Aušra Augustinavičiūtė

     Kaip išmatuoti meilę? Vis dar labai dažnai jausmai matuojami elgesio skirtumu; kuo didesnis skirtumas tarp to, kaip jis elgiasi su manimi ir su kitais, tuo didesnė meilė. Nesiskaito su draugų, bičiulių, tėvų nuomone, yra mandagus tik man. Vadinasi, jausmas man ypatingai didelis, nepakartojamas. Blogai kalba apie kitas merginas? Tai tik dėl to, kad suprato, jog aš jam vienintelė ir nepakeičiama. Dėl pasimatymo su manimi meta bet kokį reikalą, moja ranka į bet kokius įsipareigojimus. Todėl, kad mūsų jausmams nėra jokių kliūčių.

     Ne šiandien atsirado šis matas. Jauni ir įsimylėję žmonės visad buvo įsitikinę, kad jie ypatingi, priklauso tik vienas kitam ir kad jų susikurtas pasaulis — ypatingos meilės pasaulis; kad jie rado gyvybės šaltinį, kurio užteks visam gyvenimui; ir kad jiems iš viso nelabai tereikalingi visi kiti žmonės. Erotinis polinkis bent jau savo pirmoje fazėje suteikia jauniems žmonėms kažką, kas primena visuomeninę izoliaciją — nori būti vieni ne tik tiesiogine žodine prasme, bet ir visuomenine prasme. Jaučiasi neišsemiamai turtingi ir visiškai vienas kitą patenkina.

     Šie jausmai natūralūs, nes sudaro palankias sąlygas asmenų adaptacijai. Bet jie ir pavojingi, nes žymia dalimi uždengia mylimą asmenybę, neleidžia į ją pažiūrėti objektyviai, tai yra pažiūrėti į ją jos santykyje su visais kitais žmonėmis, o tuo pačiu teisingai įvertinti, perprasti. Mylimasis tampa tarsi pusiau nežemiška būtybe, išgražinta mūsų nuosavais jausmais ir vaizduotės jėga, spinduliuojančia mūsų vilčių ir troškimų sukurta aureole. Neretai net įžūlumas arba lengvapėdiškumas atrodo kažkoks ypatingai patrauklus, abejingumas žmonėms — jėgos požymis, polinkis į taurelę — mokėjimas bendrauti. Net neginčijamai neigiami bruožai tarsi dar labiau įprasmina busimosios šeimos dvasinį gyvenimą, nes jei jau mane myli, tai aš jį "perauklėsiu", pakeisiu. Tik bėgant bendro gyvenimo metams, paaiškėja, kad visi elgesio bruožai buvo svarbūs, kad dauguma jų ne tik neišnyko, bet įsitvirtino, išsikerojo, išlapojo. Tik tada klaidas taisyti vėloka.

     Jaunystėje dėl savo nepatyrimo mylimojo draugiškume kitiems, net savai motinai, dažnai įžvelgiame pavojų, pavyduliaujame. Geras kitiems? Matyt, nepakankamai mane myli. Domisi kitais žmonėmis? Vadinasi, yra nerimtas, manęs jam neužtenka, lengvai iškeistų į kitą arba net ir nori iškeisti. Dažnai užimtas darbu? Tai todėl, kad aš jam nedaug tereiškiu. Kartais einame dar toliau — jei pasitiki manimi, nekelia pavydo scenų, nedraudžia bendrauti su kitais, vadinasi, nemyli, nes "nėra meilės be pavydo".

     Visa tai subjektyvu, jokio rimtesnio pagrindo neturintys ir vien dėl to nepatikimi meilės matai. Jie ne tik subjektyvūs, jie klaidingi, nes nesiskaito su elementariausiais psichologijos dėsniais, o meilę paverčia kažkokia ypatinga, vos ne dieviška jėga, kuriai visa turi lenktis. O jei nenusilenkia? Tada daroma išvada: "meilė buvo netikra".

     O juk yra obbjektyvių meilės matų. Kai būdavo apibūdinamas jaunikis arba jaunoji, šalia jo asmeninės charakteristikos "darbštus", "gero būdo", "linksmas", būtinai pridurdavo, jei buvo galima, "iš geros šeimos". Pastaruoju metu mes kažkodėl pamiršom tikrąją tų žodžių reikšmę, pradėjom juos painioti su turtinga, pasiturinčia šeima. O juk "gera šeima" — tai šilta, draugiška šeima, kur kiekvienas rūpinasi kiekvienu, kur šeimos nariai surišti meilės saitais, kur vienas kitam padeda, paguodžia, užvaduoja, paremia. Štai tokioje šeimoje užaugęs jaunuolis yra geras sūnus, rūpestingas brolis, o vėliau taip pat rūpestingas mylimasis, vyras ir tėvas.

     Tikrasis meilės matas — žmogaus charakteris, kurį kuria šeima, šiek tiek koreguoja draugai, mokykla ir pats žmogus (saviaukla). Nėra didelių ir mažų meilių. Yra žmonės su charakteriais, tinkamais giliam, pastoviam jausmui, su charakteriais, tinkamais vidutiniškam, ir pagaliau — tik visai menkam lėkštam jausmui. Įsimylėti gali kiekvienas. Tai trumpalaikis aistros prasiveržimas. Bet pamilti gali tik emociškai subrendusi asmenybė. Galima mylėti imant ir mylėti duodant: saugumo, pasitikėjimo gyvenimu jausmą, rūpestingumą, globą, dvasinę ramybę. Kas į meilę žiūri vartotojiškai, kas pajėgia tik imti, to jausmas trumpalaikis, greit blunkantis, išsisemiantis, vedantis į tuštumos ir nesėkmės pajautimą, į nusivylimą gyvenimu ir partneriu. Kas myli duodamas, to jausmai pastoviai intensyvėja, skleidžiasi, rezga glaudžius, sunkiai benutraukiamus dvasinius ryšius. Pilnavertė meilė — tai dviejų žmonių savitarpio santykis, mainai, kuriuose pralobsta, ir netgi tuo pat metu, abi asmenybės.

     Jei santykiai šeimoje šilti, draugiški, vaikai išmoksta mylėti gera, natūralia meile tėvus, brolius ir seseris, vėliau draugus. Jie taikūs, su jais — gera. Jie bus pastovūs ir išrinktajai, ir vaikams. Kam vaikystėje trūko šilumos, kas užaugo nepasitikėjimo, barnių ir pykčio atmosferoje, kas nepajėgė užgniaužti savyje šios žalingos tėvų namų įtakos, tas blaškysis, stengsis kažkuo kompensuoti išneštą iš namų tuštumą. Kas neišmoks pasitikėti jį supančiais žmonėmis, vertinti juos, džiuginti smulkesnėmis ir stambesnėmis paslaugomis, liks irzlus, įtarus, agresyvus egoistas, nevykusiai bendraus su kitais žmonėmis, tas nei moksle, nei darbe neras malonumo, niekad nebus geras ir pastovus partneris.

     Visa tai tinka tiek vyrams, tiek merginoms. Tačiau kai kurios merginos, linkusios pervertinti "šaunius", jau daug su kuo draugavusius, "skaudžiai nusivylusius" ir tik dabar radusius "ją", "tikrąją", užmiršta, kad klajūnas visada lieka klajūnu. Vaikinai dažniau suklysta, pasirinkdami kitą kraštutinumą — su niekuo nedraugaujančias merginas. Jie nepagalvoja, kad ta, kuri su niekuo nepalaiko artimesnių ryšių, ne būtinai tai daro dėl savo aukštos moralės, o tiesiog gal dėl to, kad lygiai taip pat nemoka teikti kitiems savo širdies šilumos, kaip ir tie — skraidantieji "nuo žiedelio ant žiedelio". O kas žino — gal ir visai jos neturi. Na, būna ir atvirkščiai, kai ištekėjusi už labai "rimto”, "gero", "protingo" vyro moteris visą gyvenimą šąla dėl dvasinės šilumos trūkumo. O jaunuolis veda klystkeliuose susipainiojusią merginą, vildamasis savo jausmais atšaukti ją pilnaverčiam emociniam gyvenimui, ir iš to lygiai taip pat nieko neišeina.

      Taigi jei norime iš anksto žinoti, kas ateityje mūsų laukia, pasižiūrėkime, kol laikas, koks yra mūšų draugas ne emocinio pakilimo minutėmis, bet kasdieninėje aplinkoje — tarp pažįstamų, bičiulių, darbo draugų, atsitiktinių praeivių. Įsimylėjusiems — tai vienintelis tikras egzaminas. Na, o jei tu jį vis tiek myli, koks jis bebūtų, pažinimas, blaivi pažiūra į charakterį įgalins sušvelninti ateityje gresiančias konfliktines situacijas, padės psichiškai pasiruošti ir prisitaikyti prie realių draugo savybių.