A. Protas

     Jau savaitė, kai penkerių metų Antanukas elgiasi vaikų darželyje labai neįprastai. Iki šiol buvęs ramus, draugiškas ir vaikų mėgstamas vaikas pasidarė triukšmingas, piktas, irzlus. Dabar Antanukas muša, stumdo, kandžioja savo draugus. Kartais daro tai tyčia, o kai kada pradeda verkti, sakydamas, kad pats nežinąs, kodėl taip elgiasi.

     Tik kiek vėliau darželio auklėtojos sužinojo, kad išsiskyrė Antanuko tėvai. Tai individuali vaiko reakcija į tėvų išsiskyrimą. Vaikų psichiatrinėje literatūroje aprašyta daug įvairaus pobūdžio vaikiškų reakcijų. Šių eilučių autorius irgi ne kartą turėjo galimybių stebėti, kaip šeimyninės krizės atsiliepia vaikų auklėjimui.

     Koks bebūtų geras naujasis vedybų partneris, jis niekada nepakeis vaikui tikrojo tėvo ir motinos. Vaiko sąmonėje visam laikui išliks prisiminimai, kad niekada jis nebuvo toks laimingas ir smagus, kaip tada, kai gyveno kartu su savo mamyte ir tėveliu. Net trejų metų vaikui tas faktas yra sunki psichinė trauma. Man teko gydyti vaiką, kuris po to, kai tėvai išsiskyrė, susirgo šizofrenija. Vienam berniukui po to atsirado epilepsiniai priepuoliai, o viena mergaitė ėmė mikčioti. Amerikiečių vaikų psichiatras Dermotas smulkiai ištyrė 13 vaikų tarp trejų ir šešerių metų amžiaus ir aprašė psichikos pakitimus, tėvams išsituokus. Vienas jo aprašytas berniukas pradėjo gaudyti sliekus bei vabalus ir juos užmušinėti. Tai buvo lyg savotiškas "kerštas" tėvams, o kartu ir agresijos nukreipimas į šalutinius objektus. O kitam vaikui ėmė atrodyti, kad ne tik tėvai, bet ir mokyklos mokytojas bei mokiniai jo neapkenčia. Klasės auklėtojos subartas, jis imdavo rėkti: "Jūs visi manęs nemylite, visi prieš mane nusistatę, norite manimi nusikratyti, linkite man bloga". Ir po to imdavo mušti klasės draugus, sakydamas, kad čia jo priešai. Daugelis vaikų savo pergyvenimus ir nelaimes išlieja žaidimuose. Todėl stebint, kaip vaikai žaidžia, pavyksta labiau įsigilinti į jų vidaus pasaulį ir geriau juos suprasti.

     Šiuose žaidimuose dažnai figūruoja tėveliai, jų geri ir blogi darbai, teigiami ir neigiami bruožai. Žaidimuose neretai įsikūnija vaikų norai ir baimės. Štai tėvas grubus, piktas, girtauja, dažnai muša motina ir pagaliau palieka šeimą. Sūnus žaidžia, kad tėvelis susitvarkė, nustojo gerti, grįžo atgal, ir visi laimingai gyvena. Šeimoje motina valdinga, laiko vyrą ir vaikus savo rankose, visiems įsakinėja, moko, netoleruoja kitų nuomonių. Dukrelė žaisdama irgi plūsta kitus vaikus, nurodinėja, kaip jiems elgtis, visus kritikuoja, kas nesutina su jos nuomone, vadina kvailiais.

     Ne tik žaidimuose, bet ir kasdieniniame gyvenime vaikai kopijuoja tėvų elgesį. Vyksta identifikacijos procesas — vaikas sąmoningai ir pasąmoningai tapatina save su savo tėvu ar motina. Berniukai dažniausiai identifikuoja save su tėvu, o mergaitės su motina. Taip vaikas pasisavina tiek geras, tiek ir blogas tėvų elgesio puses. Ir tai veikia stipriau už bet kokius pokalbius, nes žodžiai pamoko, o pavyzdžiai patraukia. Ne veltui Frebelis yra pasakęs, kad auklėjimas yra ne kas kita, kaip meilė ir pavyzdys. Benjaminas Špokas lygina vaikus su kempinėmis, sugebančiomis sugerti ir blogį, ir gėrį. Kiekvienoje šeimoje pasitaiko ir nesutarimų bei ginčų. Tai natūralu, nes du sutuoktiniai, nevienodai išauklėti, turintieji skirtingas įgimtas savybes bei pažiūras, negali sutikti visais klausimais. Dažnai jie vienas kito net nesupranta. Tai viena dažniausių smulkių kivirčų priežastis, dėl kurios nė vienas nekaltas. Jie neretai net nesistengia suprasti vienas kito.

     Tokių kivirčų ir nesusipratimų būna mažiau, jei šeimos nariai yra tolerantiškesni, atsižvelgia į kito sutuoktinio "savojo aš" reikmes, giliau supranta vienas kitą, yra lankstesnių pažiūrų ir platesnės erudicijos.

     Dėl visa to vaikai turėtų nenukentėti. Nėra jokio reikalo slėpti viską nuo vaikų. Gyvenime daug kas yra natūralu ir normalu, nors ir nepageidautina. Bet jokiu būdu neįtraukime į savo konfliktus vaikų. Jei vienas iš sutuoktinių nori, kad vaikai palaikytų jo pusę, įrodinėja, kad ne jis, o kita pusė kalta, jis daro nepataisomą žalą sau, savo partneriui ir ypač vaikams. Nesutarimai po to tik dar labiau sustiprėja. Ugnį nebus lengviau užgesinti, jeigu vietoj vandens pilsime alyvą. Taip žalojama būsimų vyrų ir žmonų psichika, jie mokomi, kaip reikia elgtis, kai įvyksta nesutarimai. Kaip išteisinti save ir apjuodinti kitą, kaip "papirkti sąjungininkus".

     Yra tėvų, kurie žodžiais moko vaikus nemeluoti, gražiai elgtis, o darbais treniruoja juos šioms negerovėms.

     Šeimoje, kurioje auga Vytukas, tėvelis mėgsta išgerti, o mamytė labai tam prieštarauja, seka kiekvieną tėvo žingsnį, laikas nuo laiko daro kratas namuose, ieškodama paslėptos degtinės ar jau išgertų tuščių butelių, turi savo "agentų" parduotuvėse, kurie praneša mamytei, jei tėvelis nusipirko alkoholinių gėrimų ar išgėrė stiklinę sauso pilstomo vyno. To neužtenka. Gera turėti "slaptų agentų" ir namie, kad jie viską pranešinėtų. Juo turi būti Vytukas. Bet tėveliui Vytukas irgi reikalingas. Išgerti darosi vis sunkiau. Mat, ir už išgertą alaus bokalą tenka "klausyti pamokslų visą savaitę". Vytukas turi meluoti ir nesakyti, kad tėvelis išgeria, o kai kada net jam padėti prieiti prie gėrimų. Abu tėvai elgiasi blogai ir abu kalti už netinkamą vaiko auklėjimą bei melo ugdymą. Pasitaiko, kad tėvai nesutaria vaiko auklėjimo klausimais. Tai, ką vienas draudžia, kitas skatina. Tėvelis būna perdaug griežtas, o mamytė perdaug švelni ir atlaidi ar atvirkščiai. "Žiūrėk tik, kad tėvelis (mamytė) nepamatytų, nes klius tada" ir pan.

     Dėl tokio skirtingo ir nenuoseklaus auklėjimo vaikas mokomas būti nesąžiningu, melagiu ir veidmainiu. Nuo pat mažens jis susidaro klaidingą nuomonę, kad būtinai reikia apgaudinėti, sukčiauti ir "kombinuoti". Taip ugdomi neigiami bruožai, kurie palaipsniui įauga į vaiko charakterį.

     Šeimose, kuriose dažnai barniai, kivirčai, muštynės, vaikai suserga neurozėmis, kituose vystosi patologiniai asmenybės bruožai, trečių sutrinka dėmesys, sumažėja darbingumas, jie pradeda blogai mokytis, ima praleidinėti pamokas. O kadangi tokių vaikų psichika nuolat traumuojama, yra galimybė susirgti įvairiais psichoziniais ir kitais psichoneurologiniais negalavimais.

     Štai dar vienas pavyzdys. Robertėlis yra švelnus gyvas berniukas. Mėgstamas vaikų ir suaugusių. Turi tris už save mažesnius broliukus. Jo abu tėvai labai užimti. Robertėlis jaučia, kad tėveliams labai trūksta laiko. Jis labai norėtų, kad ir jam būtų skiriama jo daugiau. Tačiau šilta šeimos atmosfera kompensuoja viską. Nė vienas tėvų nesistengia vadovauti kitam, nėra kovos "dėl valdžios". Nėra taip pat griežto pasiskirstymo tarp moteriškų ir vyriškų darbų. Tėveliai mėgsta diskutuoti, tačiau jie nesikivirčija ir nesistengia primesti vienas kitam savo nuomonės. Abu supranta, kad kitaip ir būti negali. Tėvelis mėgsta futbolą ir ledo ritulį. Robertėlis jo karščiausias bendrininkas ir sirgalius. Bet ir mamytė, ir kiti vaikai ploja už įmuštą įvartį. Vieno šeimos nario interesai užkrečia kitus. Bet šie šeimos nariai dar ir skirtingi. Kiekvienas turi savo ypatybių ir polinkių. Būna ir nesklandumų, nes visiškai išvengti jų negalima. Tačiau Robertėlis jų nejaučia.

     Šeimoje turėtų būti daugiau juoko, linksmumo, geros nuotaikos. Reikia skatinti ir plėtoti teigiamas emocijas, stengtis, kad vyrautų abipusė pagarba ir pagalba, kad abu partneriai atsižvelgtų į kito individualias savybes, nesistengtų nuasmeninti vienas kito. Visa tai turi teigiamos įtakos vaikų charakteriui ir sveikatai.