D. BINDOKIENĖ
Mirė žmogus — lietuvis. Nuliūdusi šeima praneša artimiesiems, mirtį paskelbia radijas, spauda. Tie, kurie žmogų pažinojo, ir net tie, kurie niekada apie jį girdėję nebuvo, atsidūsta, palinguoja galvomis — ką gi, gaila, vėl mūsų gretos praretėjo. .. Skubama pareikšti užuojautą laikraštyje, susirenkama laidotuvių koplyčioje. Čia ir prasideda kažkoks makabriškas cirkas...
Lietuviškuosius laidotuvių papročius suformavo ilgi amžiai — sena, tvirtų tradicijų tauta. Juose atsispindi pagonybės liekanos, perdažytos krikščioniškomis spalvomis, ir paties lietuvio būdo, pasaulėžiūros, dvasinio nusiteikimo ypatybės. Įsigalėjus miestietiškoms madoms, kito ir laidotuvių papročiai. Tebekinta jie ir dabar okupuotoje Lietuvoje. Bet ne apie tai norisi šį kartą kalbėti.
Atklydę į Ameriką, išeiviai rado graborius, balzamavimus, minkštasuoles pritamsintas koplyčias, kuriose mirusysis išstatomas tarytum kokioje parodoje, o jo šeima pasodinama priešais, kur, skausme sustingusi, turi ištūnėti tam tikrą dienų skaičių. Į tokias laidotuvių tradicijas naujieji ateiviai įpynė tik sau būdingo elemento ir tuo būdu susiformavo naujoviški lietuviškų laidotuvių papročiai. Šie papročiai dažnai yra ne tik nukrikščioninti, bet turi nemažai barbariškų priemaišų.
Prieš keletą metų parašytoje N. Jankutės novelėje "Budynės" ryškiai pavaizduojama, kas vyksta laidotuvių koplyčioje iki pagaliau mirusiojo palaikai išvežami į paskutinio poilsio vietą. Daug žodžių buvo pasakyta ir parašyta prieš pakeitimus kapinėse, kai vietinė administracija neleido senoviniu būdu nuvežti karsto prie duobės, o jį reikėjo palikti specialioje koplyčioje. Tačiau niekas neprotestuoja prieš tai, kas dedasi laidotuvių koplyčiose, į ką paverčiame budynes; o apie tai kalbėti ir rašyti tikrai reikėtų. Tuo labiau, kad mūsų vyresnioji karta, mūsų visuomenininkai, kūrėjai ir kiti mums svarbūs lietuviai ima sparčiai artėti į senatvės amžių. Taigi apsilankykime visi drauge įsivaizduojamoje laidotuvių koplyčioje.
Liūdesio suspausta šeima ir tas, kuris guli išpuoštame karste, čia pasidaro tarytum antraeilės svarbos dalykai. Nežiūrint, kad lankytojai trumpai kluptelia prie karsto, pareiškia šeimai užuojautą (o geras procentas ir to nepadaro), netrukus susirandami draugai, sudaromi smagaus pokalbio būreliai. Koplyčia ūžia, tiesiog klegėte klega. Nuskamba net juoko bangos. Iš koridoriaus veržiasi į vidų cigarečių dūmų kamuoliai, sumišę su dar garsesniu triukšmu. Apsilankymas koplyčioje pasidaro beveik pramoga, pasižmonėjimas. Teko išgirsti vieną būrelį, kuris išsiskirstydamas linksmai šūktelėjo: "Iki pasimatymo kitose laidotuvėse!" Jeigu ne kryžius virš karsto, niekas net nepagalvotų, kad čia susirinkę krikščionys atiduoti paskutinės pagarbos amžinybėn iškeliavusiajam. Kartais parapija atsiunčia kunigą, kuris sumurma poterių virtinėlę ir vėl skubiai išsprunka iš koplyčios. Žmonės mechaniškai kartoja maldos žodžius ir tarytum laukia, kada maldelės užsibaigs. Daug įdomiau, kiek kainavo karstas, keli vainikai pastatyti ir kaip nugrimuotas velionis. Žinoma, nereikia pamiršti ir šeimos — kažin kodėl žmona ir vaikai neverkia, negrąžo rankų, dar ir atrodo neblogai... Tur būt, nedaug meilės mirusiam turėjo...
Jeigu mirusysis buvo kuo nors žymus — visuomenininkas, kūrėjas, politikas — tada jau kita kalba. Koplyčioje suruošiamas renginys, vadinamas "Atsisveikinimo" vardu. Kiek to renginio programoje dalyvių, priklauso, kiek gerai žinomas buvo velionis. Pagrindinė programos dalis — kalbėtojai, o jų tema — velionio nuopelnai. Jeigu kam gali kilti mintis, kad graudūs žodžiai prie karsto išreiškia pagarbą ir meilę mirusiajam, tai netiesa. Penki, dešimt, penkiolika (o yra buvę ir daugiau) oratorių koplyčioje, kiekvienas lenktyniaudamas gražbylyste ir stengdamasis parodyti, kokia nuostolinga ši mirtis jam ir jo atstovaujamai organizacijai, tik primena senovės lietuvių verkėjas, kurios už tam tikrą kainą priverkdavo tam tikrą kiekį ašarų ir privirkdydavo mirusiojo šeimą bei artimuosius. Gražu, kai mirusieji prisimenami, jų nuopelnai iškeliami, bet ar tai būtinai reikia atlikti prie karsto? Kodėl tos kalbos, deklamacijos, raudos ir dirbtinis graudinimas neperkeliamas į kitą patalpą, sakykim, savaitei po laidotuvių praėjus? Tada ir šeima bus kiek ramesnė, ir kalbėtojai galės lengviau vadovautis faktais ar protu, bet ne emocijomis. Tie patys draugai, bičiuliai ir pažįstami galėtų susirinkti ir į tokią kultūringą akademiją. Kad tai visai įvykdoma, reikia pastebėti, kad Čikagoje, vienam žinomam aktoriui mirus, tokia akademija buvo labai gražiai suruošta.
Teko kartą dalyvauti laidotuvėse, kur tikrai buvo jaučiama krikščioniška pagarba mirusiam, jo šeimai, be jokio pigaus švaistymosi emocijomis. Kunigas skaitė Šv. Rašto ištraukas, visi kalbėjo maldas, sugiedojo porą giesmių. Žmonės sėdėjo susikaupę, laikėsi pagarbiai. Visiems ir be žodžių srauto buvo aišku, kad karste gulinčioji motina buvo brangi pasilikusiems. Tik pažvelgus į gražią šeimą, susibūrusią prie karsto, visi galėjo matyti, kad ta motina savo paskirtį buvo atlikusi rūpestingai, o ramūs kunigo žodžiai, vargonų muzika ir giesmės reiškė gyviesiems užuojautą ne kurios nors organizacjos, bet paties Dievo vardu.
Kaip būtų gražu, kad į laidotuvių koplyčią grįžtų rimtis ir krikščioniški papročiai, o žodingi atsisveikinimai ir mirusiojo paminėjimai, jo kūrybos ar veiklos išaukštinimas būtų atlikta po laidotuvių, praėjus savaitei, mėnesiui, ar kitam laiko tarpui. Tuo parodytume kur kas didesnę pagarbą ir mirusiajam, ir jo šeimai, ir darbui, kuriam, gyvas būdamas, jis skyrė savo jėgas.