J. Miškinis
Šiais laikais šeimose dažnai atsiranda įvairių negerovių. Neretai tenka išgirsti, o taip pat ir spaudoje skaityti, kad viena ar kita šeima dėl nesutikimų iširusi, vyras ir žmona išsiskyrę. Šie liūdni ir skaudūs šeimos gyvenimo reiškiniai aiškiai rodo, kad daug kur yra labai pašliję pagrindai, kurie pirmiau stipriai jungdavo lietuviškas šeimas.
Kas gi šeimą suardo? Šios ligos priežasčių reikia ieškoti visuomenės gyvenime. Šeima nėra kokia sala tautoje, taigi visa, kas aplinkui dedasi, ją pasiekia ir paveikia. Spauda, filmai, televizija dažnai skelbia neribotą laisvę ir palaidą meilę. Visa tai niekina dorines vertybes ir jų vieton spraudžia kūnišką aistrą, kuriai daugelis silpnavalių pasiduoda. Tai yra nešvari kontrabanda, siekianti pelno, prisidengusi menu, mokslu ir klaidingai suprasta laisve. Šeimos, kiek nuo jų priklauso, turėtų prieš tai kovoti.
Iš atskirų šeimų susidaro tautos ir kitos bendruomenės. Tad norint, kad mūsų tauta būtų pavyzdinga, reikia rūpintis šeimų pavyzdingumu. Šeima iš esmės dažniausiai būna gera, tik įvairūs esamos santvarkos netobulumai ją sudrumsčia. Tačiau nereikia pasiduoti apatijai ir mokyti, kad ne nuo mūsų priklauso ateitis. Būtų labai klaidinga manyti, kad, pavyzdžiui, rusų priespaudos ir spaudos draudimo metais Lietuvoje tėvynės meilė ir kalba nežuvo, tik susidėjus ypatingoms aplinkybėms ir visai nepriklausomai nuo mūsų pastangų. Užtenka pažvelgti tik į tuos dar netolimus laikus: kiek žmonių pateko į kalėjimus ir į ištrėmimą, kad drąsiai priešinosi vergijai ir stengėsi iškovoti Lietuvai laisvę. Todėl ir tėvams nereikia įsivaizduoti, kad jų atžalynui svetimoje šalyje pavojai yra nenugalimi. Reikia tik ryžto ir aiškaus supratimo, koks yra mūsų tikslas ir kokios tam tikslui siekti būtinos priemonės.
Daugelis mano, kad jaunuoliai, berniukai ar mergaitės, gyvendami šeimoje, neturi jokių rūpesčių, naudojasi didžiausia laisve, nejaučia jokios atsakomybės ar pareigos. Bet taip neturėtų būti. Vaikai, dar gyvendami savo tėvų globoje, jau turi ruoštis ateičiai — savo šeimoms, kurias anksčiau ar vėliau sukurs. Ypač rimtai turėtų ruoštis mergaitės, nes nuo jų daugiau priklausys busimosios šeimos židinio jaukumas. Tam reikia pamažu grūdintis, kad vėliau galėtum pakelti įvairius pasitaikančius sunkumus. Yra neginčijama tiesa, kad kaip jaunystėje įprasi gyventi, taip gyvensi ir ateityje.
Rūpestinga mergina visada stengiasi įsigyti kuo daugiau žinių šeimininkavimo srityje. Reikalingų žinių galima gauti mokykloje, kursuose, rasti knygose ir periodinėje spaudoje. Gyvenimas nuolat eina pirmyn, negalima nuo jo atsilikti, tad reikia nuolat šviestis ir tobulintis. Jauna mergaitė neturėtų užmiršti, kad ji ruošiasi rimtam ir sunkiam šeimos gyvenimui, tad reikia išmokti smulkias kasdienines pareigas suderinti su ateities reikalavimais. Tai galima pasiekti drausme ir šeimos pastogės meile.
Moteris, įpratusi siekti tikrų vertybių, ne tik savo šeimą praturtins, bet išugdys ir savo asmenybę, sustiprins būdą ir įsigys kitų šeimos gyvenimui būtinų savybių. Tokiu būdu ji išmoks geriau suprasti savo uždavinius, darbo sąlygas ir pasiruoš garbingoms, bet sunkioms moters ir motinos pareigoms šeimoje.
Šiais laikais daug kas yra įsitikinę, kad greta mokslo ir civilizacijos laimėjimų žmonijoje įsiviešpatavo dvasios menkystė. Daugelis tautų po pasaulinių karų nebeįstengia išlaikyti savo tradicijų, daug kur yra labai pašlijusi dorovė. Žmonės, kurie tai supranta, ieško būdų, kaip žmoniją iš tokios padėties išgelbėti. Beveik visų paprasčiausia išvada — reikia žmogų nuo pat mažens tinkamai auklėti. Tos pareigos pirmiausia skiriamos motinai, ji turi visą savo širdį ir protą paskirti augančio ir bręstančio žmogaus auklėjimui. Tai galima atlikti ne šiurkščiais žodžiais, ašaromis ar bausmėmis, bei meile, kantrybe, geru pavyzdžiu.
Šeimos laimė nepriklauso nuo turtų, o tik nuo dvasinės šilimos. Žmona šeimos narius gali taip tvarkyti, kaip nori, jeigu tik sugebės joje palaikyti giedrią nuotaiką. Gražioje jaukioje šeimoje vaikams malonu augti, bet kur vyrauja tik barniai, rūstūs žvilgsniai ir aštrūs žodžiai, ten nuo pat mažens ir vaikai prie to pripranta. Apsiniaukusi nuotaika yra viena didžiausių šeimos nelaimių.
Žmonos įsijautimas į vyro darbus ir vyro į žmonos suteikia jiems džiaugsmo ir stiprybės. Be to, juose susitelkia daugiau jėgų kovai su gyvenime pasitaikančiais sunkumais. Taigi toji meilė, kurios visi ilgisi ir laukia, greitai neišnyks, jei žmona ir vyras bus tikri draugai.
Gyvenime matome daug liūdnų pavyzdžių, kur to draugiškumo nėra. Štai iš didelės meilės susituokia jauna pora, o po metų kitų jau skiriasi. Dėl ko? Kodėl taip greitai dingo meilė? Čia peršasi išvada, kad vedusiems kūniškos meilės neužtenka. Tikra meilė turi būti tobulesnė. Tarp vyro ir žmonos turi būti ir dvasiniai ryšiai — dvasinė meilė. Žinoma, susituokusieji nėra šventieji, jie su savimi atsineša įvairių įgimtų ydų. Tačiau tai pirmiausia turėtų pastebėti moteris ir stengtis tas ydas sušvelninti.
Iš praeities žinome, kad moteris seniausiais laikais sukūrė šeimos židinį ir pirmoji sudarė šeimos ūkį. Be to, ji pradžią davė namų pramonei, žemdirbystei, gyvulininkystei ir kitoms žemės ūkio šakoms. Iš atskirų šeimų ir smulkių šeimos ūkių ilgainiui susidarė stambios šeimos arba giminės su stambiais genčių ūkiais, kurie šimtmečiais sudarė kiltis ir pagaliau valstybes. Tad galima sakyti, kad moterys yra padėjusios tautoms ir valstybėms pagrindą.
Lietuvės moterys taip pat turėjo duoti pradžią mūsų tautai ir išugdyti ją iki valstybės. Jos nuolat rūpinosi, kad lietuvių tauta būtų pažangi ir savarankiška. Jei tik pažvelgsime į mūsų tautos lietuvišką savitumą, pamatysime, kad jį išugdė lietuvės moterys. Pirmiausia moterys mokė savo vaikus lietuviškai kalbėti. Jos uoliai saugojo lietuviškus papročius, tradicijas bei kitus senolių palikimus ir juos perdavė savo vaikams. Jos visaip rėmė krašto gyvenimą, kad tik apsaugotų savo šalį. Ištikus reikalui, moterys net su ginklu rankoje padėdavo vyrams grumtis su priešu. Pvz. kad ir Pilėnų kautynėse greta vyrų kovėsi ir moterys.
Ne tik senovėje, bet ir dabar lietuvybės išlaikymas tebėra lietuvės moters rankose. Kuo motinos bus šviesesnės ir patriotiškesnės, tuo bus geresnė mūsų tautos ateitis. Anais priespaudos laikais lietuviškoji šeima egzaminą puikiai išlaikė. Labai sunkiose sąlygose ji išsaugojo gimtąją kalbą. Lietuvoje kryžiais ir koplytėlėmis nusėtos pakelės ir sodybos vaizdžiai rodė, kur lietuvės motinos ieškojo stiprybės kovoje už savo tikėjimą ir dorą.
Mūsų ateitis priklauso nuo jaunimo. Vaikai yra mūsų busimieji pavaduotojai ir darbų tęsėjai. Kaip jie tą darbą tęs, priklausys nuo to, kokie idealai jiems bus įkvėpti šeimoje. Pedagogai sako, kad vaikai, augdami gražioje aplinkoje, negali išaugti blogi. Vaikų būdui ir jų gerosioms ar blogosioms ypatybėms didelės įtakos turi visa aplinka. Didžiausią savo gyvenimo dalį jaunas žmogus praleidžia šeimoje, tad labai svarbu, kokia čia bus aplinka, koks bus jų tėvų pavyzdys, kiek jie turės vaikui įtakos. Tėvai turi skirti pakankamai laiko vaikams.
Tėvai taip turėtų auklėti vaikus, kad juose įsigytų sau pagarbos ir autoriteto, paremto ne bausmių baime, o meile. Vaikas nėra ir negali būti šeimoje koks nors už kitus žemesnis pastumdėlis. Jis yra visuomenės narys, vertas pagarbos, nes nuo jo priklausys ir šeimos, ir tautos ateitis.
Vaiko amžiuje per papročius besiformuodamas būdas reikalauja neišvengiamos paramos. Tėvų sudraudimas, nuoširdus patarimas iš mažens lengvai ir greitai nustato vaiko valią ir koordinuoja užgaidas. Tasai valios brandinimas turi būti atliktas tarp 4 ir 8 m. amžiaus, kada vyresniųjų žodis vaikui padaro didžiausią įspūdį ir neišdildomai pasilieka jo sieloje.
Šiame periode kaip tik kai kurie tėvai mažiausia dėmesio kreipia į vaiką. Jie mano, kad 4-8 m. amžiaus vaikas nieko nesupranta, tad leidžia jam su bet kuo žaisti, bet ką matyti. Tokiu būdu vaiko sieloje gali įsitvirtinti visokios blogybės.
Vaikai labai mėgsta sekti suaugusius, todėl labai svarbu, kad tėvai prie vaikų elgtųsi pavyzdingai. Jei vaikas matys blogus pavyzdžius, girdės tėvų barnius bei ginčus, tai ir gražiausi tėvų pamokymai nueis niekais. Draudžiant kokį nors dalyką, reikia vaiką įsąmoninti, kad jis pats suprastų, jog tai yra negera. Jei vaikas neišmoks sąmoningai apsispręsti, tai labai dažnai nesąmoninga dresūra išauklėtas vaikas, matydamas, kad jam negresia jokia bausmė, pasielgs visai priešingai.
Tad tėvų, ypač motinos, pareigos šeimoje yra labai svarbios. Joms reikia ruoštis ir tėvai vaikus joms turi ruošti jau nuo mažens.