Spausdinti

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

ATIDARANT DAILĖS PARODAS, NESUSPĖJAMA IŠSPAUSDINTI IŠKABINTŲ DARBŲ SĄRAŠO

    Tokie neįprasti reiškiniai atsitinka tik komunistinėje Lietuvoje. Parodoje iškabintų paveikslų sąrašas pasirodo tik po mėnesio. Šiemet džiaugiasi, kad kažkokiu laimingu būdu buvo suspėta išspausdinti sąrašas iš Pabaltijo tapybos trienalės parodos, kurį lankytojai, labai patenkinti, galėjo parsinešti namo prisiminimui.

    Katalogas gražiai išleistas, bet jį bevartant kyla visokių klausimų. Pvz. latvės L. Endzelinos paveikslas apverstas aukštyn kojom. Taip pat apgaudinėjami kaimynai: salėje pakabinama keletas darbų, kurių nėra sąraše, o sąraše tiek darbų, kurių niekas nematė parodoje.

    Tokie dalykai parodose dažnai pasitaiko ir lankytojams sukelia neaiškumų. Apgaudinėjami parodų lankytojai.

IŠKYLAUTOJU LANKOMOS VIETOVĖS NESUTVARKYTOS IR APLEISTOS

    "Tiesos" skyriuje — Laisvalaikis, poilsis ir kultūra — rašoma, kad, vasarai prasidėjus, žmonės daro išvykas, norėdami susipažinti su Lietuvos žymesnėmis vietovėmis: Vilnium, Kaunu, Dzūkijos kraštu, kuriame gimė K. M. Čiurlionis. Kai kurie pasiekia net vidurinę Aziją, Krymą, Minską ir Leningradą. Keliaujama autobusais, traukiniais, lėktuvais ir laivais.

    Iš Vilniaus garlaiviu plaukiama į Liškiavą. Per dieną garlaivis perveža apie du šimtu žmonių. Garlaivyje švaru ir tvarkinga. Liškiavoje išlipus į krantą — bauginantis vaizdas: kelias ir pakelės nesutvarkytos.

    Apleistos sodybos. Miestelyje parduotuvės užrašas kabo persikreipusiomis raidėmis. Viduje nešvaru. Vasarą labai retai galima nusipirkti vaisvandenių. Dar nemaloniau nuteikia buvusio vienuolyno požemiai: elektros lemputės išsukinėtos, celėse prišiukšlinta.

    "Tiesa" rašo, kad Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno rūmai yra respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas. Jo apsauga ir priežiūra turi rūpėti ne tik vietiniams gyventojams, bet ir visai respublikai. Siūloma vietiniams gyventojams truputį aptvarkyti aplinką ir bent apsišluoti takus.

LIETUVOS MOKSLEIVIAI PIRMĄJĮ VASAROS MĖNESI PRIVALO PRALEISTI DARBO IR POILSIO STOVYKLOSE

    Beveik visuose Lietuvos respublikos rajonuose yra įkurta 450 stovyklų. Jose stovyklauja 20 tūkstančių keturi šimtai moksleivių. Jie talkininkauja tarybinių ūkių darbininkams: padeda rinkti akmenis, ravėti runkelius, grėbti ir vežti šieną bei kitus darbus. Poilsio valandomis ruošia kultūrines programas, rengia sporto varžybas, susipažįsta su rajonų istorija.

    Ši moksleivių darbo ir poilsio stovyklų vasara yra šeštoji. "Tiesa" teigia, kad moksleiviai jas pamėgę.

PAVERGTOS LIETUVOS MOKYKLŲ RŪPESTIS, KAIP JAUNUOLIUS IŠAUKLĖTI KOMUNISTAIS?

    Komunistiniuose kraštuose nesiskaitoma su jaunuolių pasirinktomis idėjomis, bet jie prievarta yra verčiami mokytis ateistinės ir komunistinės pasaulėžiūros. Svarbiausias vaidmuo tenka mokytojui. Partinių organizacijų sekretoriai ypatingai įtaigoja mokytojus, jiems duodami nurodymus, kaip jie turi elgtis su mokiniais ir kokius mokymo būdus naudoti.

    Reikia stebėtis šiandien, kad per trisdešimt metų moksleiviai nepasisavino komunistinių idėjų, nesusidarė komunistinės politinės pažiūros ir savo klasės vadovo — mokytojo nelaiko sau pavyzdžiu.

    84-turiems abiturientams buvo pateikti klausimų lapai. Iš daugelio klausimų buvo ir toks: "Kokio jums pažįstamo ar artimo žmogaus veiklą ir poelgius laikote sau pavyzdžiu?" Abiturientai atsakė, kad pavyzdžiu laiko tėvų, giminaičių, draugų, literatūros kūrinių herojų veiklą ir elgesį. Labai nedaugelis pavyzdį ima iš mokytojų.

    Tai matydama, komunistų partija pradėjo griežtai reikalauti iš mokytojų, kad kiekvienoje klasėje būtų tam tikra moksleivių idėjinio — politinio auklėjimo sistema. Mokytojas turi žinoti savo auklėtinių galvojimą ir jų dvasinę būklę. Šiam tikslui mokytojai tyrinėja šeimos įtaką mokinių pasaulėžiūrai nustatyti. Jaunuoliai tampa savo tėvų, brolių ir giminių sekliais bei išdavikais.

    Tokie dalykai dedasi tik komunistinėje santvarkoje.

ŽEMAITĖS 130-TOJO GIMTADIENIO MINĖJIMAS

    1884 m. Julija Žymantienė-Žemaitė, apsigyenusi pas brolį savo žemės sklype Ušėnuose prie Užvenčio, susipažino su gimnazistu Povilu Višinskiu. Šis, pastebėjęs jos literatūrinį talentą, paragino ją rašyti lietuviškai. Žemaitės raštai yra vaizdai ir apsakymėliai, vaizduoją tikrovę, kurią ji matė ir pergyveno. Pradėjo rašyti jau beveik būdama 50 metų amžiaus.

    Povilo Višinskio skatinama, Žymantienė nuo darbo sugrubusia ranka paėmė plunksną ir, nežinodama jokių rašybos taisyklių, 1894 m. parašė pirmąją savo apysaką "Piršlybas". P. Višinskis, pasitaręs su rašytoja Petkevičiūte - Bite, davė kalbininkui J. Jablonskiui pataisyti kalbą ir, pakeitęs apysakos pavadinimą į "Rudens vakarą", davęs Žematiės slapyvardį, išspausdino "Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje".

    Šiemet jau dešimti metai, kai rašytojos Žemaitės gimimo dieną, gegužės mėn. 31, Kelmės rajono "Žemaitės" kolūkis įteikia konkursinę — literatūrinę šios rašytojos vardo premiją rašytojui, parašiusiam knygą arba novelę iš kaimo buities. Šių metų premijos laimėtojas — Rimantas Šavelis.

    Šios iškilmės tapo literatūros švente ne tik Ušėnuose, kur ilgą laiką gyveno rašytoja, bet ir visame rajone. Premijos įteikimo iškilmėse padedama gėlių prie Žemaitės paminklinio akmens. Žemaitės raštai pasklidę po visą Lietuvą. Vien tik pokario metais išleista apie 50 Žemaitės leidinių. Daug jos apsakymėlių išversta ir į kitas kalbas.

PABALTIJO VALSTYBIŲ TAPYBOS PARODA

    Birželio mėn. pradžioje Vilniaus Dailės parodų rūmuose buvo atidaryta Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkų tapybos paroda. Šio pobūdžio parodos ruošiamos kas treti metai ir jau tapusios įprastinėmis. Pagal Pabaltijo trienalės nuostatus, kiekvienai respublikai atstovauja 15 tapytojų su trimis paveikslais kiekvienas. Parodoje dalyvavo 50 dailininkų, kurie parodė 150 darbų. Lietuviai, kaip parodos šeimininkai, turėjo teisę parodyti savo kūrinių daugiau — jų dalyvavo dvidešimt.

VILNIAUS MIESTO MOKYKLINIS JAUNIMAS NETURI PAKANKAMAI ŽAIDIMO AIKŠČIŲ

    Prasidėjus vasarai, vaikai ir paaugliai neturi ką veikti. Tėvų neprižiūrimi ir niekieno nebaudžiami, laužo medelius, gyvatvores ir trypia pasėtą žolę. "Tiesa" skundžiasi, jog esančias mieste žaidimų aikšteles reikėtų gerokai sutvarkyti, kad jomis galėtų naudotis jaunimas.

    Kaip paprastai, komunistinėje santvarkoje, ieškoma ką apkaltinti už įvairius trūkumus ir vis pasitaikančias negeroves. Šį kartą rašoma, jog aikštės neprojektuojamos kartu su visa kita statyba todėl, kad to "nenumatančios visasąjunginės projektavimo normos".