVIL

    20th Century - Fox filmas, sukurtas pagal skriptą Lee Frost ir Wes Bishop, režisuojant Jack Starret. Vaizduoja dvi vedusiųjų poras, stambia mašina — važiuojančiu namu — išvykstančius atostogauti gamtoje. Abudu vyrai — pramuštgalviai motociklistai, baisiu greičiu lenktyniaujantieji. Juos įtikinančiai vadina Peter Warren ir Fonda Oats. Jų žmonos — Loretta Switt ir Lara Parker. Ir jos nuoširdžios savo vaidmenyse, tik vyrai jas pralenkia.

    Visi džiaugiasi nuošalia gamta. Staiga pastebi netoliese velnio kulto sekėjus, kurie šiurpiose savo apeigose nuduria mergaitę aukai. Persigandę mūsų atostogautojai kuo greičiausiai bando pabėgti. Tie velnio garbintojai ir jų sėbrai daro jiems visokiausių kliūčių: pakaria šuneli, į vieną mašinos vidaus užtvarą įleidžia gyvatę, o pagaliau ir tiesiog automobiliais vejasi, užpuola, bando nudaužti nuo kelio, lenda pas juos pro langus.

    Bebėgantieji žmonės atsišaudo, ginasi. Publika, filmo užintriguota, plojimais palydi kiekvieną stambesnį gerųjų žmonių laimėjimą. Jie daug kliūčių nugali, daug užpuolėjų mirtin nubloškia, bet vis dėlto pagaliau ir juos tie velnio garbintojai apsupa. Taip filmas tame apsupime ir nutrūksta. Gal būt, “Exorcism” filmo pasisekimas paskatino ir čia parinkti velnio garbintojo temą. Filmas parodo visą tų velnio garbintojų biaurumą, bet kartu yra gana žiaurus, sukeliąs savotišką įtampą. Žiūrovas nenuobodžiauja, bet nei meniško pasigėrėjimo, nei kitų teigiamybių filmas beveik neteikia.

THE NICKEL RIDE

     Užtrunkąs 99 minutes 20th Century-Fox filmas, surežisuotas Roberto Mulligan. Vaidina Jason Miller, Linda Haynes, Victor French, John Hilleman ir Bo Hopkins. Centrinis filmo asmuo — Cooper (J. Miller), tarpininkaująs tarp kriminalinio sindikato viršūnių ir smulkesnių sukčių. Filmo pradžioje Cooper rodomas savojo darbo lauke: daro išmokėjimus, randa sandėlius vogtiems daiktams. Bet svarbiausias jo uždavinys — gauti ištisą bloką sandėlių sindikatui. Pagrindiniame vaidmeny Miller žiūrovui sudaro kankinamo asmens įspūdį, Ir žiūrovas su dėmesiu seko jo likimą. Režisierius Mulligan yra tos minties, kad žiūrovui kriminalinio sindikato veikimas žinomas, todėl jis į smulkmenas nesigilina. Tai žiūrovui kiek įneša painumo, tačiau Cooperio išlikimas gyvu daugelyje pavojų žiūrovą užintriguoja, sukelia užuojautą ir todėl net nemėgstantieji kriminalinių filmų šiame filme ras kuo susidomėti, nors apskritai, nepamatęs šio filmo, kaip ir daugelio kitų dabar rodomų, žiūrovas žymesnio nuostolio neturės.

THE RETURN OF THE PINK PANTHER

     Komiškas United Artists filmas, režisuotas Blake Edwards, tinkamas žiūrėti suaugusiems ir jauniems, tik jame nieko gilaus, be gausių juokų, nėra. O tie juokai tai ne tiek išplaukiantieji iš sąmojaus, kiek tokie čapliniški. Tačiau žiūrovai kvatoja beveik per visą filmą, kuris yra lyg farsas su amerikietiškais pokštais: tai kur netikėtai sugriūva, tai koks drabužis nusmunka, tai šauna revolveriu, o čia pasirodo besąs žiebtuvėlis cigaretei užsidegti.

     Siužetas nesudėtingas: panaudodamas išradingas mechanikos priemones, brangenybių vagis pagrobia brangų deimantą, kurio vardas Pink Panther — Raudonoji Pantera. Pagrobia, atrodo, iš kokio Artimųjų Rytų muziejaus, pasakiškame Lugašo arabų krašte. Nutariama pakviesti garsų prancūzų sekli — policijos inspektorių Clousseau, kad surastų vagį. Seklys įtariamo namuose su dulkių siurbliu visas pakampes išsiurbia, įtraukdamas net ir papūgą ir savo galvą įgrūsdamas. . . Clouseau vaidmenį gana sumaniai atlieka Peter Sellers, kalbėdamas anglų kalba su prancūzišku akcentu. Tai sėkmingas ir patyręs aktorius, dalyvavęs jau net 47 filmuose, o dabar daugiau palinkęs į komercinius filmus televizijai. Jis dalyvavo Hollywoode, pradedant rodyti šį filmą. Džiaugėsi, kad amerikiečių publika juokėsi. Jis pratarė: “Po Vietnamo karo ir po Watergate amerikiečius reikia pralinksminti”. Iš dalies tai jam šiame filme sekasi. Brangenybių vagį vaidina gana patrauklios išvaizdos Christopher Plummer, o jo žmoną — Catherine Schell, taipgi laiminti publikos dėmesį.

     Visas filmo tikslas — prajuokinti žiūrovą. Nors tie juokai lėkšti, bet publika kvatoja, ir žiūrovas nenuobodžiauja.

Juozas Prunskis